Тони Парсонс: Gyvenimas iš naujo

Vaikai išsilakstė į šalis. Sulaikytasis vėl pamėgino sprukti. Kytas apglemžė jį dar stipriau.

— Na jau ne, bernužėli, — apramino. — Tu sulaikytas.

Jis įkišo ranką į vaikinuko skrandos kišenę ir iš ten ištraukė atsuktuvą. Metalinis jo galas buvo nusmailintas iki adatos aštrumo.

— Su šituo jis man mojavo palei veidą, — pasakė moteris. Ji jau nebeverkė.

Kytas atidžiai apžiūrėjo atsuktuvą.

— Ketinam imtis staliaus amato, ar ne? Norim pakrapštinėti medines lentukes?

Aš iškrėčiau kitas jo kišenes. Kiekvienoje radau po mobilųjį telefoną. Kai moteris pamatė savąjį, Kytas liepė eiti jai į mūsų mašiną ir ten palaukti. Bet ji nesijudino iš vietos.

Kytas nusitempė vagį prie užrašo „Eiti draudžiama“ ir pasuko į metro. Mudu su moterimi nusekėme paskui. Apačioje girdėjosi traukinių dundesys. Kytas prispaudė vaikiną prie sienos ir tėkštelėjo jam per veidą.

— Vagi nekaltų žmonių vaikų nuotraukas? — tarė jis. — Nesakyčiau, kad tai gerai.

— Jūs negalite šitaip, — prabilo sulaikytasis. — Tai brutalu.

— Jeigu priešinsiesi sulaikomas, aš galiu elgtis kaip tinkamas, — paaiškino jam Kytas. — Ar matėte, kaip jis priešinosi sulaikomas, atsargos pareigūne Smitai?

— Pasibaisėtinai akivaizdu, atsargos pareigūne Džonsai, — atsakiau.

— Aš žinau savo teises, — pareiškė sulaikytasis. — Man reikia advokato.

Gerai, kvieskis savo advokatą, — sutiko Kytas. — Išsikviesk advokatą iš Europos Sąjungos Žmogaus teisių teismo. — Kyto veidas išraudo. — Aš jam gerai paspardysiu užpakalį. — Paskui kažką prisiminęs pridūrė: — Betgi dabar negalėsi paskambinti savo advokatui, tiesa? Juk nebeturi nė vieno vogto telefono.

Moteris stovėjo šalia.

— Ar man galima jam užvožti? — paklausė.

— Mielai prašom! — piktai atšovė Kytas.

Jis laikė įtariamąjį už apykaklės, o moteris šniojo vaikinukui per neskustą žandą. Ir pirmą kartą nusišypsojo.

— Koks jausmas? — paklausė Kytas. — Man atrodo, kad buvo labai gera.

— Nepaprastai, — patvirtino moteris. — Labai jums ačiū.

— Et, nėr už ką, — mandagiai atsakė Kytas. Jis ėmė tempti sulaikytąjį prie automobilio. Moteris ketino pulti jį dar sykelį, bet aš švelniai ją sulaikiau. Jau įsivaizdavau mūsų laukiančius popierizmo kalnus, bet, vos tik išėjom į gatvę, Kytas sulaikytąjį paleido — tarytum žvejys išmetė į upę menkavertį laimikį. Ir caktelėjo liežuviu, kai sulaikytasis nėrė į minią.

— Neveši jo į skyrių? — paklausiau.

Kytas papurtė galvą.

— Kokia prasmė? Kad po pusės metų koks nors teisėjas skirtų jam viešųjų darbų? Neverta tiek laukti. — Jis atsidarė dureles iš vairuotojo pusės, o aš užėjau iš kito šono. — Daugiau jo čia nė kvapo nebebus, — pasakė Kytas per mašinos stogą. — Tikriausiai pats susipras imtis geresnių darbų.

Kai įsėdome į automobilį, moteris atvožė telefono dangtelį ir parodė mums savo vaikų nuotraukas.

Įpusėjus dienai aš vis dar apgaudinėjau save. Įpusėjus dienai aš vėl įsivaizdavau esąs tikras policininkas. Kaip tik tada mes ir pamatėme patrulinę mašiną.

Ji stovėjo prie apleisto namo, o geltoni ir mėlyni Batenburgo ženklai ant jos šono buvo vienintelis ryškesnis akcentas visoje gatvėje. Atpažinau BMW 530iD — šarvuotą policijos automobilį. Už jo susigūžę slėpėsi trys policijos pareigūnai ir pakėlę galvas žiūrėjo į namą. Kytas sustabdė automobilį ir mudu nuėjome prie jų.

Tarp pareigūnų buvo du konstebliai, mergina ir inspektorius, ant kurio epoletų žvilgėjo po dvi žvaigždutes. Jis dėbtelėjo į mus ir nepatenkintas nusuko akis į šalį. Mudu su Kytu nusišypsojome vienas kitam.

Vyrauja klaidinga nuomonė, neva policininkai be uniformos yra aukštesnės pagal rangą kategorijos negu uniformuoti. Iš tiesų mes veikiame pagal tas pačias taisykles kaip ir uniformuotieji. Na, mudu su Kytu gal ir pranašesni už jauniklius policininkėlius, bet mūsų kiaušiai tikrai nebuvo didesni už to uniformuoto inspektoriaus. Bet jis nenorėjo to pripažinti.

— Tikiuosi, jis savo amatą išmano, — tarė Kytas, nė kiek nesistengdamas prislopinti balso. — Prakeikti nezgrabailos. — Nezgrabailomis vadindavome policininkus, kurie susimaudavo praktiškai per kiekvieną operaciją. — Kaip manai, ar tas nezgrabaila turi bent jau nuosavą rašiklį? — garsiai karksėjo Kytas.

— Šitame pastate kiūto vyras su šaunamuoju ginklu, — neatsigręždamas paaiškino mums inspektorius, — pravarde Ronas Vaivorykštė. Verčiau slėpkit savo galvas, kol jis neištaškė jums smegenų.

— O kas yra tas Ronas Vaivorykštė? — pasiteiravo Kytas.

Pažvelgiau į uniformuotąjį inspektorių. Jis tikriausiai ir mokslinį laipsnį turi. Aš savo mokykloje gavau tik menką įvertinimą — penkis žemiausius balus, Kytas gal irgi turi kokį nors pažymėjimą už pasiektas mokslo aukštumas, nors labai tuo abejočiau. Išsikrenkštęs išsitraukiau cigaretes. Mudu su Kytu jau ketinome užsirūkyti, bet staiga pliūptelėjo šūvių salvė. Abu sukritome už patrulinės mašinos. Inspektorius ėmė garsiai šaukti:

— Jis ginkluotas! Jis ginkluotas!

— Traukis šalin, Šerlokai, — sumurmėjo Kytas.

Išvydęs mus pasislėpusius už BMW, kažkoks jaunuolis kitapus gatvės pratrūko keiksmais. Esą, paršai šiokie ir anokie. Įprasti keiksmažodžiai. Vaikėzas buvo vienas iš tų, kuriuos mes darbe vadiname „šimto jardų narsuoliais“: tai pilietis, mėgstantis garsiai vainoti policininkus per saugų atstumą. Mudu su Kytu kurį laiką žiūrėjome į jį, paskui aš pastebėjau nutekamajame griovelyje kažką blizgant. Prišliaužiau prie to daikto ir paėmiau į ranką. Radinys buvo panašus į mažą grybuką. Padaviau jį Kytui, o šis pradėjo juoktis.

— Čia dvidešimt antro kalibro orinio šautuvo kulka, — pasakiau.

Kytas nusišluostė juoko ašaras.

— Vadinasi, Al Kaidą galima išbraukti?

Visi pašokome ant kojų. Kytas padavė kulką uniformuotam inspektoriui.

— Suvenyras iš jūsų pirmojo susišaudymo, — tarė jis.

Pajudėjome apleisto namo link.

— Prašau išeiti pakeltomis rankomis, — sušukau aš visai ne kaip policijos valgyklos kaubojus. — O tai pačiam sugrūsiu šautuvo tūtą į subinę.

Tarpduryje pasirodė barzdotas vyras su oriniu šautuvu rankoje, kurį laikė už buožės. Jis sustojo ant viršutinio laiptelio ir žiūrėjo į mus. Jo plaukai buvo ilgi ir susivėlę, vilkėjo seną impregnuotą apsiaustą. Mes sustojome.

— Ronai Vaivorykšte, — pašaukė Kytas, — čia turbūt tavo pravardė. Mesk žemėn savo vandens šautuvėlį, sūnau.

Vyras buvo panašus į valkatą ar pabėgėlį iš beprotnamio. Šiaip ar taip, neatrodė, kad turėtų ką prarasti. Staiga pajutau kylančią baimę, bet tuo metu jis sviedė šautuvą žemyn. Kytas pasilenkė pakelti ginklo. Aš nenuleidau akių nuo Rono Vaivorykštės. Pastebėjau, kaip jo žvilgsnis slystelėjo gatve ir į kažką įsmigo. Pasisukau pažiūrėti, ką gi jis ten mato. Gatve ėjo senučiukė — tikriausiai į parduotuvę išleisti savo pensijos ir parsinešti namo porą skardinėlių kačių ėdalo. Ronas Vaivorykštė ėmė leistis laiptais žemyn. Skubiai žvilgtelėjau per petį; uniformuotieji pareigūnai vis dar tūnojo už savo automobilio ir slapčia dirsčiojo stebėdami, kas čia vyksta. Senutė artėjo prie mūsų, kažką tyliai bumbėdama sau po nosimi. Aš pakėliau ranką. Bet ji manęs nepamatė ir ėjo kaip ėjusi. Kilstelėjau ranką dar aukščiau, šūktelėjau, kad sustotų. Tačiau senoji neišgirdo — regis, buvo gerokai prisukusi savo klausos aparatą. Ronas Vaivorykštė lėtai nusileido laiptais. Kytas iš lėto atsitiesė, nenuleisdamas akių nuo ginklo savo rankoje, bet tuo metu senutė atsidūrė tarp mūsų. Pamačiau, kaip Ronas Vaivorykštė įkišo ranką į savo apsiaustą.