Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Noriu pasikalbėti apie tavo brolį, — atsakiau.

Jis patraukė rėžiklį nuo mano kaktos.

— Apie mano brolį? — pakartojo.

Tuo metu apačioje pasigirdo triukšmas ir jo draugai puolė bėgti. Tačiau trauktis jiems nebuvo kur, todėl blaškėsi iš vieno koridoriaus galo į kitą, kol sukrito į išskėstas bemaž tuzino uniformuotų policininkų rankas. Juos prirėmė prie sienos, o tuo metu koridoriuje pasirodė aukštas raudonplaukis vyrukas su kostiumu ir kaklaraiščiu, aiškiai — inspektorius, ir plačiai šypsodamasis, tarsi būtų senas draugužis, linktelėjo man.

— Galit drožti į savo smėlio dėžę, — paliepė, bet aš likau stovėti niekaip nesusigaudydamas, kas vyksta. Jis įsižeidė, kad aš nesinešdinu. — Drožkit ir mėgaukitės gyvenimu, kol dar galite, — žybtelėjo žaliomis akimis. — Dievas į jūsų ugnį įmetė dar vieną pliauską.

Žiūrėjau į jį net kvapą sulaikęs. Jis pasilenkė prie pat manęs.

— Drožkit! — pakartojo.

Ir aš nuėjau.

Septynioliktas skyrius

Visi didieji namai jau buvo tušti.

Dalis Londono gyventojų per vasarą liko namie, tebeliejo prakaitą metro traukiniuose ir karščiu alsuojančiose gatvėse, tačiau dauguma privačių namų su baseinais Vyskupo aveniu, Princo Alberto gatvėje iki pat Holando parko ir Ričmonde jau buvo ištuštėję. Neliko net samdinių — susikrovę daiktus, jie irgi išdulkėjo į savo kaimus arba kartu su darbdaviais išrūko rūpintis jų gerove kokiame nors saulėtame kampelyje kitame pasaulio krašte. Tai buvo pats geriausias ir ramiausias laikas. Rankose laikiau ryšulį raktų, sunumeruotų su kalėjimo prižiūrėtojo stropumu. Vienu iš tų raktų atsirakinau didžiulio namo, esančio Haigeite9, sodo vartelius ir įėjau į kiemą, vis dar negalėdamas patikėti, kad vidury miesto gali būti taip ramu.

Mano kūnas buvo įdegęs ir sutvirtėjęs. Neprisimenu, kad kada nors anksčiau būčiau jautęsis taip gerai ir toks sveikas, tad nusivilkau marškinius, paskiau išsidėliojau darbo įrankius bei valymo priemones. Atsiklaupiau ant baseino krašto ir kelias minutes žiūrėjau į raibuliuojantį vandenį. O tada kibau į darbą.

Dabar Vinstonas patikėdavo man ir sudėtingesnius darbus, bet aš susidorodavau lengvai. Valydavau mechaninio filtravimo tinklelius. Plūduriuojančiu termometru tikrindavau vandens temperatūrą. Išvyniodavau siurblio žarną ir įleisdavau į baseiną. Tuo metu, kai metaliniu grėbliu traukiau iš baseino kritėsius, klausydamasis tylių vasaros garsų tuščiuose kiemuose, pro užpakalinius vartelius įėjo Vinstonas, nešinas propano dujų balionu, kurį laikė apglėbęs lyg kūdikį. Priėjęs prie baseino, pastatė balioną ant žemės.

— Su šituo daiktu elkis pagarbiai, — pasakė linktelėjęs į balioną. — Šios dujos sunkesnės už orą. Jeigu atsukęs jų iš karto neuždegsi, nusės ant vandens kaitintuvo paviršiaus. Jos neišsisklaido, supranti? Taigi, jei darbuodamasis prikiši nosį prie uždegimo angos, bandydamas išsiaiškinti, kas atsitiko, ir tuo metu įžiebsi kibirkštį, įvyks didelis bum! — Ir patenkintas nusišypsojo. — Galva sprogs kaip sviedinys.

— Pasistengsiu būti atsargus, — pažadėjau.

Vinstonas linktelėjo patenkintas, kad nereikės žvejoti iš baseino per sprogimą nuneštos mano galvos, ir vėl pasičiupo dujų balioną. Tada susimąstęs ilgai žiūrėjo į nejudantį vandens paviršių.

— Netrukus čia sugužės šeimininkai, — pasakė.

Pranešė lyg kokią blogą naujieną.

Ir tada atsirado vyras.

Turėjau numatyti, kad taip atsitiks. Kaip aš galėjau pražiopsoti? Kai mūsų santuoka atsidūrė ties pragaro prieangiu, man nė į galvą netoptelėjo mintis, kad Lara gali susirasti kitą.

Žiūrėjau, kaip ji stovi prie mokyklos salės durų ir išlydi mergaites, seginčias klostytais sijonėliais ir avinčias sportiniais bateliais, atsisveikinančias su ja ir skubančias prie laukiančių suaugusiųjų.

Stovėjau drauge su mamytėmis, auklėmis ir guvernantėmis bei stebėtinai dideliu būriu tėtukų, laukiau tol, kol išėjo paskutinė mergaitė, o tada nepastebimai įslinkau į salę. Čia buvo dar viena jauna moteris — ji kaip tik dengė audeklu pianiną, tad palaukiau, kol ji baigs darbą ir išeis, o tada nuėjau prie Laros. Ji sėdėjo ant scenos laiptukų ir masažavo dešinįjį šoną. Padaviau jai kartoninę batų dėžutę, kurią buvau atsinešęs.

— Tu teisus, — tarė ji. — Aš ilgai mąsčiau. Tu išties teisus.

Pažvelgiau į dėžutę jos rankose. Bet Lara jos neatidarė.

— Aš nenoriu plaukioti su delfinais, ginčytis su filosofais ar gliaudyti visatos paslapčių, aš tik noriu grįžti į darbą. Noriu antro šanso.

Apsidairiau po salę.

— Betgi tu jau turi darbą, — atsakiau jai trokšdamas, kad greičiau atidarytų dėžę.

— Turiu omeny — noriu vėl šokti , — paaiškino ji. — Scenoje. Profesionaliai. Daryti tai, ką geriausiai moku. — Mes girdėjome, kaip virkauja perrenginėjamos mergaitės. — Aš myliu vaikus... Bet... — Ji nusišypsojo, o akyse degė susijaudinimas. — Aš noriu antro...

— Atidaryk dėžę, — paraginau.

Ji atidarė. Čia buvo atsitiktinai surinktų nuotraukų kolekcija. Atostogų akimirkos, vaizdai iš mokyklos gyvenimo, išdykėliškos momentinės nuotraukėlės, darytos fotokabinose. Bet ne vien tai. Čia buvo mano ir Laros bendro gyvenimo istorija. Mūsų šeimos istorija. Ji ištraukė Rubės nuotrauką, darytą, kai dukrai buvo aštuoneri. Besišypsanti Rubė su plačiu tarpdančiu. Raudonas mokyklinis megztukas, pilkas sarafanas, balti marškinėliai. Be galo patenkinto vaiko šypsena — nuo ausies iki ausies. Mudu abu ėmėme garsiai juoktis, prisiminę ją tokią mažą, apstulbę, negalėdami patikėti, kad dukra kadaise buvo tokia kaip šioje nuotraukoje. Paskui Lara padėjo nuotrauką atgal į dėžę ir mano nuotaika sugedo. Šito tikrai nesitikėjau.

— Martinas sako...

— Koks Martinas?

Ji dėbtelėjo į mane.

— Draugas.

— Draugas? Koks draugas? Tavo draugas? Vyras su peniu, ar ne?

Čiupau jos kairę ranką, tačiau ji nesipriešino. Jis buvo čia — jos vestuvinis žiedas, manojo, kurį mūvėjau ant kairiosios rankos didžiojo piršto, kopija. Tačiau dabar pirmą kartą suvokiau, kad vestuvinį žiedą galima mūvėti net ir tada, kai santuoka byra į šipulius.

Lara giliai atsiduso.

— Jis tik paprastas draugas. Vienos mano mergaitės tėvas. Vienišas tėtis. Gal ir turi penį, nežinau. Tikiuosi, kad turi.

— Vienišas tėvelis? Įdomu, kokie vyrai tampa vienišiais?

— Nežinau, — atsakė Lara. — Gal labai geri?

— Labai geri, sakai? Tu juk nežinai, ką apie jį papasakotų jo žmona. Pirmiausia pasiklausykime jo žmonos versijos, o tada ir spręskime, ar jis — Nelsonas Mandela, ar ne.

Lara papurtė galvą.

— Aš su juo nesimylėjau, nebijok, — pasakė, ir aš net nusipurčiau, tarsi ne tai būtų svarbiausia, tačiau giliai viduje atsidusau su milžinišku palengvėjimu. Jeigu ji su juo dar nesimylėjo, tai gal aš tebeturiu šansą.

— Ar tau galvoje visąlaik vien tik tai? — paklausė Lara, tarsi perskaičiusi nešvankias mano mintis, ir aš patenkintas griebiau naują masalą.

— Taip, nes vieną dieną tu su juo „tik draugauji“, o kitą jis jau siunčia tau žinutes ir Elo Grino10 kūrinių rinkinį. Vieną dieną tu su juo „tik geriausi draugai“, o kitą jau, žiūrėk, jis dulkina tave iš užpakalio, prispaudęs prie indaplovės. Žinau puikiai, kuo baigiasi tokios draugystės.

Lara atsistojo.

— Nusišneki per visą pilvą, — tarė ji. — Jeigu pats esi nebrendyla, nesugebantis susirasti kitokių draugų nei tas prakeiktas Kytas, tai dar nereiškia, kad kiti vyrai yra tokie pat kaip tu.