Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Sulauksime didelės bėdos, — ištarė tyliai, lyg kalbėtų pati sau. Bet ir toliau nežiūrėjo į mane.

Paliečiau jai petį, patapšnojau pirštais. Mudu sėdėjome taip arti vienas kito, kad užuodžiau jos šampūno, kuriuo šįryt prausėsi duše, kvapą.

— Nebus jokios bėdos, prisiekiu tau, Rūbe, — bandžiau ją nuraminti.

Ji papurtė galvą, netikėdama nė vienu mano žodžiu.

— Didelės bėdos. Netgi labai didelės. Ir labai greitai.

— Klausyk, — prabilau trokšdamas, kad ji manim patikėtų. — Aš turiu puikius gydytojus. Jie man skiria pačius geriausius vaistus. Ir jaučiuosi puikiai. — Pasilenkiau arčiau jos ir pažiūrėjau iš šono. Veidelis mamos, bet yra ir keletas mano bruožų — didelė kakta, putli viršutinė lūpa. Šie bruožai kažkodėl jai tiko labiau nei man. — Man nieko blogo neatsitiks, angele.

Ji pakėlė į mane akis.

— Ne tau, tėti, o planetai.

Kai namai pagaliau ištuštėjo, nuėjau į svetainę pasiimti pakelio cigarečių, kurį ten buvau paslėpęs.

Šypsojausi kaip maniakas, patenkintas savo išmone, nes pagaliau galėsiu patenkinti aistrą, kuri mane ėdė, ir dar dėl to, kad pakelis buvo taip gudriai paslėptas — už dirbtinių anglių netikram židiny, kurį buvome įsirengę kamino apačioje. Niekas ten nesugalvotų kišti nosies.

Mano šypsena veide plieskė tol, kol grabaliojau už anglių, čiupinėjau aplink metalinę kamino angą, ir iškart išblėso, kai ištraukęs cigaretes pamačiau mažas skylutes, kurias kažkas buvo pradūręs pakelyje ir sugadinęs visa, kas jame buvo.

Tas, kas tai padarė, nė nepasivargino išimti cigarečių. Tiesiog paėmė didelę adatą ar virbalą ir po kelis kartus smeigė į visus keturis pakelio kampus, kaip daro fokusininkas, kai azarto pagautas ima kruopščiai smaigyti kardais savo stebuklingąją dėžę.

Maniškiai juk nenori, kad numirčiau.

Išsitraukiau iš pakelio vieną sugadintą cigaretę ir atidžiai apžiūrėjau. Tarsi kapituliuodama, ji ėmė ir susmego man tarp pirštų, o pro subadytą ploną baltą popierių pabiro kvapnus auksinis tabakas. Nusviedžiau pakelį į šiukšlių dėžę ir užlipau į viršų, sukdamas galvą, kas galėjo tai padaryti.

Rubės kambario grindys buvo nuklotos išmėtytais drabužiais, mokykliniais vadovėliais ir įvairiausiais elektroniniais prietaisais. Miniatiūrinės ausinės. Telefono įkroviklis. Elektrinis dantų šepetėlis, dar tebesisukantis. Pakėliau jį nuo grindų, išjungiau ir padėjau ant rašomojo stalo. Nuo mano prisilietimo į stalą atgijo kompiuteris, o jo ekrane nušvito užsklandėlė su mūsų planetos vaizdu iš kosmoso.

Ant kambario sienų vis dar galėjai pamatyti įvairių jos vaikystės etapų nuotraukų. Plakatų iškarpos su plačiai besišypsančių aktorių veidais ar seniai iširusių vyriškų muzikinių grupių nuotraukomis bailiai slėpėsi po neseniai užklijuotais plakatais su mūsų planeta, skendinčia liepsnose ar sukaustyta amžinojo ledo. „IR TU PAREIKŠK SAVO NUOMONĘ“, buvo raginama viename plakate. Ilgokai negalėjau atplėšti akių nuo šio kvietimo.

Paskui paskubomis apžiūrėjau jos rašomąjį stalą. Tačiau čia reikėjo tikro archeologo įgūdžių. Ji tebesaugo savo mokyklos muzikinę ruletę ir Barbie pieštukų drožtuką? Galbūt iš nostalgijos praeičiai, o gal tiesiog neturėjo laiko išmesti? Ilgai rausiausi po jos daiktus, bet taip ir nepavyko užčiuopti nieko, kas galėtų pasitarnauti kaip jos tėvo slaptųjų cigarečių naikinimo įrankis.

Tad pamaniau, kad gal čia pasidarbavo mano žmona.

Su plaukų segtuku, spėliojau sau. Ar sage. Kuo nors labai aštriu. Savo brangenybes ji laikė spintelėje šalia lovos. Ne tiek jau jų ir daug. Mažutė mėlyna Tiffani dėžutė su keliais daikčiukais, kuriuos jai nupirkau per keletą metų. Auksinė apyrankė su dviem vienišais širdelės formos amuletais — ant vieno buvo užrašyta „BERNIUKAS“, ant kito — „MERGAITĖ“. Dar perlų vėrinys su sulūžusia sagtele. Ir sidabrinė grandinėlė su širdele. Tad nieko tinkamo.

Bet čia buvo dar viena papuošalų dėžutė, kuri priklausė jos mamai. Jaučiausi kiek nejaukiai, bet vis tiek įkišau nosį vildamasis, kad „žygdarbis“ galėjo būti atliktas su senovinės segės, kokias anksčiau segėdavo moterys, adatėle.

Tai buvo raudona plastikinė dėžutė su kažkokiu kiliminiu ornamentu ir rožių piešiniu ant viršaus. Net man ji atrodė klaiki. Dangtelis skilęs pusiau, o viduje — iš tiesų gyvas velnias visokių senovinių segių. Viena — drugelio formos, kita padaryta iš kažkokio papilkėjusio metalo, galbūt iš alavo, su nupieštu elniu, žvelgiančiu atgal sau pro šoną, dar kita — su auksine miniatiūrine lėktuvo Concord kopija. Pastaroji turėjo ilgą aštrų smeigtuką, tačiau vargu ar Lara naudotų savo mamos papuošalus gadinti mano cigaretėms. Čia gulėjo ir trys žiedai. Sužieduotuvių su vos įžiūrimu deimančiuku. Paprastas auksinis vestuvinis žiedas. Ir dar vienas, kaip anksčiau vadindavo, — amžinosios priesaikos.

Atsargiai uždengiau sulūžusį dangtelį ir padėjau dėžutę atgal į vietą, jausdamas į nugarą įremtus mirusių mano žmonos tėvų žvilgsnius. Tada nuėjau į sūnaus kambarį.

Jo kambarys nebuvo panašus į paauglio. Veikiau į keturiasdešimt devynerių metų finansininko. Nė vieno daiktelio ant grindų. Ant stalo tvarkingai sukrautų vadovėlių šūsnis. Kompiuteris išjungtas. Ant drabužių spintos rankenos — rytdienai paruošti išskalbti balti marškiniai ant metalinės pakabėlės. Lova paklota su kareivišku pedantiškumu. Nedidelė knygų spinta su tvarkingai eilėmis surikiuotomis knygomis. Išsitraukiau vieną ir paskubomis perverčiau. Užmečiau akį į vieną frazę ir sustingau it žaibo trenktas. Nykus ir svaigus džiaugsmas būti gyvam. Pažiūrėjau į viršelį. Žydras dangus. Šeštojo dešimtmečio automobilis. Du besišypsantys vyrai, jų veidai pridengti šešėlio. Džeko Keruako „Kelyje“. Dėdamas knygą atgal į vietą pastebėjau šveicarišką lenktinį kareivišką peiliuką, gulintį ant knygų. Pamėginau atlenkti.

Čia buvo miniatiūrinis atsuktuvas bei keletas įvairiausio pločio peiliukų aštriais galais, kuriais galima būtų iškrapštyti akmenį iš arklio kanopos ar subadyti kieno nors paslėptas cigaretes.

Jis iš tiesų mane labai myli.

Mažas niekšelis.

Paskui pamačiau kepuraitę. Ji kabėjo ant durų kartu su odine striuke, kurią Rufas dėvėjo ant mokyklinės uniformos švarkelio. Kepuraitė buvo vilnonė, su nedideliu apvadeliu iš priekio, labai panaši į įprastinę žokėjaus kepurę. Tik šita buvo vilnonė, tad nukritus nuo žirgo — mažai naudos.

Užsidėjau kepuraitę ir pasižiūrėjau į veidrodį.

Atrodžiau gana neblogai.

Vėjavaikiškai. Valiūkiškai. Ir jaunatviškai. Su ja iš tiesų atrodžiau gerokai jaunesnis. Visai jaunas.

Mano drabužiai dabar visai netiko prie šitos žokėjaus kepurės. Nutrinti polo marškinėliai. Nežinia kokio senumo rusvai žalsvos spalvos kelnės. Suskalbtos alavo spalvos kojinės. Prie šios kepurės visa tai dar labiau sumenko. Kepuraitė paniekinamai juos nuvertino. Drabužiai atrodė seni ir nunešioti. Užskalbti ir nudrengti. Seniai laikas juos išmesti. Mano drabužių spintoje teks daryti tvarką.

Staiga išgirdau, kaip sugirgždėjo lauko durų spyna, ir mikliai nėriau laiptais į apačią. Nekaltai šypsodamasi į namus įžengė Lara. Padėjau jai nunešti į virtuvę krepšius su pirkiniais. Ji mane apkabino, pabučiavo, išvirė puodelį arbatos.

— Kam čia užsimaukšlinai tą kvailą kepurę? — paklausė.

Kai baigėme gerti arbatą, ji išsivedė mane į parką lėtai, neskubriai pasivaikščioti. Tarsi būčiau koks bamblys ar šuo.