Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Čia dar yra keletas kreditinių kortelių su skirtingomis pavardėmis. Hirošis Jamamotas, Dirdrė Smit, Elizabeta Kubler-Ros. Keli suglamžyti banknotai. Ir pigus mobilusis telefonas, neišjungtas. Staiga ekranėlis nušvinta ir jis pradeda skambėti. Kažkokia populiari melodija. Policininkas deda jį į šalį, ilgai spokso į ekranėlį, tarsi norėdamas prisiminti, kokia čia melodija.

Galiausiai paima mėlyną plastikinę kortelę. Ilgai į ją žiūri.

Ne kažin kas.

Tik paprasta mažulytė mėlyna plastikinė kortelė, ant kurios balta spalva užrašyti keli žodžiai ir nupieštas raudonas širdelės formos kraujo lašas.

O moteris jau namie, sveika ir gyva, bet visa drebanti. Jai prie šono — vyras, jo rankoje — stipraus gėrimo taurė. Vyras ramina ją, esą pasielgusi teisingai, ačiū Dievui, kad neišlipo iš automobilio.

Ji gurkšnoja gėrimą ir taip pat dėkoja Dievui.

Kadaise ji gal ir būtų išlipusi iš automobilio, būtų ištiesusi pagalbos ranką nelaimės ištiktam bičiuliui.

Bet dabar iš to amžiaus jau išaugo.

Pirmas skyrius

Laukiau grįžtančio sūnaus.

Pažiūrėjau vėlyvąsias žinias ir išjungiau televizorių. Perverčiau laikraštį ir nustūmiau į šalį. Nuėjau prie galinių namo durų ir surūkiau cigaretę, viena koja stovėdamas virtuvėje, o kita — sode, stebėdamas dūmus, kylančius į naktinį dangų, ir bandydamas juos išsklaidyti, kad neliktų įkalčių.

Ir visą laiką laukiau.

Mano galvoje sukosi bjauriausios mintys apie tai, kas negero gali nutikti septyniolikmečiui. Sugedo automobilis. Kažkas išsitraukė peilį. Į miltelius primaišyta nuodų. Už mano lango vaikai žudo vaikus, o mano sūnus yra ten, kartu su jais.

O aš galiu tik laukti.

Rufas — puikus vaikis, tik gerokai pasiutęs. Tiek ir tos bėdos. Čia kaltas ne išsiblaškymas ar kvailumas, o tiesiog jaunystė. Aš pasitikėjau juo, bet ne pasauliu. Kai esi tokio amžiaus, turi sektis viskas, pamaniau sau, todėl stovėjau prie lango ir laukiau, o jis vis nesirodė.

Mano sūnui septyniolika. Dažniausiai vakarais jis išvažiuoja savo senu suklypusiu Beetle automobiliu, kurį nusipirko pats už vasarą užsidirbtus pinigus. Mes nežinojom, kur jis važinėja. Nė nenumanydavom. Sulaukę tam tikro amžiaus, mes staiga netenkame savo vaikų ir jie pas mus daugiau nebegrįžta. Jie, visai kaip mes, pradeda savąjį gyvenimą, mums ištisus metus nepavyksta atsieti jų nuo savęs, bet galiausiai jie tampa žmonėmis, kuriuos vargiai beatpažįstame. Jaučiau, kad ir manęs šitai laukia.

Mudu su sūnumi dar nebuvome visiškai susvetimėję — aš vis dar įsivaizdavau mus kaip tėvą ir sūnų, kurie kartais lekia į parką su dviračiais, prisikabinę pagalbinius ratukus. Mus siejo ypatingas jausmas, tas nieko nežinojimas, nenumanymas, kad yra kitoks pasaulis, tas Didysis nežinios kanjonas, kuris, regis, vis augo ir platėjo, sūnui kaskart išėjus pro laukujės duris.

Kai išmušė vidurnaktį ir prasidėjo nauja diena, aš staiga pajutau, kad daugiau jo niekada nebepamatysiu. Jaučiau taip stipriai, kad net gerklę gniaužė ir surakino krūtinę. Žinojau, kaip viskas atrodys, kai pranešiu jo mamai ir seseriai, įsivaizdavau, kaip persimainys senelių veidai, kaip neteks amo jo draugai ir klasiokai, susirinkę į pirmąsias savo gyvenime laidotuves, dar tokie jauni ir žali, vilkintys juodais gedulo drabužiais. Aš puikiai įsivaizdavau, kaip viskas bus. Man tai būtų pasaulio pabaiga.

Ir tada išgirdau į kiemą įvažiuojančio jo automobilio garsą.

Pro langą sklido šviesa, variklis palengva nutilo, trinktelėjo durelės — septyniolikmečiai vaikėzai nemoka švelniai elgtis su daiktais; ir štai jis jau stovi šalia, aukštesnis už mane, man sunku atlaikyti jo žvilgsnį, kaip visada pasidaro nejauku ir sykiu lengva ant širdies nuo jo fizinio artumo. Aš laimingas, kad jis grįžo gyvas ir sveikas, bet jaučiuosi sutrikęs nuo jo pernelyg vaikiško vyriškumo.

Kas jis toks? Iš kur čia atsirado? Koks jo ryšys su tuo baltapūkiu trumpaplaukiu bambliu? Pasistiebęs ant pirštų galų — nors esu šešių pėdų ūgio, — pakštelėjau jam į šiurkštų skruostą, skutamą tik kartą per savaitę, o kai jis, atsakydamas, nelabai noriai ir šnairomis apkabinęs, mane spustelėjo, pajutau aštrius savo sūnaus kaulus.

Mes visada pabučiuojam vienas kitą, bet pastaruoju metu mūsų apsikabinimai tapo kažkokie santūrūs ir drovūs. Kažkodėl jaučiau, kad Rufui būtų daug mieliau, jeigu tas ritualas, seniai praradęs tikrąją savo paskirtį, pagaliau liautųsi gyvavęs. Tačiau jo numarinimas mums regėtųsi per daug sureikšmintas, tad ir toliau vyriškai pasibučiuojam, nors paskui jaučiamės nejaukiai.

Pajutau, kaip jis loštelėjo atgal.

— Na, tai ką gero nuveikei? — paklausiau kaip įmanydamas švelniau.

— Šiaip sau važinėjausi, — atsakė bosu. Koks sodrus, vyriškas mano mažojo berniuko balsas! Aš net pajutau, kaip nuo to balso ir žodžių krūptelėjau, susigūžiau nuo akivaizdaus ir tiesmuko jo melo.

Kad ir ką mano sūnus visą vakarą veikė, aš tvirtai žinojau, kad ne tik „šiaip sau“ važinėjosi.

— Supratau, — atsakiau rimtai ir ištiesiau ranką į alkotesterį, kuris gulėjo ant kavos staliuko.

Tai stačiakampio formos plastikinis daiktas, pilkos metalo spalvos, maždaug tokio dydžio, kaip ir šiuolaikiniai iš rankų neišleidžiami prietaisėliai, dėl kurių visas pasaulis dabar kraustosi iš proto ir nenuleidžia akių, užuot spoksoję vienas į kitą ar į žvaigždes. Viename jo gale kyšo kandiklis, maždaug cigaretės nuorūkos, kurią neseniai numečiau į rožių krūmą, dydžio.

— Aš nieko negėriau, — baritonu gynėsi Rufas, nors nuo jo trenkė nedidelės aludės kvapais.

— Puiku, — ramiai tariau. — Vadinasi, nieko blogo jis ir neparodys.

Nuspaudžiau jungiklį, ir alkotesterio ekrane ėmė mirgėti raudoni skaičiukai, bėgdami žemyn nuo 200 iki nulio. Tada padaviau jį Rufui. Jis giliai įkvėpė ir ėmė pūsti orą pro kandiklį tol, kol pasigirdo aštrus pyptelėjimas. Paskui atidavė alkotesterį ir mudu laukėme — nepratardami nė žodžio, nepakeldami akių vienas į kitą, o tarp mūsų aidėjo visa gaubiantis miesto triukšmas. Netrukus pasigirdo keli tylūs pyptelėjimai ir ekrane pasirodė rezultatas.

Pamačiau: trys nuliai, 000 — lyg žavus ornamentas ant sulčiaspaudės šono. Keista, pamaniau. Aš gi aiškiai užuodžiu svaigalų kvapą. Pakračiau alkotesterį ir vėl žvilgtelėjau į ekraną, bet jame vis tiek švietė trys nuliai, o tai reiškė, kad mano sūnaus organizme alkoholio nerasta. Per visą savo gyvenimą jis man nėra melavęs bent jau dėl vieno dalyko.

Parodžiau Rufui rezultatą ir, kai jis man mandagiai linktelėjo, panūdau jį apkabinti. Tas mandagus linktelėjimas buvo toks mielas ir gailestingas. Mano berniukas spinduliavo nepaprastu švelnumu, netgi dabar iš jo tryško toks švelnumas ir nuoširdumas, koks buvo būdingas tik jo mamai, bet ne man. Baisiai norėjau apkabinti savo vaiką. Tačiau neapkabinau. Tam tinkama akimirka praslydo neišnaudota.

Mudu palinkėjome vienas kitam labos nakties, bet vėl apsikabinti neberizikavome, o lipdamas laiptais į viršų girdėjau jį triukšmingai baladojantis virtuvėje — ieškojo ko nors užkąsti. Mano žmona jau miegojo. Bet kai įsliuogiau į savąją lovos pusę ir atsiguliau, pajutau, kaip ji sukrutėjo.

— Ar jis parėjo? — sumurmėjo mieguistu balsu, nusukusi veidą nuo manęs.

— Parėjo, — atsakiau. Kurį laiką klausiausi jos kvėpavimo. Jai tiek ir tereikėjo. Užteko išgirsti, kad grįžo. Larai daugiau niekas nerūpėjo.

— Bet kur jis valkiojasi? — paklausiau apimtas nevilties.

Ji giliai atsiduso tamsoje. Atodūsis priminė lyg žiovulį, lyg dejonę.