Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Neįsivaizduoju, kur reikės dėtis, — kalbėjo ji. — Į senelių prieglaudą aš nenoriu. Parašiau laišką Karalienei.

Mano duktė pakėlė akis į motiną, nes tuo metu pradėjo rodyti buldozerius. Lara glostė jai nugarą ir šypsojosi.

Diskutuoti nebuvo apie ką. Pažvelgiau į savo dukters veidą, surakintą nepakeliamos šio pasaulio neteisybės.

— Aš tave nuvešiu, — tariau.

— Aš nenoriu būti ta, kuri visada sako: „Ne“, — pareiškė Lara, kai sugulėm į lovą, abu savo pusėse, atsisukę viens į kitą. Jos balsas buvo švelnus, mūsų veidai beveik lietėsi. — Nenorėčiau, kad ir kiti tėvai atsidurtų tokioj padėty. Blogiečių. Arba tų, kurie visada viską draudžia. Nenoriu nuolat būti sveiko proto balsu. Ar supranti, ką kalbu, Džordžai?

Ištiesiau ranką ir paliečiau jos veidą. Tas pats veidas, kurį anuomet pirmą kartą išvydau Saftsberio aveniu. Veidas mergaitės, kuri tada buvo šokėja, susitikinėjo su kietais vaikinais, daug gražesniais ir išvaizdesniais už mane. Jos veido nepakeitė nei metai, nei vedybinis gyvenimas, nei motinystė ar kiti sunkumai. Veidas moters, kuri pasirinko mane. Kaip jai už tai atsidėkoti?

— Tiesiog reikia elgtis labai apdairiai, — tęsė Lara. — Žinau, ji puikus vaikas. Ir protingas. — Lara atsigulė ant nugaros ir atsiduso, spoksodama į lubas. — Bet kol vaikai jauni, jie gali prikrėsti nesuvokiamų kvailysčių.

Žinau, pagalvojau aš. Pasidarysiu tatuiruotę.

Staiga užtvaras sugriuvo, aš mečiausi į priekį ir, nė nespėjus susivokti, mane iš visų pusių ėmė spausti žmonės. Pasigirdo šūkavimai ir raginimai, bet netrukus juos užgožė netikėtai danguje pasirodžiusio ir besirengiančio tūpti lėktuvo variklių gausmas.

Jaučiausi lyg ant didžiulės žmonių bangos keteros, visi grūdomės į priekį. Policininkai-apsaugininkai nebesuvaldė minios, jų kolegos, buvę pirmosiose gretose, dabar kapanojosi iš po sugriuvusio užtvaro, o mes kilome, griuvome ir lipome per juos.

Atsisukau ir išvydau Rubės veidą. Mačiau, kad ji man kažką šaukia, bet ore tvyrojo kurtinantis lėktuvų gausmas ir žmonių triukšmas, o srovė vis nešė mane tolyn nuo jos.

Sugriuvo tik viena užtvaro dalis ir dabar policija stengėsi pergrupuoti savo jėgas, susitelkti tenai. Staiga pajutau, kaip mane bloškė prie mėlynai uniformuotų pareigūnų sienos, man ėmė trūkti oro, apėmė baimė, kad šiandien galiu nepelnytai numirti. Kūnų spūstis. Prakaito ir skutimosi losjono tvaikas. Prisiplojus prie jauno policininkėlio krūtinės man ėmė tvinkčioti randą.

Paskui man į veidą trenkėsi šalmas, prieš akis saulėje blykstelėjo policininko lazda, kažkokiu būdu atsivėrė plyšys ir aš smukau pro jį, nėriau pro policininkus ir kiek kojos neša pasileidau per trumpai nupjautą žolę nesuvokdamas, kur bėgu, dairydamasis į šalis, kol pagaliau susizgribau, kad likau vienas. Bėgau per lygumą, kuri man priminė pievą, regėtą sapne, tolumoje pamačiau terminalo link sukantį boingą 747. Pasileidau tiesiai prie jo.

Staiga pajutau smūgį į šoną ir pargriuvau, gavau kirtį aukščiau klubo — man smogęs policininkas jaunystėje tikriausiai žaidė regbį. Bet tai atsitiko kiek anksčiau, o dabar mudu jau kurį laiką gulėjome vienas šalia kito ant žemės, jis iš skausmo graudžiai vaitojo ir įnirtingai plekšnojo sau per kelį, tarsi norėtų užgesinti nedidelį gaisrą. Atsiklaupiau, paskui pabandžiau atsistoti, bet parkritęs policininkas laikėsi įsitvėręs Rufo Belstaff striukės ir nesirengė paleisti. Tad išsinėriau iš striukės — palikau jam, nupirksiu Rufui naują, — ir vėl pasileidau pakilimo tako link, viena ranka spausdamas užgautą šoną.

Dabar jaučiausi pakankamai ramus. Man už nugaros liko protestuotojų balsai ir grumtynių triukšmas, vis labiau artėjo metalo ir oro uosto garsų kakofonija, o boingas 747, nors buvau dar gana toli nuo jo, vis tiek atrodė gigantiškas, lyg milžiniškas jūrų laineris, išmestas ant mėnulio paviršiaus.

Bėgau lėtai. Pro 747-ojo iliuminatorius mačiau žmonių veidus ir, iškėlęs ranką, mojau jiems sveikindamasis. Dabar jau bėgau asfaltu, o iš paskos girdėjau besivejančius žingsnius. Jie vis artėjo, paskui kažkas kirto man per sprandą ir aš sukniubau veidu į žemę. Paskiau elgiausi tiksliai taip, kaip buvo liepiama, ir dariau tai itin greitai.

Sulaikymo izoliatoriuje praleidau porą valandų, kol pas mane atėjo Kytas. Jis plestelėjo savo storą užpakalį šalia manęs ant gulto ir atsiduso.

— Na, tai kas dabar nusikaltėlis?

Vienuoliktas skyrius

Žiūrovų minioje vyko bernvakaris. Vaikinų buvo gal dvylika, jie stovėjo salės priekyje, bet atsukę nugaras į sceną garsiai žvengė ir triukšmavo. Iš butelių liejosi alaus putos ir tekėjo per rankas. Keli draugeliai laikė apkabinę vieną vyruką. Kompanija žaidė žaidimą: tą vargšelį paleidžia, jis ima svirdinėti ir griūva, bet draugai pagauna jį ir vėl pastato ant kojų. Iš bernvakario šutvės niekada nieko gero nesitikėk. Jie visada nori būti patys linksmiausi. Tiesiog nesusilaikiau ir šaltakraujiškai profesionaliu žvilgsniu juos įvertinau. Išsirenki patį stambiausią ir suvarai policininko bananą jam į subinę , pagalvojau prisiminęs savo studijų laikus Hendone. Atrodė, kad tai buvo prieš šimtą metų.

— Seneliukas eina keliu ir sutinka kalbančią varlę, — pradėjo Rufas. Jis stovėjo ant scenos, paskui žengė tris žingsnius, tada turėjo apsisukti ir grįžti. Atrodė tarsi užspeistas į kampą. — Kalbanti varlė sako jam: „Žmogau, iš tikrųjų aš ne varlė, o gražioji princesė, kurią užbūrė pikta ragana. Jeigu tu mane pabučiuosi, kerai išsisklaidys, o aš tau už tai atsilyginsiu aistringai tave mylėdama visą naktį.“ — Bernvakario jaunimas pratrūko garsiai kvatotis, bet ne iš Rufo juokelių. Pasigėręs vyrukas parklupo ant kelių, o tai draugams sukėlė daug juoko. — Seneliukas neatsisukdamas ėjo sau toliau, o varlė žiūrėjo į jį nustebusi. „Senuk, — tarė ji, — bijau, kad tu neišgirdai mano pasiūlymo. Aš esu gražioji princesė..“. Senukas pakėlė ranką ir tarė: „Girdėjau, girdėjau. Bet mano metuose geriau jau kalbanti varlė.“

Per barą nusirito juoko banga, o bernvakario dalyviams tai pasirodė kaip akibrokštas. Jie įsmeigė žvilgsnius į Rufą, tarsi pirmą kartą jį matytų. Vienas iš jų — mažiukas ir storas, nuskusta galva, kas paprastai reiškia užmaskuotą plikimą ir polinkį į smurtavimą, — buvo panašus į mušeiką. Bet kai jis pradėjo pusbalsiu atžagarauti, Rufas jau buvo pasirengęs duoti jam atkirtį.

— Ką sakot, pone? Ką jūs sakote? — Jo lūpose žaidė klastinga šypsenėlė, ta pati, kurią buvo pasiskolinęs iš Imono Fišo. — Garsiau kalbėkite, pone. Atleiskite už nukrypimus nuo temos. Taip taip, jūs, pone plika galva lyg didžiulis virtas kiaušinis. — Rufas prisidėjo prie ausies delną ir vis ragino vyruką pakartoti įžeidinėjimus, kurie, skustagalviui vis garsiau šaukiant tuos du žodžius, pamažu prarado savo geluonį ir virto pelenais narsuolio didele it virtas kiaušinis galva burnoje.

Jam pavyko, pamaniau, ir mano krūtinę užliejo pasididžiavimas sūnumi.

— Gal man rytoj derėtų nueiti į tavo darbovietę, — nusisukdamas tęsė Rufas, vis dar šypsodamasis ta pačia pasiskolinta šypsena, — ir parėkauti ant tavęs, kol tu klausinėsi žmonių, ar jie nenorėtų keptų bulvyčių su štai šituo. — Ir jis šaižiai nusijuokė. — Šlykštus galvijas.

Iš angažementinių koncertų niekada nieko gero nelauk. Komediniai klubai sulaukia vien tik būrio triukšmadarių, priekabiautojų ir alaus prisišniojusių neigėjų, tačiau nė kiek ne geresnė publika tenka ir eiliniams barams, kur nuolat susiburia keletas vyrukų, nemėgstančių, kad sceną visą vakarą užimtų keli pasipūtėliai, reikalaujantys dėmesio ir plojimų, arba visas paradas aštrialiežuvių, kuriems nekantriai knieti imtis geresnių dalykų — kitur jiems iš tiesų sektųsi geriau nei tokiuose merdėjančiuose baruose. Bet šitas baras buvo kitoks.