Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Pauostyti, — pataisė ji mane.

— Ką?

— Rožių nieks nerauna, rožes uosto.

— Kodėl negalima daryti to, ką nori? Rauti rožes, uostyti jas, išmėtyti drabužius ir lipti per juos?

Ji kreivai šyptelėjo.

— Per gėles negalima lipti. Gyvenime taip nebūna. Gyvenimas — tai ne koks akimirkos pokštas.

Pajutau, kaip man smarkiai bjursta nuotaika.

— Na, gal tu ir teisi. — Bet paskui šmėstelėjo nepakeliama mintis, kad šiąnakt teks miegoti be jos. — Ar nenori, kad grįžčiau?

— Noriu. Bet tik toks, koks buvai anksčiau. Koks iš tiesų esi, o ne kažkoks... dar vienas nesubrendęs paauglys.

— O kuo tau nepatinka dar vienas nesubrendęs paauglys? — paklausiau pasitelkęs pagalbon visą savo žavesį. Bet nepadėjo.

— Man ir dviejų užtenka, — atšovė Lara ir įkišo raktą į durų spyną. — Labanakt, Džordžai. Džiaugiuosi, kad šįvakar buvai su mumis.

— Negi tu nesupranti? Čia mano šansas. Išsiveržti iš praeities. Pasikeisti.

— Turi omeny tarpusavio konkurenciją, rietenas ir visa kita? — Aš linktelėjau. — Grėbstant lapus iš svetimų baseinų? — stebėjosi ji. — Labai naudinga. Ir velniškai prasminga. Kai su grėbliu išgriebsi iš baseino dugno visatos paslaptį, pranešk man.

— Tau atrodo, kad tai, ką dariau anksčiau, buvo kur kas padoriau?

— Bent jau sumokėdavom už namą ir žemę, Džordžai.

— Ar tau nereikia ko nors daugiau? Negi iš tikrųjų trokšti tik tiek, kad galėtum laiku sumokėti už namą ir žemę?

— Ne, daugiau man nieko nereikia, — atkirto mano žmona ir perliejo mane nusivylusios sutuoktinės žvilgsniu. Ji atidarė duris ir jos veidą apšvietė per koridorių atsklidusi mūsų namų šviesa. — Aš jau seniai iš šito išaugau, Džordžai. Man tiesiog norisi išsaugoti tai, ką turiu.

— Betgi tu dar jauna!

— Jau nebe jauna, Džordžai. O, kad taip būtų!

— Tu septyneriais metais už mane jaunesnė!

— Taip, kitą mėnesį man keturiasdešimt.

Susiraukiau. Ji teisi. Laros jubiliejus. Žinoma. Ir vis dėlto man tai buvo šokiruojanti naujiena.

— Reikėtų atšvęsti kaip nors ypatingai, — pasiūliau. — Nuvažiuoti į kurią nors mūsų pamėgtą vietą.

— Nežinau, — atsakė ji. — Vargu, ar tebėra tos vietos.

— Kitą mėnesį tau jau keturiasdešimt? — pakartojau. — Iš kur taip greitai?

— Neklausk, — atsiduso ji.

Pabučiavo man į kaktą. Nekaltas ir kartu draugiškas labanakt. Tačiau nuo jos prisilietimo iki šiolei tingiai srovenęs mano kraujas staiga užvirė, rankos kažkokiu nesuvokiamu būdu slystelėjo po jos palaidinuke, mėgaudamosi švelnia, šilta oda. Tokia pažįstama, mylima ir geidžiama. Ištariau jos vardą, o ji — mano, paskui pakartojau dar sykį. Jos veidas. Mano rankos. Jos kūnas. Manoji Lara. Staiga ji atsitraukė ir stipriai niūktelėjo man į krūtinę. Aš užsikosėjau, o kaimynų užuolaida išgąstingai sukrutėjo.

— Negaliu patikėti, — piktinosi ji. — Tu, spermatozoidini išgama! Tu norėjai man už liemenėlės užkišti ranką?

— Jeigu privemsi, turėsi ir išvalyti, — pasakė Kytas, žiūrėdamas į mane per galinio vaizdo veidrodėlį. — Aš visai rimtai. — Plačiai išsišiepė. — Elgiesi kaip mažas vaikas. Kitąsyk liepsiu tave gerai paslėpti.

Čia tai jau nesąmonė. Mane supykino nuo to šlykštaus jo automobilio galinės sėdynės kvapo. Nesiginu, galimas daiktas, prie to prisidėjo ir keli buteliai Corona alaus su visai nereikalinga žaliųjų citrinų užkanda; alų maukėme tiesiai iš butelio tamsiame, nykiame bare su rusais apsaugininkais prie įėjimo. Kyto automobilyje buvo ne ką geriau.

Kai rusai apsaugininkai lydėjo mane iš baro pro duris, iš kažkur išdygo Kytas. Jie būtų lydėję mane ir tamsia gatvele iki pat namų, ir pakeliui klausęsi manosios Vitni Hiuston dainos „Aš visada tave mylėsiu“ versijos, bet pasimaišė Kytas ir įstūmė mane į savo automobilį.

Taigi nepatogiai muisčiausi ant jo užpakalinės sėdynės ir dusau nuo pašvinkusio oro salone, kuris atsidavė visais įmanomais nusilakėliais, nevėkšlomis ir nusikaltėliais, pabuvojusiais čia iki manęs. Kyto partneris, sėdintis ant priekinės keleivio sėdynės, vėpsojo į mane lyg koks snobas. Sėdėjo pasipūtęs kaip ožys. Man jis atrodė juokingai — tarsi kažkas būtų užsiropštęs jam ant smakro ir ten nudvėsęs.

— Na, kas ten dar? — piktai atsiduso Kytas, ir aš išvydau priekyje, plikame Kamdeno gatvės ruože, mirksinčius mėlynus švyturėlius. Kitapus gatvės stovėjo policijos automobilis, o pora uniformuotų pareigūnų grumdėsi su dviem tvarkos pažeidėjais. Mirguliuojančioje šviesoje jų kūnai tarytum trūkčiojo, atrodė, lyg šokėjai spruktų lauk iš pigaus šokių klubo, kurio darbo valandos baigėsi.

Mūsiškiams sekėsi nelabai kaip. Vienas iš blogiukų — kresnas, plačiapetis it šaldytuvo rėmas tipelis, laikė sučiupęs policininką už kaklo ir naudojosi savo galingos viršutinės kūno dalies pranašumu. Jis stengėsi parversti policininką ant žemės. Kitam pareigūnui sekėsi truputį geriau. Jis jau buvo uždėjęs vieną antrankį ant smulkaus pailgaveidžio niekšelio rankos ir tvirtai laikė jį, sugriebęs už striukės gobtuvo. Matėsi, kad jis nori ir pagelbėti savo kolegai, ir nepaleisti iš rankų suimtojo, bet vienu metu to padaryti nepajėgia.

Kytas nuspaudė stabdį ir jiedu su pasipūtėliu kolega šoko iš automobilio, palikę neuždarytas dureles.

— Gal ir man prisidėti? — paklausiau.

Kytas bedė į mane savo riebų pirštą.

— Sėdėk čia ir nejudėk, — įsakė. Abu puolė tą, kuris buvo panašus į šaldytuvo rėmą, tėškė jį nosimi į asfaltą ir uždėjo antrankius. Tada suskubo pagelbėti antrajam pareigūnui, kuris įstengė surakinti pailgasnukį niekšelį. Dabar apie juos jau buvo susispietęs nedidelis būrelis žioplių, išsliūkinusių iš kaimyninių butų ir apgailėtino baro, kuris atrodė taip, lyg būtų uždarytas prieš dvidešimt metų. Jie nedrąsiai pusbalsiu piktinosi policijos brutalumu ir žmogaus teisių pažeidinėjimu. Kytas užriaumojo, ir jie kaipmat atsitraukė.

Patikimai ir tvarkingai uždėję antrankius, budintys policininkai — dvi poros — stabtelėjo kiek atsipūsti ir persimesti keliais žodeliais, lyg kokie išsiblaškę šunų vedžiotojai neišleisdami iš rankų savo suimtųjų. Smalsuoliai pristabdydavo automobilius ir įdėmiai nužvelgdavo įvykio vietą. Paskui Kytas ir jo pasipūtėlis partneris atsisveikino su anais, o tada įgrūdo į mašiną tą, kuris buvo panašus į šaldytuvo rėmą, ir pasodino jį šalia manęs. „Rėmas“ elgėsi taip, tarsi manęs čia nebūtų. Jis pasirodė gerokai jaunesnis, nei maniau. Pripumpuotas kūnas ir plikai nuskusta galva jį gerokai sendino. Atrodė vyresnis ir kai galynėjosi su policijos pareigūnu. Bet iš arti ir surakintas sėdėjo lyg išsigandęs paauglys. Netrukus mes pajudėjome.

— Labai jau nedoras jūsų verslas, — mestelėjo jam Kytas. Jis prisimerkęs žvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį. — Apsimesti negyvam, drybsoti vidury gatvės, o paskui užsipulti vargšą nuskurėlį, kuris sustoja tau padėti.

Vaikinas kilstelėjo antakius, išreikšdamas tokį apgailėtiną nepasitenkinimą, kad man jo net pagailo, ir įsispoksojo į langą, o Kytas pasuko į Kings Krosą. Vaikinas sėdėjo surakintomis už nugaros rankomis, todėl išsitempęs, visu kūnu kiek palinkęs į priekį, kiūtodamas ant paties suplyšusios vinilinės sėdynės kraštelio.

Ar mes nepažįstami? — paklausiau jo. — Juk aš tave pažįstu, tiesa?

Jis atsisuko ir pirmąsyk pažvelgė į mane.

— Be savo patikėtinio su jumis nekalbėsiu, — burbtelėjo sodriu pietų Londono akcentu.