Тони Парсонс: Gyvenimas iš naujo

— Jis puikus vaikis, Džordžai, — pasakė grimzdama į miegą. — Viskas gerai. Jis jau namie. Sveikas ir gyvas. Argi svarbu, kur buvo? — Paskui, kažką prisiminusi, šastelėjo pusiausėdom. — Tu ir vėl jam liepei pūsti, ar ne?

— Įdomu, kur jis bastėsi? — nerimau aš.

Apsiverčiau ant kito šono savo pusėje ir mudu gulėjome vienas į kitą nugaromis, laukinių gyvūnų, seniai suradusių savuosius namus, poza. Ant savo blauzdų pajutau mažas Laros pėdas, o pro nuskalbtą medvilninę pižamą — užpakaliuko apvalumus ir aštrią mentę.

— Aš tik nenoriu, kad jam atsitiktų kas negero, — tyliai sumurmėjau, nors ji jau miegojo.

Jaučiau, kad šiąnakt tikriausiai nesumerksiu akių. Bet netrukus Laros kūnas ėmė meiliai glaustis prie manęs, ir aš supratau, kad vis dėlto užmigsiu, jeigu apie tai per daug negalvosiu.

Žinojau, kad savo sūnui trokštu kažko daugiau, kažko svarbesnio — ne tik kad turėtų sveiką nuovoką ar būtų budrus, gal dar — blaivaus proto ir šiek tiek lydimas sėkmės, kurios reikia sulaukus septyniolikos, o kartais galbūt ir mažiau melo, skirto tiesiog paįvairinti gyvenimui.

Ir tai yra viskas, ko kiekvienas tėvas trokšta savo ištįsėliui paaugliui, staiga beprotišku greičiu neriančiam į suaugusiųjų gyvenimą be jokio šalmo ar saugos diržo ir įsivaizduojančiam, kad viskas — jo rankose.

Tai nebyli išsigandusio tėvo malda.

Man norėjosi sustabdyti laiką.

Per pusryčius Rufą matydavome retai. Rytais jis elgdavosi tarytum mistinė būtybė, vengianti žmonių ir kažkokia gremėzdiška. Kartais jo milžinišką figūrą būdavo galima pamatyti triukšmingai įvirstančią pro duris, su per petį permesta kuprine, prigrūsta knygų, lyg kokio trylikamečio Yeti dviratininko ar kaip ten dabar vadina šiuolaikinius šeštokus.

Virtuvėje aiškiai matėsi, kad jo būta — grįžo ir vėl išėjo. Jo kėdė netvarkingai atstumta nuo stalo. Ant grindų mėtosi vienišas Coco Pop dribsnis. Pusryčių dubenėlis numestas į kriauklę ir paliktas išplauti kažkam kitam.

Mane apėmė susierzinimas. Žinojau, ką visa tai reiškia. Jis troško pabėgti nuo mano košės.

Rytais aš savo šeimai kasdien ruošdavau pusryčius — gardžią, maistingą Scott’s avižinę košę. Maniau, kad sveikai pradėtas rytas kompensuoja nesveikai praleistą likusią dienos dalį — mano slapčia rūkomos cigaretės, greitas maistas, kurį šlamšdavau darbe, šokinėjantis kraujospūdis. Kas rytą aš statydavau kliūtis ankstyvai mirčiai. Ręsdavau košės sieną. Bet mano sūnus niekada jos nesulaukdavo.

Kai šluosčiau jo dribsnių dubenėlį, į virtuvę nusileido Lara.

Jis mane siutina, — tariau jai.

Ji pabučiavo man į skruostą ir patapšnojo per šonus.

— Tave viskas siutina, mielasis. — Ji pakėlė akis į lubas. — Rūbe! — Jokio garso. Paėmė man iš rankų dubenėlį ir padėjo į šalį, kraipydama galvą. — Ji ir vėl pavėluos. Eik ir atitempk ją čia, gerai?

Pasirūpinau, kad košė gražiai virtų ant nedidelės ugnies, ir užlipau laiptais į viršų. Durys į mūsų dukters kambarį buvo neuždarytos. Ji sėdėjo prie kompiuterio jau su uniforma ir rišosi plaukus į arklio uodegą ant pakaušio. Šyptelėjau išvydęs begalinį susikaupimą penkiolikmečio vaiko veide — tobuloje mano žmonos veido versijoje.

Netiesa, kad mane viskas siutina.

Aš niekada nepykdavau ant savo dukters.

Negalėdavau žiūrėti į ją ir nesišypsoti.

Taip buvo visą laiką.

Jos kompiuterio ekrane mirgėjo apokaliptiniai vaizdai. Iš gamyklų virsta pramoninės atliekos. Užterštose upėse plūduriuoja negyvos žuvys. Greitkeliai užkimšti stovinčiomis mašinomis.

— Ar kas nors valgys košę? — paklausiau belsdamas į duris.

— Aš tuoj, tik... — jos balsas nutilo, o akys įsmigo į tirpstančias ledynų keteras, kunkuliuojančią Žemės plutą, dangų temdančias maro ir epidemijų bangas. — Aš dar noriu pažiūrėti, kaip...

— Rūbe, nesuk sau galvos dėl šitų dalykų, — tariau aš. — Dar ne pasaulio pabaiga.

Ji žvilgtelėjo į mane ir piktai vyptelėjo:

— Visai nejuokinga, tėti.

Bet mane tai prajuokino.

Kai mudu nulipome žemyn, košė sau tyliai burbuliavo, įgavusi tokią tiršto kremo konsistenciją, kokia man labiausiai patinka.

Lara grįžo iš sodo, kažką laikydama dešinėje rankoje. Cigaretės nuorūką. Sviedė ją man. Nuorūka pataikė tiesiai į krūtinę, kaip tik ten, kur man nuolatos mausdavo. Karštakošė pikčiurna, pasakytų mano tėvas. Tikra karštakošė pikčiurna.

— Ar žinai, kas čia, Džordžai? — paklausė žaibuodama akimis. — Ogi dar viena vinis į tavo karstą. — Atsisėdo prie pusryčių stalo ir užsidengė veidą rankomis. Mudu su Rūbe susižvalgėme, paskui pasižiūrėjome į Larą. — Labai tau ačiū, Džordžai, — pro suspaustus delnus neaiškiai suburbėjo mano žmona. — Šimtąkart ačiū.

Tada mes visi valgėme košę.

Rufas tebestovėjo autobusų stotelėje.

Sustabdžiau automobilį kitoje gatvės pusėje ir atidariau langą. Jis pažvelgė į mašiną, kurioje sėdėjo jo tėvas, mama ir sesuo, ir, regis, net susigūžė, o paskui nusuko akis į šalį. Stotelėje laukė dar keli vaikai iš jo mokyklos, tačiau jis su jais nebendravo.

— Gal pavežėt? — šūktelėjau jam pro gaudžiantį mus skiriančios spūsties valandos triukšmą.

Jis atplėšė akis nuo šaligatvio ir susiraukė.

— Ką sakai? Nieko negirdžiu! — sušuko. Kiti vaikai sužiuro į mus.

Pažvelgiau į Larą, sėdinčią šalia ant keleivio sėdynės.

— Ko dar galėčiau jo klausti? Ko dar galima būtų klausti savo vaiko?

Rubė pasilenkė į priekį.

— Kas yra Peru sostinė? Jeigu yra Dievas, kodėl tuomet pasaulyje tiek daug skausmo ir sielvarto? — Prunkštelėjusi atsilošė į sėdynės atkaltę ir liūdnai nusišypsojo savo vyresniajam broliui, besidairančiam į gatvę. — Jis nori važiuoti autobusu, tėti.

Ji teisi.

Taigi mes palikome jį laukti autobusų stotelėje, o patys nuvežėme Rubę į mokyklą, iki pat kiemo vartų. Mes vis dar galėjome tą daryti. Ji netgi pakštelėjo mums abiem į skruostą ir nė neapsidairė, ar niekas nemato.

Ji iš tiesų mokėjo priversti mane nuolat šypsotis.

Mano šypsena išblėso tik tada, kai ji susigretino su viena iš savo bendraklasių, ir aš pamačiau, kaip dukra ėmė kraipyti savo liesus klubus, siūbuoti pilką sijonėlį. Ji pradėjo nešioti baltas mokyklines kojines virš kelių ir man tai neatrodė gražu.

— Panelyte! — šūktelėjau pavymui.

Ji atsigrįžo, kilstelėjo išpešiotus antakius ir pamojo mums, kas galėjo reikšti bet ką: Gerai. Likite sueiki. Važiuokit sau. Tačiau apatinis pilkojo sijonėlio kraštas nepakilo aukščiau, nei tikėjausi, todėl daugiau iš jos nieko ir nenorėjau.

Kai vėl įsiliejome į lėtą rytinį automobilių srautą, Lara palietė savo laikroduką.

— Pavėluosiu, — tarė.

Nuspaudžiau mygtuką prietaisų skydelyje.

— Ne, nepavėluosi, — atsakiau.

Kai užkaukė sirena, staigiai pasukau automobilį į priešingą kelio juostą ir pamačiau, kaip iš priekio atvažiuojančios mašinos, išvydusios ant mano automobilio žybsinčias dvi mėlynas šviesas, sumažina greitį ir traukiasi iš kelio, o kitos tą patį daro dar nespėjusios manęs nė pamatyti, o tik išgirdusios.

Va kaip reikia gyventi.

— Juk žinai, kad taip negalima, — pyktelėjo Lara ir sutrikusi atsilošė sėdynėje, nors tuo pat metu ir tyliai juokėsi.

Aš nusišypsojau, nes buvau patenkintas, kad mano žmona laiminga, didžiavausi, jog galiu laiku nuvežti ją į darbą, ir nekantriai laukiau tos akimirkos, kada vėl būsiu vienas ir galėsiu prisidegti pirmąją šios dienos cigaretę.