Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Kas aš tau — pinigų maišas? — užriko ant vaiko ir numetė į lentyną didžiulį pakelį Jaffa sausainių. — Gal manai, kad pinigų galima pasiskinti kaip lapų nuo medžių, a, Alfai?

— Nebloga mintis, — atšovė vaikis.

Moteris pakėlė ranką ir jau rengėsi pliaukštelėti jam per trumpai kirptą oranžinę it morka galvą, bet susilaikė ir jiedu ėmė juoktis. Tada abu pasuko už kampo.

— Kaip laikosi mama? — paklausiau Rufo.

— Kviečia tave vakarienės, — atsakė ir, kilstelėjęs ranką, sustabdė mane. Atsargiai kyštelėjo nosį pro lentynos kraštą. Raudonplaukė moteris su savo baisuoklišku vaiku buvo sustoję prie konditerijos skyriaus. Sūnus greitai žvilgtelėjo į mane. — Liepė tau pasakyti.

Moteris su vaiku akimirksniu išgaravo man iš galvos. Mano mintis užvaldė netikėtas Laros kvietimas. Kuo reikės apsirengti? Ką nusinešti? Ar pavyks pasimylėti? O ją pabučiuoti? Ką ji man apskritai leis? Jaučiausi lyg prieš pirmąjį pasimatymą.

Susigriebiau, kad likau vienas. Rufas buvo dingęs už kampo. Moteris su vaiku ėjo gerokai priekyje. Mažylis dabar sėdėjo vežimėlyje, atsukęs į motiną savo mažutes, drūtas pėdutes, nes vežimėlis jam buvo per mažas. Rankoje jis laikė migdolinį ragelį ir godžiai kišo sau į mažą putlią burnytę. Kitam praėjimo gale lūkuriavo Asifas. Rufas paspartino žingsnį. Pasivijau jį kaip tik tuo metu, kai priėjo prie moters, o vaiko burnoje pradingo paskutinis ragelio kąsnis.

— Ponia! — pašaukė jis, ir ji atsisukusi piktai jį nužvelgė. Pasižiūrėjau į berniuką — jo pailgas it žiurkės veidelis buvo aplipęs auksiniais trupiniais. Užmečiau akį į vežimėlį. Jis buvo visiškai tuščias.

— Teks susimokėti, brangute, — tarė Asifas ir galva mostelėjo į berniuką.

Žalios jos akys sužaibavo.

— Aš tau ne brangutė, — piktai atšovė ji.

— Mes turime vaizdo kamerų įrašą, — išdidžiai paaiškino Asifas. — Čia nevalia ateiti vien tam, kad pavalgytumėt.

— Aš nieko blogo nepadariau, — atšovė moteris, ir man tai pasirodė labai pažįstama — tas piktas įniršis, užgauti jausmai. Tarsi dešimtis tūkstančių kartų būčiau tai girdėjęs. — Koks akiplėšiškas įžūlumas, — pridūrė ji.

— Jūsų berniukas suvalgė migdolinę bandelę, — tyliai paaiškino Rufas.

— Nieko jis nesuvalgė, — gynėsi moteris, o mes visi sužiurome į berniuką, nes šis pasisotinęs garsiai atsirūgo.

— Mes viską nufilmavome, — pakartojo Asifas, ilgais rudais pirštais įsikibdamas į vežimėlį. Tada pasižiūrėjo į Rufą. — Ar kviesti pareigūnus, šefe?

— Gerai jau, gerai, — suskubo moteris ir nusitraukė nuo peties rankinę. — Sumokėsiu už tą pyragėlį.

Rufas maloniai jai nusišypsojo.

— Taip, būtų neblogai, — linktelėjo, ir mes visi laukėme, kol ji kraustė savo piniginę, o paskui rankinę. Tada nunarino galvą.

— Aš neturiu nė cento, — pasakė. — Viską palikau namie.

— Kviečiu pareigūnus, šefe, — pasisuko eiti Asifas.

— Palaukit, palaukit, — sulaikė jį moteris. — Aš galiu atnešti vėliau. Tikrai. Prisiekiu, būtinai atnešiu. — Ji atsigręžė į Rufą. Žengtelėjo jo link ir tylesniu balsu pridūrė: — Čiagi tik pyragaitis. — Ranka palietė trumpai kirptą vaiko galvutę. — Jis dar vaikas. Mažas alkanas vaikas.

Rufas kurį laiką žiūrėjo į ją. Tada įkišo ranką į kišenę ir ištraukė šiek tiek pinigų.

— Šįkart aš už ją sumokėsiu, — pasakė Asifui ir aš pamačiau — galiu prisiekti visais šventaisiais, — kaip žlugo jo autoritetas.

Raudonplaukė moteris maloniai nusišypsojo mano kilniaširdžiam sūnui. Kai mažylis kažką suzirzė, lyg kad nori namo, ji žvilgsniu jį nutildė.

Tėvas nusileido į tamsoje skendinčią virtuvę. Rankoje jis laikė kriketo lazdą.

— Išgirdau, kad kažkas tepa sumuštinius, — ištarė. — Pamaniau, gal koks plėšikas.

— Išalkęs plėšikas, ar ne? — nusijuokiau.

— Taip, aštrialiežuvi. Išalkęs plėšikas. — Jis stovėjo suraukęs kaktą ir timpčiojo už chalato dirželio. Pro atsiknojusią apykaklę matėsi dryžuota pižama. Kiek sutrikęs nuleido kriketo lazdą.

Sėdėjau už virtuvinio stalo ir mėginau įveikti trigubą sumuštinį. Jis buvo toks storas, kad, norėdamas apžioti, turėjau pakreipti galvą. Buvau išalkęs kaip vilkas. Čiaumodamas kumpį su sūriu ir Branston raugintais agurkais tariau jam:

— Atsiprašau, kad prižadinau.

Tėvas nieko neatsakė, tik tyliai nušlepsėjo prie šaldytuvo, it kokią uodegą vilkdamas paskui save chalato diržą. Atidarė šaldytuvo dureles ir susimąstė, užlietas lempelės šviesos.

— Tu manęs neprižadinai, — atsakė. — Seni žmonės miega mažai. Aš dažnai atsikeliu naktį ir einu paklajoti. — Jis mostelėjo galva į vidinį kiemą. Už lango buvo tamsu, nors į akį durk. Eidami miegoti, jie visada užgesindavo baseino šviesas. — Sergsčiu nuo jų. Pats žinai. Nuo tų prakeiktų vaikigalių, kurie teršia mano baseiną.

Pažvelgiau į akliną tamsą. Ar jis kalba tiesą? Ar tie chuliganai tikrai atsėlina į mano tėvo sodą vidury nakties ir maudosi bei išdykauja jo baseine? O gal jis tik išsigalvoja? Ar tie nekviesti svečiai, šnipinėjantys per Google Earth, iš tiesų egzistuoja, ar jie tik išgalvoti miesto žmonių? Ar tikrai egzistuoja toks reiškinys kaip baseinų siaubėjai?

— O kartais tiesiog užsimanau pasmaguriauti ledų, — tęsė tėvas. — Tavo mamai labai nepatinka, kad aš užkandžiauju naktimis. Sako, kad tai kenkia sveikatai.

— Gal ji ir teisi.

— Gal.

— Ar tau niekada nekyla klausimas, kodėl tu apskritai esi čia?

Jis ėmė juoktis.

— Aš tiesiog džiaugiuosi, kad esu, ir tiek, brolyti. — Jis pasisuko į mane, ir šaldytuvo šviesa aureole apgaubė jo galvą. Mano tėvui — septyniasdešimt. — Kitų alternatyvų nėra. — Jis vėl nusisuko į šaldytuvą ir ėmė kasytis pakaušį, visai užmiršęs apie ledus. — Tai ko aš čia norėjau?

Nieko jam neatsakiau, nes jaučiau, kad dabar nieko ir nenorėtų išgirsti. Tačiau aiškiai suvokiau, kas neramina mano tėvą ir trečią valandą nakties atveja iki šaldytuvo. Žinojau, kad jis susimąstė, dėl ko yra čia.

— Užmaršumas nebūtinai yra silpnaprotystės požymis, supranti, — pareiškė tėvas. — Nori ledų?

— Išsigandot? — paklausė jis. — Tokių pastaruoju metu gaunam daug.

Jis stumtelėjo man per stalą ploną kartoninį dokumentų segtuvą. Pakėliau į jį akis. Gudrus išraudęs veidas, kadaise sulaužyta nosis, plieno spalvos plaukai, nukirpti taip trumpai, kad net matyti randai ant skalpo. Apsigimęs Skotland Jardo pareigūnas. Turbūt juo iš tiesų kadaise buvo.

Vėl žvilgtelėjau į aplanką ir pajutau, kaip ėmė tvinkčioti randas. Tokiomis dienomis kaip ši, kai mano kraujas verda ir nervai įtempti it stygos, randas, regis, irgi prabunda prisiminęs slaptas skriaudas, paslaptis ir baimes, apie kurias kiti neturėtų nieko žinoti. Paliečiau jį per marškinius — pailgą, raudoną gyvą daiktą, žaizdą, kuri niekada ir niekur manęs nepaliks, — bet nelabai stipriai. Tarsi tai būtų žvėris, kurio nenorėčiau prižadinti.

— Štai čia — jūsiškis, — pasakė. — Krūvos visokių anketų. Kriminalinis dosjė ilgas kaip tarpmiestinio autobuso maršrutas. — Atsilošė savo kėdėje. — Ne kiekvienas veikėjas noriai demonstruoja tokį savo... kaip ten tas žodis?

— Altruizmą, — pasufleravau. — Susirūpinimą kitų gerove, nesiekiant sau naudos ar atlygio. Dosnumo ir nesavanaudiškumo filosofija.

— Altruizmas, — pakartojo jis, gromuliuodamas keistą žodį, tarsi naujos rūšies dar neragauto sūrio gabalą, ir svarstydamas, skanu ar ne. — Geras žodis, — nusprendė.