Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Kai išėjome į gatvę, mūsų jau laukė visa bernvakario šutvė. Nebesijuokė, tik rūkė cigaretes ir lūkuriavo. Mus pamatę pakėlė galvas ir sinchroninių plaukikų tikslumu visi vienu metu numetė nuorūkas, kurios pamažėle užgeso, nukritusios ant šaligatvio. Jie artinosi prie mūsų, o tas, kuris buvo plika galva, panašia į didelį virtą kiaušinį, žengė priekyje.

Nustūmiau Rufą už savęs ir atsidūriau tarp tų vyrų ir savo sūnaus, nors, kita vertus, koks skirtumas, kur jam stovėti. Betgi jis — mano sūnus ir aš jį myliu.

Kai susidūrėme su jais akis į akį, aš staiga supratau, kad būtent šitos pamokos mudu ir negavom iš Imono Fišo.

Niekada neprovokuok mulkių.

Atidariau savo tėvų sodo vartelius ir pamačiau mėlyną taisyklingos formos stačiakampį — mano tėvo baseiną, žaižaruojantį ir mirguliuojantį kaitroje, lyg tai būtų langas į kitą, geresnį pasaulį, į miesčioniškąją Namiją.

Tėvuką radau prie baseino, kažkokio tamsiaodžio, jo bendraamžio vyro, draugijoje. Tai buvo Vinstonas, baseino prižiūrėtojas. Abu sukišę nosis spoksojo į tinkliuką, kurį Vinstonas laikė rankoje. Mano tėvas staiga atsisuko, jo akys suspindėjo, paskui staiga prigeso, nes pamatė, kad čia tik aš.

— Oi, maniau, kad atėjo vienas iš anų, — tarė jis.

— Dieną jie nesirodo, — pasakė Vinstonas. — Jie bijo senų žmonių.

Mudu su Vinstonu plačiai nusišypsojome vienas kitam, bet mano tėvas nebuvo linkęs pokštauti. Jis buvo paskelbęs karą vietos jaunimui. Jie sėdėdavo ant jo tvoros, į rožes primėtydavo tuščių pakelių nuo sausainių ir nesuvalgytų kebabų likučių. Jie triukšmaudavo, gadindavo orą, o blogiausia, kad, atėjus vasarai, naktimis atsliūkindavo į sodą ir turkšdavosi baseine. Tėvas ištraukė iš Vinstono tinklelio kažkokį daiktą ir parodė man. Tuščia Red Bull skardinėlė.

— Kas tavo veidui? — paklausė. — Nepataikei pro duris, ar ką?

Linktelėjau.

— Panašiai.

— Su durimis reikia atsargiai, — nusijuokė Vinstonas.

Stovėjau prie baseino laukdamas, kol jiedu baigs diskutuoti apie organinį chlorą. Ir būna gi tokių dalykų. Nuo saulės baseino paviršius pasidarė tarsi paauksuotas. Kai Vinstonas išėjo, tėvas priėjo prie manęs ir užsižiūrėjo į vandenį.

— Tai tau nieko nepripaišė? — paklausė.

Pažvelgiau į jį.

— O ką turėjo pripaišyti?

Jis perbraukė lapų grėbliu per vandens paviršių, nors vanduo buvo visiškai švarus. Paskui truktelėjo pečiais.

— Piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Kliudymą atlikti pareigą. Priešinimąsi suimant. Ir apskritai visišką durnumą.

Papurčiau galvą.

— Nieko jie nepripaišė ir niekuo manęs nekaltina, — atsakiau. O paskui nesusilaikiau. Plačiai išskėčiau rankas lyg vaikas, vaidindamas lėktuvą, ir stačia galva nėriau į baseiną. Vanduo buvo stebėtinai šiltas. Mano tėvas nustatydavo šiek tiek aukštesnę temperatūrą nei įprasta; įtariau, kad tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl mūsų baseinas tapo naktinių pasiplaukiojimų sensacija.

Gulėjau vandeny ant nugaros, veidu į saulę, tik chloras kiek graužė akis. Buvo gera. Tarsi naujai užgimus. Kai išlipau, tėvas tebestovėjo toje pat vietoje. Atsisėdau ant baseino krašto. Drabužiai buvo sunkūs ir prilipę prie kūno. Mano didingą stotą, regis, šiek tiek išbėrė.

— Negi tave atleido, pupuliuk? — pasidomėjo tėvas. — Ar skyriaus viršininkas neliepė tau surimtėti ir imti į rankas policininko lazdą?

Prisiminiau savo pokalbį su skyriaus viršininku. Koks jis buvo malonus ir supratingas! Net pamaniau, kad padės papildyti daiktų mano kartoninėje dėžutėje sąrašą. Ne kažin kas joje ir buvo. Šeimos nuotraukos. Keruako „Kelyje“. Netikras pistoletas. Bet paskui sekė keli nejaukūs rankos paspaudimai kolegoms. O Kyto — nė ženklo.

— Šeši mėnesiai atostogų, — pasakiau. — Man davė šešis mėnesius atostogų paliekant visą atlyginimą. — Kiek susimąsčiau. Neįdomių detalių paprastai neprisimenu. Žinojau tik tiek, kad manęs laukia pusė metų nieko neveikimo. — Ir dar pensija. Nežinia kokia ten pensija.

Tau pasisekė, — tarė tėvas. — O man būtų įspyrę į užpakalį.

Jis gi žino, kad tai netiesa. Policijoje nuoširdžiai rūpinamasi bendradarbiais.

— Bet aš gal ir negrįšiu, — leptelėjau puikiai žinodamas, kad tai jį išprovokuos. — Gal man po pusės metų užeis noras iš esmės pakeisti kryptį.

Tėvas susimąstęs linktelėjo.

— Galvoji apie kitokią karjerą? Ketini imtis ko nors prasmingesnio? Kas tau iš tiesų būtų labiau prie širdies?

— Taip.

Tėvas pasikasė smakrą.

— Būsi roko žvaigždė? Garbės futbolininkas?

— Nežinau, — atsakiau. — O kokie ten pinigai?

Į sodą atėjo mama ir įsistebeilijo į mudu.

— Ko tu visas šlapias? — Pasisuko į tėvą. — Kas jo veidui?

— Nepataikė pro duris, — paaiškino tėvas. — O tada atsivėrė gyvas pragaras.

— Tu sava mirtim nemirsi, — drėbtelėjo mama ir nuėjo į namą kaisti virdulio arbatai.

Tėvas atsisėdo šalia manęs ir ėmė vedžioti tinkleliu per vandenį, tarsi norėdamas kažką sužvejoti.

— O kaip tavo šeima, Džordžai? — paklausė. — Kur tavo įsipareigojimai jai?

Niūriai žvelgiau į vandenį. Man darėsi šalta.

— Aš myliu savo šeimą, — atsakiau, o tėvas tik garsiai prunkštelėjo.

— Už tavo meilę ir du svarus išeis tik puodelis kapucino.

Atsidariau spintą ir pradėjau traukti drabužius. Plačios kaip cirko klouno rusvai žalsvos spalvos kelnės. Rupaus velveto kelnės. Senos nebemadingos kostiuminės kelnės. Visokiausi marškinėliai su juokingais užrašais, nuo kurių man gedo nuotaika.

— O kas bus po šešių mėnesių? — magėjo žinoti Larai. — Ar tai tokios atostogos, po kurių sugrįši į savo senąjį darbą? O gal tokios, po kurių darbe niekas nebenorės nė matyti tavo marmūzės?

— Pats dar nežinau, ar norėsiu grįžti į senąjį darbą, — atsakiau jai. — Aš nekenčiu savo darbo. Jis manęs vos nenuvarė į kapus. — Ėmiau grūsti drabužius į juodą plastikinį šiukšlių maišą.

— O kaip bus su pinigais? — paklausė ji. — Kaip gyvensim, jeigu po pusės metų tu negausi naujo darbo? Sąskaitas juk vis tiek reikės apmokėti. Karšto vandens katilas jau vos gyvas. Iš kur visam tam imsime pinigų, o ir už mano baleto pamokas?

— Pinigų mes turėsim, — nuraminau. — Šešių mėnesių atlyginimą. Manyk, kad tai persilaužimo metai. — Apkabinau ją. Lara sureagavo šaltai, tarytum koks bulvių maišas. Todėl paleidau ją ir toliau sau perrinkinėjau senus drabužius. Betgi aš tikrai labai norėjau, kad ji suvoktų, jog tai — tik į gera.

— Negi nesupranti, ką man tai reiškia? Juk tai proga pradėti daryti tai, kas prie širdies. Proga viską pradėti iš naujo.

Oru nusklendė nusivylusios žmonos atodūsis.

— Nieks nieko iš naujo nepradeda, — rėžė ji, iš šiukšlių maišo graibydama nublukusias rupaus velveto kelnes. — Neišeis susižėrus kiek pinigų grįžti prie starto linijos. Gyvenime taip nebūna. Gal tik stalo žaidimuose. Gavęs į snapą turi atsikelti ir žingsniuoti toliau. — Paglostė velveto kelnes. — Šitos kelnės dar visai geros, Džordžai.

Pasižiūrėjau į jas ir vėl ėmiau krėsti savo drabužių spintą.

— Nieko iš jų gero, — atkirtau ir paėmiau nublukusius polo marškinėlius. Staiga sustingau vietoje. — Koks čia garsas?

Abu įdėmiai suklusom. Garsai sklido iš Rufo kambario. Skverbėsi pro sieną. Gitaros melodija buvo panaši — tiesiog nežinau — į krioklį, iš kurio liejosi nuostabiausi deimantai, tokie švytintys ir skambantys. Džonis Maras, pagalvojau. Džonis Maras skambina gitara. Ir vokalas, toks liūdnas dudenimas, nors sykiu keistai hipnotizuojantis ir mielas. Smitai, pamaniau. Smitų gabalas „Ar jau greitai?“ iš komercinės džinsų reklamos.