Тони Парсонс: Gyvenimas iš naujo

Pagalvojau: peilis.

— Ei, čia ne šautuvas, — šypsodamasis pareiškė Kytas, kilstelėjo galvą ir išvydo bukanosį pistoletą, kurį Ronas Vaivorykštė žaibiškai išsitraukė iš apsiausto. — Kad mane kur... — aiktelėjo nerdamas į šalį. — Šitas tai tikras.

Ronas Vaivorykštė čiupo senutę už dirbtinio kailio apykaklės ir, mosuodamas juodu pistoletu jai prieš nosį, sušuko, kad nesiartintume. Mudu su Kytu iškėlėme rankas virš galvos ir liepėme jam nusiraminti. Girdėjau, kaip jaunasis uniformuotas inspektorius už mūsų nugarų per raciją kvietė pastiprinimą, kaip mus isteriškai koneveikė šimto jardų narsuolis.

Pažvelgiau į Rono Vaivorykštės akis — iš po neplautų plaukų kuokšto į mus spitrijo Čarlzo Mensono antrininkų konkurso nugalėtojo žvilgsnis.

Atrodė, jis buvo apsirūpinęs viskuo, kas reikalinga, pasiruošęs sėsti į cypę be jokių išpirkų, ir dėl to buvo labai pavojingas. Žengiau žingsnį atgal. Staiga jis pastūmė senutę, ši šlumštelėjo ant žemės ir išsitiesė visu ūgiu, o aš pajutau, kaip man užvirė kraujas.

Ronas Vaivorykštė užlėkė laiptais į viršų ir dingo name. Mes puolėme vytis. Jis kopė laiptais neketindamas sustoti, o mes sekėme iš paskos. Bet pasiekus antrą aukštą Kytas atsiliko, prispaudė ranką sau prie šono ir ėmė žiopčioti gaudydamas orą.

— Man reikia užsirūkyti, — išgirdau jį tariant.

Ronas Vaivorykštė mynė laiptais kaip pasiutęs beprotis. Dabar aš sekiau jį vienas, iki pat pastato viršaus. Vienas stoglangis buvo neuždarytas. Užšokau ant stogo. Po mano kojomis gaudė miestas. Staiga tas valkata išdygo priešais, jo pistoletas buvo nutaikytas man į galvą.

Akimirksniu dingo visas pyktis. Išgaravo kaip dūmas. Aš jaučiau tik begalinę baimę. Nenorėjau mirti ant šito stogo. Kai pabandžiau prasižioti, bemaž išsinarinęs akis nuo spoksojimo į trumpą juodą vamzdį, nieko neišstenėjau.

Ginklas atrodė kaip žaisliukas. Žiaurus, bjaurus žaisliukas. Pigi, niekinga, banali tikro daikto kopija. Šitą aš pastebėjau. Pragaro žaislas. Bukas, stačiakampis juodo metalo daiktas, laikomas prakaituotame delne. Man pasirodė, kad artinasi pasaulio pabaiga.

Ginklas buvo nukreiptas man į veidą.

Ronas Vaivorykštė žengė į priekį, visiškai pasitikėdamas savo jėgomis. Išvydęs mano baimę, kuri tarsi bylojo, kad visi jo veiksmai teisingi, įrėmė pistoleto vamzdį man į tarpuakį. Ginklas atrodė kaip žaisliukas, tačiau aš žinojau, kad jis tikras.

Jis atlaužė gaiduką, o aš tą akimirką pajutau stiprų dūrį krūtinėje.

Skausmas buvo nepakeliamas, slopinantis visus jausmus, kylantis iš pačių gelmių ir plintantis į visas puses, žudantis, netikėtas ir visai nepažįstamas — toks, kuris numarina visa, kas žmogiška. Atrodė, kad aplink mane susiglaudė pasaulis. Prislėgė nežmoniškai stipriai ir su kiekviena sekunde spaudė vis labiau, o skausmas sukaustė visą kūną. Regis, krūtinę traiškė milžiniški gniaužtai, tarsi kas ketintų išspausti iš manęs paskutinį gyvybės atodūsį, tarsi tas skausmas norėtų nuvaryti mane į kapus. Staiga supratau, kad jau galas — galas viskam. Ir praradau sąmonę.

Kai atsipeikėjau, rūpestingos rankos kėlė mane ant neštuvų. Ronas Vaivorykštė gulėjo kniūbsčias, o moteris konsteblė antrankiais rakino jam už nugaros rankas. Tada mes pajudėjome. Pro stoglangį, laiptais žemyn. Man vis dar gniaužė krūtinę, tačiau baimė buvo stipresnė už skausmą.

Prisiminiau savo žmoną. Prisiminiau savo sūnų ir dukrą. Aš jiems reikalingas. Aš nenoriu mirti. Akis gėlė nuo ašarų. Kai įstūmė vežimėlį į greitosios pagalbos mašiną, iš karto pajudėjome. Pro ašaras lyg pro miglą pamačiau Kyto veidą.

— Ten buvo tiksli kopija, — tarė jis. — Ar girdi mane, Džordžai? Paprasčiausia klastotė. Jis nebūtų iššovęs. Ar supranti, ką tau sakau?

Nelabai.

Kytas kalbėjo apie pistoletą.

O aš maniau, kad apie mano širdį.

Trečias skyrius

Galvok apie mirtį kaip apie nesibaigiantį poilsį. Galvok apie mirtį šitaip. Tai tingus sekmadienio rytas, kuris tęsiasi amžinybę, o tu snūduriuoji iki gyvenimo pabaigos. Visai neblogai būtų šitaip galvoti apie mirtį. Pripažinkit, juk iš tiesų neblogai.

Kas neleidžia mums šitaip galvoti? Atsimerkiau ir iš karto tai supratau.

Mano šeima buvo susibūrusi prie ligoninės lovos galvūgalio. Atrodė, pralėkė marios laiko, bet jie buvo nemiegoję ar tik sudėję bluostą, nes reikalai krypo blogyn. Mano žmona, mūsų sūnus ir duktė.

Išstypęs, nerangus Rufas, šitaip be saiko išaugęs ir tebeaugantis toliau. Rubė, mano mieloji dukrytė. Jos veidelis keičiasi neįtikėtinai tobulai — vaikiškas, kuriuo neseniai visi taip džiaugėsi, veikiai taps moteriškas. Ir Lara, mano žmona, su kuria aš ketinau pasenti, nes ko gi man daugiau trokšti? Bet dabar to jau nebus, nes negalės būti.

Šie trys žmonės sukliudė man galvoti apie mirtį kaip apie nesibaigiantį sekmadienio rytą, iš kurio aš niekada nepabusiu. Lara, Rufas, Rubė. Tie, kuriuos man teks palikti. Jie viską pakeitė, sugriovė svajones ir privertė mane verkti dėl jų ir dėl savęs, nes aš juos mylėjau visa savo suklypusia, visiškai išgverusia, pasigailėjimo verta širdimi.

Į palatą atėjo gydytojas ir ėmė sukiotis prie mano lovos. Dirstelėjo į ligos kortelę, dėbtelėjo į mane pro skaitymui skirtų akinių viršų. Atidžiau įsižiūrėjęs pastebėjau, kad su juo atkako ir visa komanda daktarų. Praktikantų, besimokančių savo amato, žvelgiančių į jį kaip į medicinos išminties dievą, o į mane — kaip į bandomąjį triušį.

— Keturiasdešimt septynerių vyras, paveldima širdies liga, ištiko miokardo infarktas.

— Kada?

— Prieš tris dienas.

Tris dienas? Negi jau prabėgo trys dienos? Gydytojas iškėlė dėmėtą nespalvotą nuotrauką ir parodė joje keletą vaiduokliškų vietų. Praktikantai susidomėję įbedė į nuotrauką nosis.

— Matot? Vainikinė arterija jau anksčiau buvo pažeista ateromos. Ar visi gerai matote? Kraujo trombai ant sveikų sienelių nesusidaro. Atrodo taip, lyg į virdulį būtų įmesta kailio skiautė, ar ne? — Praktikantai vienbalsiai jam pritarė. — Trombas atsirado dėl sutirštėjusio kraujo, jis ir užkimšo arteriją, dėl to dalis širdies raumens nebuvo aprūpinta deguonimi ir, paprastai tariant, užduso. — Jis nuleido rentgeno nuotrauką. — Tai ir buvo širdies priepuolis.

Jis kalbėjo apie mane.

Nežinia kodėl aš klausiausi jo visiškai abejingai. Tikriausiai čia kalti vaistai. Gydytojas pro skaitymui skirtų akinių viršų pažvelgė į Larą.

— Ar seniai jis įtrauktas į NTDB? — pasiteiravo, ir ji aki“ vaizdžiai sutriko. — Nacionalinę transplantacijos duomenų bazę, — paaiškino jis, ir Laros akys nušvito išgąstingi ugnele. Aišku, kad ji puikiai suprato, apie ką daktarai kalba. Tai jau buvo tapę didžiuliu juodu akmeniu mūsų gyvenimo kelyje.

— Trys mėnesiai, — atsakė ji. — Širdis — sena jo bėda, — kalbėjo labai greitai, tiesiog berte bėrė žodžius. Lara laikė mane už rankos, tarsi nuo to visiems būtų geriau. Keista, bet taip ir buvo. — Negalavimais jis skundžiasi jau kelete metų, — pridūrė ji.

Pažiūrėjau į Rufą su Rūbe, kurie, daktarams įėjus, pasitraukė prie sienos. Jie sėdėjo ant kėdžių, nustumtų į mažos palatos kampą, išsigandę ir sutrikę, ir aš pastebėjau, kad septyniolikmetis ir penkiolikmetė vėl atrodė kaip maži vaikai. Dabar jie nebebuvo panašūs į paauglius.

Ligoninės palatoje dingo visas piktas jų pranašumas.

Nebeliko supratingų pašaipėlių.

— Kokios pasekmės? — paklausė Lara gydytojo, o vienas iš mūsų vaikų, išgirdęs klausimą, tyliai sukūkčiojo.