Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Buvo vidurnaktis, o televizorius tebeplieskė, tik garsas kiek prisuktas. Iš pradžių pamaniau, kad guliu vienas. Bet paskui išvydau Kytą — apšviestas sporto kanalo, jis sėdėjo sudribęs ant kėdės, su degtinės buteliu, lyg kelnių kilpinė kyšančiu iš tarpkojo.

Mano žvilgsnis nukrypo į televizorių. Rodė svarbiausius sporto įvykius. Daugiausiai — įvarčius. Visa, kas nuobodu ir neįdomu, buvo iškirpta. Neatpažinau nė vieno žaidėjo ar komandos. Transliavo kažkokį trečiojo pasaulio šalių čempionatą. Mačiau, kaip kažkoks jaunas ilgšis puolėjas permetė kamuolį per besiskeryčiojantį vartininką ir pasileido bėgti tiesiai į kamerą. Bet, nespėjus džiūgaujantiems komandos draugams prišokti jo pasveikinti, jis stryktelėjo ir atbulas ore virto kūliais, tada dar kartą ir dar. Jo kūnas tryško sveikata, energija ir jaunyste. Plačiai besišypsančiame veide švietė balti kaip sniegas dantys.

Jis šaipėsi iš manęs.

Šaipėsi iš manęs.

Šaipėsi iš manęs.

Kai vėl atsibudau, jau degė šviesa, bet aš nesupratau, kas vyksta. Nesusigaudžiau, ar tai vizija, sukelta milijonų mirštančių smegenų ląstelių, ar cheminė haliucinacija, ar dar nežinia kas. Nežinojau, ar čia dėl to kalta mano vaistų pripumpuota vaizduotė, ar kažkokia nauja nesuvokiama realybė. Nesupratau, kas čia — vaistai ar rojus.

Mane privertė suklusti Laros balsas.

— Gali man nieko nesakyti, — kalbėjo ji, ir dabar mes visi verkėme, netgi aš, nors jau buvau bepriprantąs prie ašarų; bet man tas ašarojimas pasirodė labai keistas, mat kaip tik tada į palatą įpuolė gydytojas, juokdamasis lyg koks beprotis, o jo veidas net švietė iš džiaugsmo.

— Turim! — sušuko jis.

Ketvirtas skyrius

Sapnavau, kad vaikštau po pievą.

Mano sapnų pieva buvo nerealiai lygi ir žalia kaip biliardo stalas, o brisdamas per ją visą laiką jaučiau, kad esu stebimas minios žmonių. Jie džiūgavo, tarsi žinotų, kas tuoj nutiks, apie ką aš pats dar nenumaniau.

Nusišypsojau, nes staiga ir aš supratau, kas bus. Staiga pašokau į orą ir apsiverčiau kūliais — darydamas salto, tą stebuklingą šimtąją sekundės dalį pakibau ore, kai pakaušis atsiduria virš žemės vos per kelis colius, o kojos styro į dangų. Pasaulis tada irgi apvirsta aukštyn kojomis.

Sykį teko matyti nuotrauką, kur vienas šeštojo dešimtmečio aktorius, vaikštinėdamas Niujorko gatvėmis kartu su savo drauge, buvo nufotografuotas kaip tik tokioj salto pozoj — pakibęs ore žemyn galva; šviesios jo garbanos bemaž braukia per šaligatvį, o draugė, stovėdama kiek atokiau, jam iš dešinės, plačiai šypsosi į objektyvą, tokia graži ir išdidi. To aktoriaus pavardė buvo Rasas Temblinas. Jis vaidino „Vestsaido istorijoje“. Gal dar nebuvo nusifilmavęs, gal tai dar turėjo įvykti ateityje. Bet jis irgi buvo šokėjas, kaip ir mano žmona. Ji man ir parodė tą nuotrauką.

Paskui aš nusileidau ant žemės ir minia aiktelėjo iš nuostabos. Buvo akivaizdu, kad jiems dar niekada neteko regėti taip tobulai atlikto salto. Todėl padariau jiems dar vieną salto. Ir dar. Ir po kiekvieno šuolio jie reaguodavo vis audringiau, imdavo smarkiau ploti ir beprotiškai šėlti.

Aš moku daryti salto, pagalvojau. Ir visai neblogai. Lygiai kaip Rasas Temblinas šeštajame dešimtmetyje. Jis vaidino „Vestsaido istorijoje“. Kad jį kur velniai.

Staiga minioje išvydau veidą. Aplink buvo daugybė veidų, bet šitas — pats ryškiausias. Pasileidau bėgti link to veido, paskui pasijutau žalia veja bečiuožiąs ant savo sveikų ir lanksčių kelių ir puoląs į išskėstą Laros glėbį, o susižavėjusi minia pritardama garsiai šaukia.

Kai kitą rytą atsibudau, gulėjau su prijungtu kvėpavimo aparatu, o Lara laikė mane už rankos. Buvome intensyvios priežiūros palatoje, ji — su kauke ant veido, mūvėjo pirštines, vilkėjo chalatą ir atrodė truputį panaši į superheroję. Šiame skyriuje visi vaikščiojo taip apsirengę, bet aš iš karto ją pažinau.

Kas gi kitas galėjo čia būti.

— Gali man nieko nesakyti, — kartojo ji.

Norėjau jai pasakyti, kad ji atrodo kaip superherojė, bet neįstengiau, nes tuoj pat vėl nugrimzdau į miegą spėliodamas, ar dar kada nors atsibusiu. Net ir stipriai paveiktas vaistų supratau, kad mano būklė šuniškai rizikinga.

Aš buvau prifarširuotas imunodepresantų, todėl mano imuninė sistema nusilpo — to reikėjo, kad mano naujoji širdis galėtų ramiai apsiprasti mano senajame kūne ir nebūtų atmesta. Tikslingai „nukenksminę“ imuninę sistemą, išsiurbę gyvastį iš kraujo ir raumenų, taip pat viską, kas kovoja su virusais ir bakterijomis, daktarai man mestelėjo puikią progą pasigauti mirtiną infekciją. Taigi, čia kaip užburtam rate, tik dar blogiau.

Pirmoji antidepresantų dozė man buvo suleista tada, kai dar gulėjau operacinėje be sąmonės, naktį, kada atliekamos visos persodinimo operacijos. Dabar man jau teks tuos vaistus gerti iki gyvenimo pabaigos, kad ir koks ilgas žada būti tas gyvenimas.

Pamiegojau. Atsibudau. Lara tebebuvo palatoje, vis dar apsirengusi kaip superherojė. Tai tęsėsi kurį laiką. Pamiegojau. Atsibudau. Norėjau paklausti: ar tu neturi kur eiti? Neturi namų? Norėjau atsiprašyti jos dėl visko, kas įvyko, nes supratau, kad jai velniškai skaudu. Norėjau pagirti, kad gražiai atrodo, kad man ji patinka.

Bet neįstengiau, nes vis miegojau. O ką sapnavau, neprisimenu.

Intensyvios priežiūros palatoje išgulėjau tris paras, paskui mane perkėlė į ankstesniąją, kaip jie vadina, laipsniu žemesnę, palačiukę. Kvėpavimo aparato nebeprijungė, ir Larai jau nebereikėjo rengtis kaip superherojei, ji nebekartojo, kad galiu jai nieko nesakyti, ir aš kažkodėl ėmiau to ilgėtis.

Nes tai reiškė viena: ji buvo tikra, kad išgyvensiu.

Kai tau persodina širdį, kūnas bando ją sunaikinti.

Sakyčiau, kvaila.

Tačiau kūnas iš tiesų ima pašėlusiai stengtis sunaikinti tai, kas jam atrodo svetima. Tai vadinama atmetimu, tačiau iš tiesų viskas kur kas sudėtingiau. Atmetimas reiškia, kad kūnas ignoruoja naująją širdį, nepripažįsta jos buvimo, nenori įsileisti į savo aplinką ir dalytis bendra veikla.

Dar baisiau — kūnas tiesiog siekia ją nužudyti.

Panašiai, kaip kad atsibustum vidury nakties ir savo namuose išvystum įsibrovėlį. Tada tu pradedi gaudyti tą nepažįstamąjį tamsoje, mosuoji virtuviniu peiliu ir nudaužtais pieno buteliais, griebiesi visko, kas pakliūva po ranka. Atrodo, kad kauniesi už savo gyvybę. Tuomet dingojasi, kad tavo gyvybė bus išgelbėta tik tada, kai žus įsibrovėlis.

Paskui įjungi šviesą.

Ogi tas nepažįstamasis — tai tu pats.

Kai atsibudau, palatoje sėdėjo mano tėvas.

Automatiškai apžvelgiau kambarį ieškodamas mamos — tylios, ramios, besišypsančios arbatos virėjos bei tarpininkės tarp manęs ir mano tėvo per visus pastaruosius keturiasdešimt septynerius metus, — tačiau jos niekur nesimatė. Tas mūsų galingasis penkių pėdų „buferis“ neabejotinai buvo išėjęs parnešti arbatos, tad mudu su tėvu sužiurom vienas į kitą.

— Jautiesi gerai, — prašneko pažįstamu, ramiu, kiek šiurkštoku balsu. Tai nebuvo klausimas, ir aš pajutau, kad esu patetiškai dėkingas už tokią optimistinę prognozę, nors ją ištarė tik pensijon išėjęs policininkas, neturintis jokio širdies chirurgo išsilavinimo.

Kaskart įkvėpus, man skaudžiai nudiegdavo krūtinę.

— Skauda, — tariau ir iškvėpdamas nuo skausmo net krūptelėjau. Išriečiau nugarą, bet rankon įbesta lašinė neleido pajudėti, tarsi ragintų gulėti ramiai. Aš vėl susmegau ant pagalvės, kuri pasirodė per daug minkšta, lyg milžiniško moliūgo vidus.