Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Galėjai pramiegoti tokią nuostabią dieną, — pasakė ir pradėjo krauti į lėkštę kiaušinienę su šonine ir skrebučiais. Iš radijo aparato, pastatyto prie praviro lango, sklido jau kita auksinių įrašų daina. „Eime, Eilina“, tokia tyli ir nepakartojama.

Viskas buvo taip pat nyku kaip ir anksčiau. Mama darbuojasi prie viryklės. Per radiją skamba Dexy grupės „Vidurnakčio bėgliai“. Aš pagiringas sėdžiu prie stalo, kamuojamas žvėriško apetito ir prisiminimų apie vakarykščias panas. Kad pasijusčiau kaip jaunystėje, trūko tik to, kad į virtuvę atbildėtų tėvas ir imtų skųstis dėl kokios nors buitinės problemos.

Lyg būtų perskaitęs mano mintis, jis iš tikrųjų įvirto pro užpakalines duris.

— Ir vėl filtras sugedo, — pasakė ir abu su mama įsispoksojo į mane stebėdami, kaip aš it vilkas ryju savo pusrytį. Atrodo, jiems buvo sunku patikėti, kad sugrįžau. Aš ir pats negalėjau tuo patikėti. Mama paėmė lėkštę ir pradėjo krauti dar.

— Tau reikia saugoti sveikatą, — tarė ir dėbtelėjo į mane skubiu, prasmingu žvilgsniu. — O judviem su Lara viskas bus gerai. Pamatysi. Tau tiesiog dabar labai sunkus metas. Laikas nuo laiko visiems užeina tokie sunkmečiai.

Tėvas prunkštelėjo ir įsitaisė priešais mane už stalo, pasiėmęs tik Daily Express 6 .

— Sunkmetis, — pakartojo jis. — Man tas sunkmetis tęsiasi jau keturiasdešimt penkerius metus.

— Oi, kaip man širdį pamaloninai, Džordžai, — susiraukė mama. Jis irgi buvo vardu Džordžas. — Ir apsivilk marškinius, — paliepė tėvui. Tada iš radijo imtuvo pasigirdo melodija, ir ji šypsodamasi kilstelėjo galvą. Kambarį užliejo dangiška saksofono muzika ir mama lyg kokia dirigentė ėmė mosuoti medine mentele. Šitą melodiją aš taip pat žinojau. Šįryt žinojau visas melodijas.

— Oi, kaip man ji patinka, — tarė mama.

— Gėrio Raferčio „Beikerio gatvė“, — pasakiau. — Iš albumo „Miestas miestui“, ši melodija išspyrė iš pirmos vietos geriausiųjų šimtuke „Šeštadienio nakties karštinę“.

Mama ėmėsi ruošti mums arbatą. Kai į melodiją įsiliejo kitas saksofonas, ji mostelėjo į radijo imtuvą pusiau nugriebto pieno pakeliu.

— Šitas gabalas man labai patinka.

— Garsusis solo saksofonui, — įsiterpiau, — atliekamas aukščiausios klasės saksofonininko Rafaelio Ravenskrofto.

— Na ir išmintingas tu, Džordžai, — šyptelėjo mama.

Tėvas nepakėlė akių nuo savo Daily Express.

— Nemažai išmanai apie popsą, — atsiduso. — Šitoj srity galima užkalti daug gražaus pinigėlio.

Nekreipiau į jį dėmesio.

— Kad ir kaip būtų keista, mama, nors singlas „Beikerio gatvė“ nuo seno vienas pačių populiariausių, jis taip ir netapo pirmuoju grojamiausiųjų sąraše.

Mama net akis išpūtė, išgirdusi tokias mano žinias.

— Ar norėsi puodelio arbatos, Vinstonai? — šūktelėjo tėvas, pasisukdamas į duris. Bet Vinstonas neatsiliepė. Jis ir toliau braukė tinkleliu vandens paviršium. Buvo to paties amžiaus kaip ir mano tėvai — netoli septyniasdešimties, tačiau atrodė gerokai vyresnis.

— Kurčias kaip gatvės stulpas, — tyliai pasakė tėvas.

— Nunešiu jam į kiemą, — pasisiūlė mama.

— Ironiška, kad dainos pavadinimas kilęs nuo garsios metro stoties pavadinimo, — ėmiau aiškinti. — Mat kažkuriuo metu Gėris Rafertis užsidirbdavo duonai muzikuodamas Londono metro.

Visi kurį laiką tylėjome ir, paskendę kiekvienas savo mintyse, klausėmės per radiją atliekamos „Beikerio gatvės“.

— Man ji patinka. Nepaprastai graži, — pasakė mama.

— Labai miela melodija, — jausmingai ištarė tėvas, tarsi baigiamasis žodis šia tema priklausytų jam.

Mama pasaldino arbatą ir padėjo puodelius ant stalo, priešais mus. O vieną išnešė į lauką Vinstonui, kuris klūpojo prie užsikimšusio filtro, ir pastatė šalia jo.

— Tau teks ieškotis darbo, — nepakeldamas galvos nuo laikraščio prabilo tėvas.

— Darbo? — nustebau, lyg apie tokį dalyką nieko nebūčiau girdėjęs.

Jis linktelėjo.

— Kad turėtum kuo susimokėti už išlaikymą. Juk už išlaikymą turėsi susimokėti, tiesa?

Į virtuvę sugrįžo mama. Ji paėmė pradėtą vilnonį mezginį ir priėjo prie manęs. Ėmiau muistytis ir juoktis, nes priglaudė man prie kaklo lyg koks kartuvininkas, matuodamas kilpavirvę. Mama kažką man mezgė. Manau, slapčia džiaugėsi sulaukusi manęs pargrįžusio.

— Kokie tavo plaukai ! — sušuko su akivaizdžiu pasimėgavimu, plekšteldama per mano garbanas savo nevykusiu mezginiu, o aš juokiausi ir išsisukinėjau, mėgaudamasis vasaros karščiu ir kepta šonine, kurios ji man vis krovė ir krovė. Tėvas tik liūdnai dūsavo ir vartė akis, slėpdamasis už Daily Express.

Duktė įdėmiai žiūrėjo į mane.

— Jeigu tau sunku susitikinėti su manim namie, gali ateiti į mokyklą, — tarė. — Žinau, kad kartais ji būna tikra ragana.

Stengiausi neparodyti savo pritarimo.

— Nekalbėk šitaip, aštrialiežuve. Negražu. Nesuprantu, ką turi omeny.

Nors puikiai numaniau, ką ji turi omeny. Ir mano išdavikiška širdis slapčiomis džiūgavo girdėdama, kaip Rūbe atvirai kritikuoja savo motiną. Mes yrėmės pro minią Aukštojoje Kamdeno gatvėje. Prie mūsų priartėjo Range Rover — automobilis buvo priverstas sulėtinti greitį dėl blyškiaveidžių miesto gyventojų srauto ir grupelės turistų, lėtai žingsniuojančių gatvės viduriu. Moteris, sėdinti už vairo, ėmė mėtyti pro langą šiukšles. Tai buvo vienkartinis kavos puodelis, plastikinis butelis, pietų likučiai. Visa tai nukrito ant žemės, o paskui buvo pakelta ir išnešiota lengvo vasaros vėjo. Kažkokia milijonieriaus žmonelė sėdi už penkiasdešimt gabalų kainuojančio monstro vairo ir pro langą tiesiai į gatvę mėto šiukšles, lyg būtų bukagalvė karalienės Viktorijos laikų žvejo žmona, pilanti į gatvę savo šeimos naktipuodžio turinį.

— Mane tai žiauriai siutina, — tariau. — Palauk čia.

— Ak, tėti, — sumykė Rubė, o netrukus mane atsivijo jos pratisas: — Tėėėtiii!

O aš prasispraudžiau pro vos šliaužiančių mašinų srautą, surinkau kavos puodelį, butelį ir apkramtytą sumuštinį, žodžiu, viską. Tada nuėjau prie Range Rover , įkišau ranką pro atvirą langą ir atsargiai padėjau radinius ant tuščios keleivio sėdynės.

— Jūs šį tą pametėte, — tariau. Pro didžiulius lyg desertinės lėkštutės Chanel akinių stiklus išvydau moters akis, o jose — neslepiamą pasibjaurėjimą. Man grįžtant prie šaligatvio, laikraščių pardavėjas, stovėjęs prie įėjimo į metro, ėmė garsiai ploti. O Rubė tik palingavo galvą.

— Planeta miršta, — tarė, — o tu manai galįs išgelbėti ją rinkdamas kažkokios Hamstedo namų poniutės šiukšles?

— Kaip tik taip ir manau, — atšoviau, o ji nusijuokė, įsikibo man į parankę, spustelėjo ir mes abu, koja kojon, patraukėme su minia.

— Mes rūšiuojam Perrier butelius, mojuojam vėliavėlėmis, bet vis tiek niekas nesikeičia, — pasakė dukra, paskui atsiduso, slegiama begalinės šešiolikmetės paauglės išminties. — Mes tai darom tik dėl to, kad nuramintume sąžinę.

— Pakeitei giesmę, — pastebėjau aš. Įdomu, ar ji ketina šeštadienį vėl važiuoti protestuoti į oro uostą?

Neskubėdami užėjome į drabužių parduotuvę. Ištisos eilės lentynų su marškinėliais ir džinsais. Prie manęs priėjo moteris, nešina tokiais nunešiotais ir išblukusiais džinsais, kad atrodė, lyg jie būtų buvę mirkyti toksinėse atliekose.