Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Dukart per savaitę ji važiuodavo į „Rudeninį sodą“ aplankyti močiutės. Dažniausiai be manęs. Jai atrodė, kad reiktų tai daryti gerokai dažniau. Žiūrėjau, kaip Lara sodina močiutę priešais televizorių, paduoda jai gerti, palaiko stiklinę, kol senoji siurbčioja mažais it žvirblio gurkšneliais, ir mačiau, kaip karštai mano žmona myli savo mamaitę. Tai nebuvo šiaip meilė artimai senutei. Močiutė buvo tiek daug dėl jos padariusi. Ji buvo viena iš tų nepaprastųjų moterų, kurios užaugina dvi kartas. Laros nuo mažens ji neaugino, bet vis tiek nemažai prisidėjo. Stengėsi kaip ir jos tėvai, kaip pati sakydavo.

Tai, kas atsitiko Laros tėčiui ir mamai, neįtikėtinai įprasta. Pažinojau keletą žmonių, automobilio avarijose netekusių abiejų tėvų. Susituokusios poros visada ir visur važinėja kartu, dažnai kartu ir žūva. Tad likimas nuskriaudė ne vienintelę Larą. Nors gana ilgai ji manė, kad tik ją. Ir dabar taip galvoja, ypač užklupta nevilties. Sykį ji man prasitarė, ne ašarojo, o visiškai rimtai pasakė: „Neįsivaizduoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu ne močiutė. Ji mane priglobė. Mylėjo. Padėjo atsistoti ant kojų. Nepaslysti ir neparklupti.“

Močiutei patiko MGM miuziklai. Fredas ir Džindžer užkariauja Ricą. Džinas Kelis barasi su Debe Reinolds. Kai Lara pradėjo gyventi su močiute, buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia, prasidėjo vaizdajuosčių nuomos era. Pirmą kartą kino istorijoje galėjai kada tik užsigeidęs žiūrėti „Dainuojančius lietuje“, „Vestsaido istoriją“ ar „Oklahoma!“.

Močiutė su mažąja Lara nesiliovė jų žiūrėjusios.

Joms patiko Džinas, Džindžer, Fredas, Debė ir visi kiti, tačiau labiausiai iš visų jos įsimylėjo Sidę Čaris. Joms patiko, kaip ji šoka su Džinu Keliu Brodvėjaus teatre ilgokai rodytame epizode iš „Dainuojančių lietuje“ — kur Kelis klūpo priešais Sidę, gangsterio meilužę su žalia suknele. Dar joms labai patiko Sidė ir Fredas Asteras „Muzikiniame vagone“, kur jiedu šoka prirūkytame bare, o jų šokis išprovokuoja muštynes.

Ji jau seniai buvo užbaigusi reikalus su vaikišku baletu ir trepsiuku, o nuo tų vaizdajuosčių prasidėjo tikroji pažintis su šokiu, todėl sekmadienių popietėmis mielai žiūrėdavo MGM miuziklus kartu su močiute. Vėliau prisimindavo tuos sekmadienius — ryškesnių spalvų ir tikresnius nei realus gyvenimas. Kai matydavau Larą ir močiutę žiūrinčias tuos senus filmus, imdavau svarstyti: gal niekas nepasikeitė? Man atrodydavo, kad šokis tebėra užvaldęs visas jos svajones.

— Kada nors aš vis tiek sušoksiu tango Buenos Airėse, — pasakė Lara, sėdėdama ant močiutės krėslo ranktūrio, viena ranka lengvai apkabinusi gležnus senutės pečius; neatplėšdamos akių nuo ekrano, abi spoksojo į Džiną Kelį. — Tenai galima imti šokio pamokas. Turiu omeny BA. Buenos Aires. Skaičiau internete. — Ji nusijuokė ir žvilgtelėjo į mane. — Tai paskutinė MGM miuziklų gerbėjos svajonė, — kalbėjo. — Sušokti tango su savo vyru kokiame nors mažame tango klube Argentinoje, kur liejasi muzika, prakaitas ir krykštauja žmonės, kur spalvos gerokai ryškesnės nei realiame gyvenime.

Pernelyg dideli užmojai, pamaniau sau. Kai pradėjome draugauti, avėjau šokiams skirtus batus, bet dabar Lara gerokai privargdavo, kol priversdavo mane šokti — net per vestuves.

Kai Lara nuėjo užsakyti močiutei vakarienės, ši pamojo man prieiti arčiau. Pamaniau, kad nori ką nors pasakyti apie Džordžą Geršviną ar Džiną Kelį. Bet ji tik sušnypštė man į ausį.

— Nedrįsk susenti, — įsakė griežtai.

Savigynos treniruotėje mano tėvai vilkėjo vienoda apranga. Tai buvo tvarkinga aštuntą dešimtį įpusėjusių senukų porelė su Adidas sportiniais kostiumais, jos — raudonos, o jo — juodos spalvos, žvilgančiais lyg iš reklaminio žurnalo. Kartu su beveik tuzinu kitų pensininkų, daugiausiai moterų, jie, apsimestinio pykčio surauktais veidais, strikinėjo po sporto salę, klausydami trenerio nurodymų.

— Šunys nemoka kung fu, — aiškino jiems instruktorius. — Nei karatė, nei tekvondo. Bet kiekvienas šuo moka apsiginti.

Užsiėmimo dalyviai geranoriškai šypsojosi. Jų avalynė buvo tokia pat balta kaip ir jų plaukai. Atrodė naujutėlė, lyg tiesiai iš dėžutės. Tarytum niekada neavėta. Instruktorius sugniaužė kumščius ir sukando dantis.

— Ką jis sako, mieloji? — mano mamos paklausė kažkuri gana sena moteris.

— Jis sako, kad šunys nemoka kung fu, mieloji, — paaiškino jai mama ir patenkinta nusišypsojo man. Ji džiaugėsi, kad atėjau. Mes retai matydavomės. Per daug būdavau užsiėmęs.

— Kai kalbame apie meškos apkabinimą iš priekio, — toliau pasakojo instruktorius ir pamojo mano tėvui prieiti, — turime galvoje apkabinimą per rankas ir liemenį. — Ir jis apkabino mano tėvą taip, kaip aš niekada gyvenime nebuvau jo apkabinęs. Mama turbūt irgi nebuvo.

— Pirmiausia keliu spirkite savo oponentui į sėklides, — mokė instruktorius.

— Kas tai yra? — paklausė ta pati senyva moteris.

— Kiaušiai, brangute, — paaiškino mano mama. — Spirk savo oponentui į kiaušius.

Mano tėvas žvaliai pakėlė koją kelis colius nuo grindų ir suvaidino spiriąs instruktoriui į sėklides.

— Tada, — toliau kalbėjo instruktorius, — vidine pėdos dalimi stipriai perbraukite jam per blauzdikaulį nuo kelio iki kulkšnies.

Mano tėvas lėtai imitavo pasikėsinimą.

— Paskui stipriai užminkite jam ant kojos, — mokė instruktorius, o mano tėvas, kaip visada ieškodamas pigaus populiarumo, apsimetė stipriai minąs kulnimi instruktoriui ant kojos.

Visi pensininkai linksmai suklegėjo. Kažkas tyliai paplojo. Mama švytėjo iš džiaugsmo ir pasididžiavimo. Tėvas atrodė patenkintas savimi.

— Jeigu užpuolikas dar nesusivokė, — tęsė instruktorius, lengvai krestelėjęs galvą, — iš visų jėgų kakta kirskite jam į tarpuakį. Tada jau tikrai — labanakt, Viena. O dabar pakartokime tai poromis.

Sėdėjau ant suolo ir stebėjau savo tėvus ir jų draugus, žavėjausi jų drąsa ir gyvybingumu, bet labiausiai mane pribloškė širdį gniaužiantis naivumas ir tikėjimas pasauliu.

Kodėl jie mano, kad puls tik vienas prieš vieną?

Po užsiėmimo tėvai priėjo prie manęs. Mama mane pabučiavo ir ėmė garsiai aikčioti, sklaidydama naujausias mano vaikų nuotraukas, kurias padariau vos grįžęs iš ligoninės. Sakė negalinti patikėti, kad Rufas šitaip užaugo ir tapo patrauklus jaunuolis, o Rubė, ta mažoji Rubė — jau visa panelė.

Mama labai nudžiugo išgirdusi, kad artimiausią sekmadienį kviečiame juos pietų. Bet tėvas mane kiaurai permatė. Mano tėvas, pensijon išėjęs policininkas, matė mane kiaurai. Palaukė, kol mama nueis persirengti, ir tarė:

— Tai vis dar nedirbi, ar ne?

Kartais man sugesdavo nuotaika.

Tai buvo ne tiek nuotaikos svyravimai — širdies chirurgas buvo įspėjęs to laukti, — kiek suvokimo pakitimai. Staiga viską supratau. Koks trapus pasaulis. Ypač aš pats.

Ir mūsų vandens katilas. Girdėjau, kaip jis it pašėlęs burbuliuoja vonioje. Turbūt reikės kviesti santechniką, pagalvojau ir tyliai pratisai atsidusau. Paskui susimąsčiau, kada mano gyvenimas susitraukė iki buitinių rūpesčių lygio.

— Ar nenorėtum pasikalbėti? — paklausė Lara, apkabindama mane.

Bet aš neišmaniau, nei nuo ko pradėti, nei kur pabaigti, ir apskritai, ką jai pasakyti.

— Aš dar neisiu gulti, — pasakiau jai, ir ji atitraukė ranką, linktelėjo ir netrukus išgirdau šlepsinčią po mūsų miegamąjį. Po kiek laiko girdėjau tik naktinį šaldytuvo burzgimą ir grėsmingą netvarkingo vandens katilo šnypštimą bei kliuksėjimą.