Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Berniukas.

— Kuo ilgiau jis tvers, tuo pasekmės bus geresnės, — atsakė jai gydytojas, sukdamasis išeiti. Dabar jis šypsojosi Larai, nors pamažu ir traukėsi prie durų. — Tūkstančiai žmonių numiršta nė nespėję pakliūti į sąrašą. Kas dešimtas, laukiantis transplantacijos, neišgyvena, nes neatsiranda donoro. — Jis jai nusišypsojo, tačiau šypsena buvo dirbtinė; bet aš pamačiau, kad jis vis dėlto nėra blogas žmogui o tai, kas mums atrodė pasaulio pabaiga, jam buvo viso labo tik dar viena darbo diena. Mano žmonai pakako tos šypsenos — ji suteikė jai pasitikėjimo, ir aš pamačiau, kad Lara už tai pajuto daktarui dėkingumą. Keletas gydytojų praktikantų jau buvo išėję iš palatos. Vyriausiasis gydytojas buvo pasirengęs atsisveikinti.

— Kuo ilgiau jis ištemps, — aiškino jis Larai, tarsi manęs čia nebūtų, gulėčiau ištiktas komos ar būčiau nematomas, — tuo geresnės bus pasekmės.

Puiki naujiena.

Iš dalies puiki.

Bet aš niekaip nesupratau, kodėl Lara išskydo. Ji apkabino mane taip stipriai, kad vos neapvertė lašinės, ir pasakė tokį dalyką, kuris visada buvo mums žinomas, tik garsiai neištartas. Gailėjausi, kad šitiek metų nepasakėme to balsu, kad nekartojau jai tų žodžių kaip galima dažniau, ir dabar man atrodė kvaila, jog buvau tai pamiršęs. Kokia nesąmonė.

— Myliu tave, — sušnabždėjo ji, glostydama man galvą. — Nieko tokio, — pridūrė, — gali neatsakyti.

Tada ji atsitiesė. Mano žmona stipri. Ir drąsi.

— Pasakykit ką nors savo tėčiui, — paragino ji vaikus, ir Rubė pripuolė prie manęs šaukdama:

— Tėveli!

Tai nuskambėjo kaip gili rauda, ir man trumpam atėmė amą. Apkabinau ją laisva ranka, kurioje nebuvo įbesta lašinės adata, traukiau į save šampūno kvapą, sklindantį nuo jos rudų, švariai išplautų plaukų.

Paskui atėjo eilė jos broliui.

Rufas nenoriai atšlepsėjo prie mano lovos, nejaukiai jausdamasis šioje ligoninės palatoje, savam kaily ir apskritai šioje situacijoje. Jis nenorėjo to daryti, netgi susigūžė nuo šitos aplinkos, jam tikriausiai magėjo sprukti iš čia ir pasislėpti savo kambary. Bet Lara švelniai atvedė jį prie lovos, jis pasilenkė, suėmė rankomis užtiesalą ir priglaudęs prie burnos pravirko. Jis nutraukė nuo manęs antklodę, lovūgaly styrojo plikos mano pėdos ir aš netrukus pajutau, kaip nuo kondicionuojamo palatos oro šąla pirštai.

Negalėjau pakęsti jo ašarų. Jis jau seniai nebe vaikas, bet žliumbė kaip pyplys, ir aš nejučia prisiminiau nelaimingą atsitikimą žaidimų aikštelėje, praskeltą galvą, krauju išteptas ryškiaspalves vaikiškas karstykles, o paskui beprotišką lėkimą į ligoninės priėmimo skyrių. Tai pats baisiausias dalykas, kai augini vaikus. Norisi apsaugoti juos nuo visko, bet neišeina. Norisi užmiršti šią realią tiesą, bet nepavyksta. Ji visur tave persekioja.

Patapšnojau jam per plaštaką ir nustebau, kiek daug plaukų ant jos prižėlę. Gyvas miškas. Turbūt daugybę metų neliečiau jo rankų.

— Rufai, kada spėjai taip apaugti plaukais? — nustebęs paklausiau.

Jis greitai patraukė ranką, tarsi būtų nusiplikęs verdančiu vandeniu. Pajutau, kad man reikia pailsėti. Turiu užsimerkti, nes skausmas jau pramušė morfijuje didžiulę skylę. Užsimerkiau — ir tuoj pat užmigau.

Kaip Džordžas sutiko Larą.

Sykį, prieš dvidešimt metų, ėjau Saftsberio aveniu, vedančiu į pietus, Pikadilio cirko link. Ankstyvą pavakarę žmonių minia aplink mane prasiskyrė tiek, kiek suteikiama erdvės uniformuotam policijos pareigūnui, tegu vos prieš metus baigusiam specialiuosius mokslus, bet vis dar žaliam kaip tas sušis. Staiga išgirdau moters balsą.

— Atsiprašau! Ei, ar girdite? Labai atsiprašau!

Atsisukęs išvydau neaukštą blondinę vilnijančiais plaukais, kurie man staiga smarkiai krito į akį. Vilnijantys plaukai, įsivaizduojate, ką turiu omeny? Plaukai ne šiaip krinta ant pečių, o nevaržomai vilnija. Tokie buvo jos plaukai. Nei ilgi, nei trumpi — tiesiog truputėlį žemiau pečių. Ir vilnijantys. Juk iš tokių smulkmenų ir susideda gyvenimas.

O po sportine apranga — negalėjau to nepastebėti — slėpėsi tvirtas kūnas. Ji buvo palyginti mažo ūgio, bet labai sportiška, be to, spinduliavo tokiu seksualumu, kurį sunku nusakyti. Turiu omeny, žmogaus ne per daugiausiai, bet viskas — labai tobula. Tiesą pasakius, man — gal net per gerai, todėl pagalvojau, kad ji tikriausiai kreipiasi į kažką kitą. Gal į vaikiną, kuris pražioplino jų susitikimo vietą. Ar į draugą, kurį ji pastebėjo tarp žmonių. Užteko tik žvilgtelėti, ir aš supratau, kad ji — ne mano nosiai. Be to, neatrodė, kad būtų sutrikusi ar nežinia dėl ko nepatenkinta. Dauguma žmonių — praktiškai visi — lekia prie uniformuoto policininko tikėdamiesi sulaukti pagalbos.

Bet Larai jokios pagalbos nereikėjo. Ji norėjo man kažką duoti. Stovėjo sau, juokėsi ir gaudė orą. Kai man padavė bilietus, iš karto ją atpažinau. Šokėja.

Neseniai visą valandą praleidau teatre, kur ji dirbo. Į persirengimo kambarius — tiek vyrų, tiek moterų — buvo įsisukęs vagis. Man prireikė poros valandų ir absoliučiai visų detektyvinio darbo įgūdžių, kad netrukus suvokčiau, jog įtarimas krinta ant valytojo, kurio spintelėje buvo rasta septyniolika Prada rankinių, keletas brangių laikrodžių ir dvidešimt kreditinių kortelių su skirtingomis pavardėmis. Jį suraitė kaip šiltą vilną, o šokėjai liko man dėkingi. Tie gražuoliai vaikinai ir merginos, trykštantys būsimų žvaigždžių spindesiu. Žvelgiau į lapelius savo rankoje, tarsi niekada anksčiau nebūčiau regėjęs teatro bilietų.

— Šiam vakarui, — tarė ji. — Atsiveskite ir savo merginą.

Aš pasiėmiau Kytą. Policijos konsteblį Kytą Runį — tuo metu jo pareigos buvo būtent tokios. Mes vilkėjome uniformomis, o sėdėjome pirmoje beletažo eilėje, tačiau iš pradžių aš jos nepastebėjau. Ji buvo viena iš valstiečių moterų, norėjusių nulinčiuoti Žaną Valžaną, kai tas buvo sučiuptas vagiantis senojo kunigo žvakides, ir po to aš jos nebemačiau — tol, kol vėl neišėjo į sceną su žaviosiomis damomis, įkalbinėjusiomis Fantiną išspręsti savo problemas pasirenkant prostitutės kelią. Kol Kytas linksmai sau traukė iš maišelio ir čiaumojo sausainius, aš pagaliau gerai į ją įsižiūrėjau. Nes niekas visoje trupėje nešoko taip šauniai kaip Lara.

Ji buvo šokėja. Dauguma artistų buvo gabūs viskam — ir darė tai puikiai. Bet, kaip vėliau sužinojau, ji neturėjo balso ir nedrįso dainuoti viena, o tik pasislėpusi už grupelės septyniolikto amžiaus prancūzių valstiečių ir prostitučių. Tačiau ji mokėjo šokti. Lanksčiai, plastiškai ir natūraliai gracingai. Nežinau kodėl, bet man atrodė, kad niekada nieko panašaus nebuvau regėjęs.

Žinoma, miuzikle „Vargdieniai“ tų šokių ne kažin kiek, nebent per Kozetės ir Marijaus vestuves, nes šiaip čia daugiau tragiškų mirčių, o išgyvenusieji tik rauda ir aimanuoja. Tačiau mane pakerėjo jos judesiai. Po scenos, kur žiauriai susidorojama su studentais, ji kartu su kitomis dainuojančiomis moterimis traukė apie tai, kad niekas nesikeičia ir dar ilgai nesikeis, ir tada aš jau nebegalėjau atplėšti nuo jos akių. Miuziklo pabaigoje, kai Lara ant scenos krašto kaip angelas plazdeno baltu, šviežiai išskalbtu drabužiu, o Žanas Valžanas merdėjo ant savo mylimos palūžusios dukters rankų, Kytas man prie šono graudžiai sriūbavo į maišelį nuo sausainių.

Atsibudau tamsoje, pažadintas alkoholio kvapo. Sudejavau ir pabandžiau pajudėti lovoje, bet pajutau lašinės adatos dūrį.