Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Atleiskite, per mane vėluojate į vakarienę, — susigriebiau.

— Į „Madam Baterflai“, — patikslino. — Aš vėluoju į Pučinį.

Ir tada supratau, kodėl jo kaulėti pirštai vis siekė varlytės. Ogi ji tuoj atsiriš. Su tikrosiomis varlytėmis visada bėdos. Jos nuolat atsiriša. Šyptelėjau.

— Jūsų varlytė, — pasakiau.

Jis nusijuokė ir vėl palietė ją pirštais.

— Paprastai varlytę man suriša žmona, — paaiškino. — Bet šįvakar jos šalia nebuvo.

— Duokit, padėsiu, — pasisiūliau. — Aš moku.

Kilstelėjau rankas ir jis nežymiai susigūžė, bet paskui susitvardė ir stovėjo truputį sutrikęs ir kartu dėkingas, maloniai šypsodamasis, o aš tuo metu atrišau jo varlytę, nykščiais ir rodomaisiais pirštais tvirtai suėmiau juodo satino juostelę. Truktelėjau žemyn tiek, kad kairysis juostos galas būtų keliais coliais ilgesnis už dešinįjį, ilgesnįjį galą užmečiau ant trumpesniojo, pervėriau per kilpą, o tada, sulenkęs trumpesnįjį galą, padariau priekinę varlytės kilpą, paskui abu galus pakišau po apykaklės kampais.

Atrodė kaip automobilis po avarijos.

Pamėginau dar kartą. Paskui dar. Dabar jis jau žvelgė į mane susirūpinęs, vis dažniau ir atviriau dėbčiojo į laikrodį, o paskui žengė žingsnį atbulas, tolyn nuo manęs. Pajutau, kaip iš nevilties man ėmė gelti akis.

— Anksčiau tikrai puikiai mokėjau rišti varlytę, — tikinau jį, bet ant kaklo kabojo tik suglamžyta medžiagos juosta. — Tikrai, nemeluoju.

Atrodo, jis manim patikėjo.

Žiūrėjau, kaip Laris varto ant kepsninės mėsainius, plačiai šypsodamasis man pro dūmus, kuriuos bando išvaikyti ranka.

— Gardžiuokis kiekvienu sumuštiniu, — patarė jis man. — Tokie kaip mes turime devyniasdešimt procentų galimybių pratempti vienus metus ir penkiasdešimt procentų galimybių išgyventi dešimt metų. — Laisva ranka jis atidarė dvi skardinėles alaus ir vieną kyštelėjo man. — Mes gavom didžiulę dovaną. Tu ir aš. — Giliai įkvėpė oro ir pratisai atsiduso. Pro atsegtą apykaklę buvo matyti keli centimetrai rando. — Mes visi, — pridūrė ir mentele mostelėjo į susirinkusius svečius. Čia buvo visi mūsų klubo nariai. Polas, aukštas ir drovus, su savo jauna šeima. Džefas, smulkutis it kirstukas, su savo mergina. Ir visi kiti. Vyrai, kurie jau seniai turėjo būti mirę. — Kažkodėl nebematau tavęs susirinkimuose, — pastebėjo Laris.

Širdį dilgtelėjo kaltės jausmas. Nenorėjau nuvilti Lario. Tai dėl jo mes jautėmės kaip viena darni bendruomenė. Tokių žmonių kaip jis — reta.

— Žinai, Džordžai, tavo gyvenimas pasikeitė ne dėl to, kad gavai kito žmogaus širdį. Jis kitoks tik dėl to, kad tau buvo suteiktas antras šansas. Kitoks ir todėl, kad ankstesnis gyvenimas varė tave į kapus. Tavo gyvenimas dabar kitoks, nes ankstesnis jau turėjo būti pasibaigęs. — Prie mūsų priėjo Džefas su savo mergina, ir Laris ištiesė jiems po mėsainį, padėtą ant popierinių lėkštučių. Mudu nulydėjome juos akimis — jauną moterį, dar tik pradėjusią gyventi, ir už ją vyresnį vyrą, pradėjusį gyventi jau antrą gyvenimą. Jis ėjo šalia jos, apkabinęs per liemenį ir baimindamasis, kad neišmestų iš rankų mėsainio. — Viskas gerai, — nusišypsojo Laris.

Norėjau juo tikėti. Jaučiau, kaip tvinkčioja randas. Tokiomis karštomis vasaros dienomis kaip ši jis visada tvinkčiojo, o aš norėjau tikėti, kad viskas tebėra kaip kadaise. Tačiau naujoji širdis nesugrąžino man nei ankstesnio gyvenimo, nei šeimos, nei ateities kaip Lariui ir kitiems mūsų grupės nariams, susirinkdavusiems virš gėlių parduotuvės. Mano naujoji širdis mano gyvenimą sugriovė.

Man nesinorėjo likti tuo senuoju Džordžu. Ar, dar blogiau, — nebegalėjau juo būti. Aš jo tiesiog nepažinojau.

Nusišypsojau Lariui ir linktelėjau geram tuzinui jo čirškinamų jautienos kepsniukų — vieni buvo rusvos lyg kūdikio užpakaliukas spalvos, kiti gerai apskrudę ir net apanglėję.

— Ką bandai įteigti? — paklausiau. — Nori, kad mane ištiktų širdies smūgis?

— Gardžiuokis kiekvienu sumuštiniu, Džordžai, — visai rimtai pakartojo jis. — Kas žino, kiek mums dar liko gyventi.

— Betgi tai galioja bet kuriam gyvam sutvėrimui, ar ne?

Jis linktelėjo. Paskui išsišiepė it mėnulis.

— Bet visi kiti, išskyrus mus, to dar nesuvokia.

Mes stovėjome apsupti sodų, aplink sklandė angliškos vasaros garsai: kažkas pjovė veją, kažkur pro atvirus langus liejosi muzika, Lario vaikai juokėsi ir krykštavo stačiakampiame baseine. Sūnus Džekas ir duktė Siuzė žaidė žaidimą, kur vienas paneria po vandeniu ir stengiasi kuo ilgiau išbūti be oro, o kitas skaičiuoja: „Vienas dramblys, du drambliai, trys drambliai..“.

Lario žmona Molė sėdėjo ant baseino krašto, įmerkusi kojas į vandenį, iki kelių atsiraitojusi džinsus ir atidengusi baltas kaulėtas blauzdas, ir stengėsi nesušlapinti mėsainio.

Laris paskutinįsyk apvertė kelis likusius mėsainius, paspaudinėjo juos, kad geriau priglustų prie kepsninės grotelių, nusišypsojo pamatęs varvančius taukus, o paskui meistriškai sukišo mėsainius į prapjautas bandeles.

— Vidutiniškai apkepęs, — pasakė garsiai ir vieną ištiesė man. Aš užsipyliau šašlykinio padažo ir nuo uždraustojo gardumyno burnoje ėmė tvenktis seilės. Nešini skardinėlėmis alaus ir mėsainiais mudu nuėjome prie baseino.

Lario duktė tuo metu skaičiavo:

— Dvidešimt aštuoni drambliai, dvidešimt devyni drambliai...

Berniukas žiopčiodamas triukšmingai išniro iš vandens.

— Jūs vėl dirbsite policininku? — šūktelėjo man.

Gūžtelėjau pečiais ir atsikandau mėsainio. Vos nenualpau. Laris — nuostabus kulinaras.

— Tebesvarstau, — atsakiau vaikui. — Kol kas noriu pailsėti.

Regis, pasotinus savo smalsumą teisėsaugos tema, nurašytas policininkas berniukui neberūpėjo, net kilo noras parodyti demonstratyvų abejingumą. O gal man tik taip pasirodė?

— Bet tikriausiai buvo nepaprastai įdomu, ar ne? — paklausė Molė. Jie visi buvo aistringi serialo apie policininkus „Bilas“ sirgaliai. Visi drauge jį žiūrėdavo. Tokia jau ta jų šeimyna.

Mandagiai jai nusišypsojau ir, priklaupęs ant baseino krašto, įsižiūrėjau į vandenį. Jis buvo kiek nusekęs.

— Kiekvienąkart po baseino priežiūros darbų prileiskite vandens papildomai, per porą colių, — pasakiau. — Jeigu to nepadarysite ir vandens lygis bus keliais coliais žemesnis nei rekomenduojama, po kurio laiko baseiną pildysite daug ilgiau, turėsite sugaišti kelias papildomas valandas. Be to, reikės atsukti pagrindinį vandens čiaupą ir paskui nepamiršti jo užsukti.

Atsistojau ir gurkštelėjau alaus. Vandens paviršiuje plūduriavo daugiau šiukšlių, nei aš būčiau leidęs.

— Ir dar reikėtų patikrinti mechaninius vandens filtravimo tinklelius, — pridūriau. Kurį laiką susimąstęs žiūrėjau į vasaros karštyje raibuliuojantį vandenį. — Man atrodo, vanduo per daug chloruotas. O tai negerai.

Laris susižvalgė su Mole ir nusijuokė.

— Oho, ačiū už pamoką, Džordžai, — nusistebėjo Laris.

— Šiaip baseinas labai neblogas, — pagyriau atsitiesdamas. Jų sodas nebuvo toks didelis, kad tilptų normalus baseinas. Taigi šis veikiau buvo skirtas nardymui, o ne plaukymui. Jie jį prižiūrėjo ir tvarkė patys.

— Mums jo visiškai pakanka, — pasakė Molė ir plačiai nusišypsojo savo vyrui. Jos pavyzdžiu pasekė abu vaikai.

Lario šeima į jį žiūrėdavo savotiškai — jo didelį platų veidą namiškių žvilgsniai lytėdavo viena kita sekunde ilgiau nei derėtų, tarsi norėdami pasitikrinti, ar jis tikrai čia, ar kartu su jais karštą vasaros dieną kepa mėsainius, ar kur nepradings, jeigu jie akimirką išleis jį iš akių. Jie saugojo jį, kaip jauni tėvai saugo savo pirmagimį. Jie sekė jį akimis, tarsi negalėtų patikėti, kad jis tikrai yra su jais.