Тони Парсонс: Gyvenimas iš naujo

Antras skyrius

Eskimai turi gal penkiasdešimt skirtingų žodžių, reiškiančių „sniegas“, o policininkai — gyvą galybę terminų apibūdinti pareigūnui, kuris visą laiką dirba nuovadoje.

Nuovados katinas. Valgyklos kaubojus. Nuzulinta subinė. Drabužių kabykla. Uniformos nešiotojas. Knygagraužys. Nutukęs tinginys. Ir olimpinis fakelas (tas, kuris niekada neužgęsta).

Nepaisant trumpo mano pasipuikavimo prieš Larą, aš kaip tik toks ir buvau — valgyklos kaubojus su nuzulinta subine. Ar bent jau toks ilgainiui tapau.

Aš esu trečios kartos atstovas. Mano tėvas ir senelis taip pat buvo policininkai. Deja, mūsų šeimoje paveldimas ne tik darbas policijoje, bet ir širdies ligos. „Krūvio išdava“, kaip tai įvardijo vienas akiniuotas gydytojas. Tokio pasakymo nebuvo girdėjęs nei mano tėvas, nei senelis. Taigi, nepaisant paveldimų nesklandumų dėl krūtinėje plakančio „aparačiuko“, mano pirmtakams neteko užsitarnauti žeminančios nuovados katino nuzulinta subine pravardės.

Tačiau anuomet buvo kiti laikai.

Kai nuvažiavau į nuovadą, patekau tiesiai į paradą. Tai metas, kai visi policininkai susirenka viešam pasirodymui — salė pilna vyrų, tarp kurių įsimaišiusios tik kelios moterys, dauguma uniformuoti, visi gurkšnoja pirmąsias dienos kofeino dozes ir klausosi Svogūno — plikagalvio seržančioko, dar vadinamo Nuovados Kapitonu, — pasakojančio apie būsimus pamainos darbus. Pajutau, kad kažkas iš salės galo mane stebi. Tai dramblotas vyras, netoli keturiasdešimties, vilkįs pigia eilute, nelygintais baltais marškiniais, su išblukusiu kaklaraiščiu, primenančiu nudvėsusią gyvatę. Senas mano porininkas Kytas, dabar jau dirbantis poroje su jaunu žvitriaakiu vaikinuku, kuris stovi šalia jo ir konspektuoja. Kytas išsišiepė ir sveikindamasis kilstelėjo vienkartinį polistireno puodelį, apsiliejo smakrą arbata, nusikeikė, paskui nusišluostė atgalia ranka. O tada, vos nulaikydamas žiovulį, vėl pasisuko į Svogūną.

— Gal dar ir toli, bet jau reikia pradėti galvoti apie karnavalinį savaitgalį. Štai priešais save turiu oficialius duomenis, — kalbėjo Svogūnas, vartydamas savo užrašus. — Žinau, kad jums bus malonu išgirsti, jog pagal mano statistiką pernykštis karnavalas praėjo be didesnių incidentų.

Minioje pasigirdo nepatiklus pašaipus kikenimas. Svogūnas piktai dėbtelėjo iš po tankių antakių ir toliau varė savo.

— Užregistruoti šeši nudūrimai peiliu, keturiasdešimt aštuoni apiplėšimai ir vienos vidutinio masto muštynės prie klubo „Boombastic“ su stereogarso šokių sale, kilusios dėl to, kad be penkiolikos ketvirtą nakties buvo paprašyta pritildyti garsą. Laimei, viešosios tvarkos sveikatos skyriaus pareigūnas, paprašęs pritildyti Bobo Marlio muziką, — keli jaunesni policininkai pašaipiai šūktelėjo, — iš ligoninės bus išleistas gal po mėnesio. Gydytojų taryba tikina, kad jis ir be blužnies sugebės tinkamai vykdyti savo pareigas. Džiugu, o sykiu ir ganėtinai keista, kad nė vienas iš šių incidentų nėra tiesiogiai susijęs su karnavalu, tad miestiečiai gali drąsiai vestis žmonas ir vaikus į šių metų linksmybių fejeriją.

Naujasis Kyto porininkas rūpestingai viską užsirašinėjo. Klausiausi Svogūno instruktažo, o jaučiausi taip, lyg būčiau iškritęs iš mėnulio.

Nesuprantu, ko aš čia einu kiekvieną rytą? Ne, netiesa, aš puikiai žinojau, kodėl. Kol seržantas vardijo ilgiausią automobilių vagysčių, įsilaužimų, apiplėšimų ir užpuolimų su peiliu sąrašą, man dingojosi, kad vis dar gaudau nusikaltėlius kaip kovos su nusikalstamumu dalyvis ir tebesu toks, koks noriu būti.

Tačiau paradui pasibaigus patraukiau prie savo darbo stalo. Pakeliui neleidau sau žvilgtelėti į laikrodį — jeigu nežiūrėsiu, laikas slinks greičiau. Įnikau skaitinėti MG3 pranešimus, kuriuos policijos pareigūnai rengia Karališkajai prokuratūrai, o ši vėliau nusprendžia, kuriems pažeidėjams kelti bylas, o kuriems patapšnoti per pakaušį ir paleisti.

Kai atplėšiau akis nuo kompiuterio monitoriaus ir pažvelgiau pro jo viršų, pamačiau Kytą, stovintį prie mano stalo ir valantį arbatos dėmę ant marškinių.

— Gal norėtum palakstyt per raudoną? — paklausė.

Jaunasis Kyto porininkas jau sėdėjo mašinoje ant keleivio sėdynės ir laukė. Kai Kytas įkišo galvą pro langą, vaikinukas pakėlė akis nuo savo užrašų ir droviai šyptelėjo.

— Mudu su viršininko pavaduotoju Beiliu visą dieną dalyvausime slaptoje operacijoje, — pranešė jam Kytas. — Tad gali vynioti meškeres.

Nusiminęs jaunuolis išlipo iš mašinos.

— O ką man veikti, kol judu su viršininko pavaduotoju Beiliu vykdysite tą slaptą operaciją?

— Ką aš žinau, — pratrūko suirzęs Kytas. — Eik ir išsipaišyk veidą ar ką. Užsiimk, kuo sau nori.

Įsliuogiau į automobilį ir patogiai įsitaisiau ant keleivio sėdynės. Buvo puiku. Kytas įsispraudė prie automobilio vairo, visas išraudęs ir burbėdamas, kad šių laikų jaunimas nerodo jokios iniciatyvos. Palikome vaikėzą stovintį automobilių aikštelėje, nulydintį mus ilgesingu žvilgsniu.

Išvažiavus į kelią, iš daiktadėklės Kytas išsitraukė porą vaistų pakelių. Zestoretikas. Amlodipinas1. Išspaudė iš abiejų po tabletę ir prarijo, užgėręs dideliu gurkšniu Red Bull tiesiai iš skardinėlės.

— Labai tinka prie kraujospūdį reguliuojančių vaistų, — paaiškino šypsodamasis.

— Senstam, — tariau aš. Kytui keturiasdešimt dveji, penkeriais metais jaunesnis už mane, nors iš šono atrodė, kad jo gyvenimo krepšy metelių gerokai daugiau. — Iš tiesų tai jau pasenom.

Kytas nusijuokė ir išsitraukė cigarečių pakelį, ant kurio juodavo kaukolė. Viena ranka traukdamas nikotino tūtą, kita laikė vairą, išsuko automobilį į priešingo eismo juostą ir iš visų jėgų nuspaudė pedalą, tarsi ketintų kažką vytis.

Pamatėme raudančią moterį.

— Mano vaikų nuotraukos, — kūkčiojo ji. — Ten buvo visos mano vaikų nuotraukos.

— Kažkas nušvilpė telefoną? — paklausė Kytas, o kai moteris linktelėjo, jis pakvietė ją sėsti į mašinos galą. — Šok vidun, brangute, — linksmai ištarė. — Rasime tavo telefoną.

Šitai Kytui sekėsi puikiai. Čia jis buvo neprilygstamas. Nuliūdusi moteris kiūtojo ant galinės sėdynės, o mes lėtai sukome ratus, kol privažiavome metro stotelę, kur keletas vaikų, vilkinčių mokyklinėmis uniformomis, kalbėjosi su sudžiūvusiu vaikinuku, gerokai persiritusiu per dvidešimt. Jo oda buvo liguistai išblyškusi, o tai liudijo apie priklausomybę nuo heroino.

— Jis mažai valgo daržovių, ar ne? — pastebėjo Kytas ir sustojo prie dvigubos geltonos linijos. Kai išlipę iš mašinos patraukėme prie būrelio, pamačiau, kaip persigando mokyklinukai. Įtariamasis vieną ranką buvo įbrukęs į nušiurusios skrandos su gobtuvu kišenę, o kitą laikė atkišęs delnu į viršų. Vienas vaikas jau ruošėsi atiduoti savo iPod grotuvą. Kytas apkabino įtariamąjį per pečius ir caktelėjo liežuviu.

— Kas čia vyksta, a? — paklausė.

Įtariamasis išsigandęs pakėlė į jį akis.

— Klausomės muzikos, pareigūne. — Jis atidavė vaikui iPod grotuvą ir jau norėjo dėti į kojas, bet draugiška Kyto ranka neleido jam pajudėti iš vietos.

Kytas liūdnai palingavo galvą.

— Bandom parsisiųsti keletą gerų gabalų, ar ne? — linktelėjo iPod grotuvo pusėn. — Ko ten turit įsirašę? Garažinės muzikos? Gal Širli Beisi? Aš pats dievinu Klešus. — Apžvelgė susiraukusius mokyklinukų veidus. — Negirdėjote Klešų? Ir ko jus toj mokykloj moko? — Atsainiai linktelėjo galva į šoną. — Verčiau drožkit ruošti pamokų.