Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Maniau, kad teks ilgai ieškoti jo kapo, nes tai turėjo būti ne naujas, šviežiai supiltos žemės kauburėlis, ramiai sau tūnantis ką tik palaidotųjų eilės gale. Naujus kapus surasti lengva. Bet jis čia guli jau ganėtinai seniai. Jo paskutinė poilsio vieta apsupta paminklų, panašių viens į kitą kaip iš dangaus krintančios snaigės.

Vis dėlto Frenko Tvisto kapas smarkiai skyrėsi iš kitų. Pastebėjau jį iš karto.

Jis buvo visas nuklotas gėlėmis.

Patraukiau artyn prie kapo ir eidamas pastebėjau, kad gėlės šviežiai nuskintos, bet jau pradėjusios vysti. Jų čia tiek daug. Gėlės ant jo kapo buvo tokios įvairios, kaip iš botanikos vadovėlio, ir keitėsi kaip mokomajame gamtos mokslų filmuke, kur vaizdo kamera padidintu greičiu filmuoja gyvo organizmo vystymąsi. Prieš mano akis gėlės žydėjo, vyto ir nyko, džiūvo ir virto dulkėmis. Gėlės iš laidojimo namų ir iš prabangių floristinių parduotuvių, taip pat ir paprasti pievų žiedai. Nurinkau kelias seniausiai nuvytusias puokštes ir vietoj jų prie paminklinio akmens padėjau savo kuklią atnašą.

Frenkas Tvistas

1988–2007

Mūsų mylimas brolis

Jaučiau, kad reikia dar kažką padaryti. Pasimelsti. Paklūpoti. Pamąstyti apie kažką prasmingesnio, ne tik apie savimeilę, kuri buvo apėmusi stovint prie jo kapo.

Tačiau bėda ta, kad ne aš vienas buvau toks. Stovėjau prie jo kapo ir jaučiau, kad iš visų kapinių pašalių čia eina žmonės. Jam skolingų buvo išties daug, ir jie visi ėjo padėti gėlių kaip padėkos ženklo.

Ne Frankenšteinui, o angelui.

Taigi ir aš išreiškiau savo nebylią padėką žmogui, kurio niekada nepažinojau, o paskui ir vėl grįžau į normalų gyvenimą, kur oras buvo pilnas išmetamųjų dujų ir gėlių aromato.

Baseinas buvo aptvertas balta tvorele su mediniais varteliais, kabalduojančiais vasaros vėjyje. Vinstonas bakstelėjo koja ir juos atidarė.

— Tu tik pažiūrėk, — pasakė, ir jo balse išgirdau pasidygėjimą. Jis pasilenkė prie vartelių ir kažką pakėlė nuo žemės, o kai atsitiesė, jo rankoje pamačiau seną surūdijusią spyną. Mums už nugarų pro atvirus langus į lauką veržėsi garsus juokas ir atkemšamų butelių kamščių pokšėjimas. — Namas už kelis milijonus, o negali nupirkti paprastos spynelės, — piktinosi Vinstonas.

Per pievelę link mūsų skubėjo vyras, stengdamasis neišlieti taurėje nešamo gėrimo. Žmonės jau grįžo namo iš visų pasaulio pakraščių, traukė atgal į savo lizdelius. Vyras buvo gražiai įdegęs ir gerai įmitęs. Mano metų, tik kitokio rango. Jis norėjo kuo skubiau atsikratyti mūsų, kol neprasidėjo jo vakarėlis. Atsikratyti mūsų, baseino valytojų. Tik mes — ne baseinų valytojai, o techniniai baseinų darbuotojai.

— Ar jūs dar ilgai čia užtruksite? — paklausė Vinstono. O paskui, tarsi prisiminęs, kad reikia būti mandagesniam, paskubomis pridūrė: — Šauniai sutvarkėte baseiną, vyručiai.

Baseinas iš tiesų atrodė puikiai. Tarsi turkio spalvos stiklo lakštas, iš kraštų apsiūtas auksu. Ir nė lapelio, nė šapelio, išdidžiai pagalvojau.

Iš namo į lauką pabiro svečiai. Lieknos tvirtos moterys ir aukšti gležni jų vyrai. Pro žmonių klegesį girdėjosi vaiko verksmas.

— Ar name yra mažų vaikų? — paklausė Vinstonas.

— Tik Tarkvinas, — atsakė vyras ir žvilgtelėjo į namą.

— Ar jis moka plaukti? — vėl paklausė Vinstonas.

— Jam tik vieni metukai, — atšovė vyras stebėdamasis, ką visa tai turi bendro su jo vakarėliu. Iš namo laukan vis virto būriai svečių, o tarp jų šurmuliavo ir tarnai. Jaunos filipinietės juodomis suknelėmis nešiojo svečiams padėklus su gėrimais ir vieno kąsnio sumuštinukais, o auklės iš Rytų Europos bandė suvaldyti vaikučius, šmirinėjančius tarp svečių.

Vinstonas padavė vyrui sulūžusią spyną, o tas paėmė ją laisva ranka, kurioje nelaikė taurės.

— Prieš išeidami dar turime sutvarkyti štai šitą reikalą, — pareiškė Vinstonas. Ir pasisuko į mane. — Mašinos bagažinėje yra visa dėžė Chubb spynų. Atnešk man vieną, gerai?

Vyras pabandė išspausti šypseną. Spėjau, kad jis norėjo kuo greičiau išgrūsti mus lauk.

— Nenorėčiau, kad jūs be reikalo vargintumėtės, — tarė jis.

— Anoks čia vargas, žmogau, — atšovė Vinstonas.

Vyrukas dar kartą pamėgino išprašyti mus iš savo valdų, kol neįsismarkavo vakarėlis.

— Iš tiesų, — kalbėjo jis, — čia ne jūsų darbas.

Vinstonas nuplikė jį piktu žvilgsniu.

— Patikėkit, — metė, — dar ir kaip mūsų.

Kai telefonas suskambėjo trečią kartą, vis tik atsiliepiau — ir akimirksniu išsilakstė visi miegai, nes išgirdau jos balsą, nepasikeitusį, tokį, kokį girdėdavau visą laiką.

— Tėveli? — prabilo ji, o balselis nuskambėjo taip tyliai ir išgąstingai, kad man nejučia atmintyje iškilo keturmetė mergytė spindinčiomis akimis, sėdinti dantų gydytojo kabinete, nes kūdikystėje gėrė tik apelsinų sultis, todėl dabar krūminiuose dantukuose atsirado dvi nemažos skylutės. Kai vaiką beprotiškai myli nuo pat gimimo, giliai širdyje jis taip ir lieka mažiukas.

— Ar gali atvažiuoti manęs paimti? — paprašė Rubė.

— Žinoma, — atsakiau ir atsisėdau lovoje, graibydamas žadintuvo. Buvo trečia valanda nakties, ir man iš išgąsčio net skrandis apsivertė. — Kas nutiko?

Ji nieko neatsakė. Girdėjosi tekančio vandens garsas. Kažkoks ūžesys, paskui ir vėl žliaugiantis vanduo. Supratau, kad ji atsuko čiaupus ir klozete nuleido vandenį, nes nenorėjo, kad kas ją girdėtų, išskyrus mane.

— Ar gali atvažiuoti manęs paimti?

— Žinoma, angelėli. — Visiškai atsibudęs ir petim prispaudęs telefoną prie ausies, bandžiau paskubomis įšokti į džinsus. Ji dar norėjo kažką man pasakyti, bet aš nebeišgirdau jos šnabždesio.

— Kalbėk garsiau, Rūbe.

— Nenoriu, kad mane kas išgirstų.

Pajutau bekylančią paniką.

— Kas ten dedasi? Kur tu? Kas atsitiko?

— Ar turi kuo rašyti, tėti?

— Sakyk, kur tu esi. Man nereikia užsirašinėti.

Ji pasakė. Ir tada pasigirdo beldimas į jos duris. Ir vyriškas balsas. Paskui ryšys nutrūko.

Kai ėjau koridoriumi, tėvas iššlepsėjo iš vonios kambario.

— Aš tave prižadinau, ar ne? — paklausė.

— Ne, neprižadinai, tėve.

— Ėjau pasisioti. Deja, pastaruoju metu šis procesas užtrunka apie penkiasdešimt minučių. Kartais pusiaukelėj tenka net pailsėti. Išgeriu puodelį arbatos su sausainiais. Būna lyg trumpa pertraukėlė.

Jis nusekė paskui mane laiptais į apačią ir į virtuvę. Atsisėdo prie stalo, lyg ruoštųsi draugiškam pokalbiui.

— Man reikia lėkti, — pasakiau jam, čiupdamas mašinos raktelius. — Dabar negaliu kalbėtis.

Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, tarsi įvertindamas, ar aš tinkamai apsirengęs. — Tai pas kurią dabar? — paklausė.

Grįžtelėjau ir atkirtau:

— Pas Rubę. Jai kažkas... nežinau. Kažkas jai atsitiko. Važiuoju jos parsivežti.

— Aš su tavim, — sukruto tėvas.

— Nebūtina, bet ačiū, — padėkojau.

— Pametėsiu. Su kapriu, — tarė. — O gal norėjai sėsti ant dviračio ir minti pedalus?

Taigi man teko važiuoti su juo.

Tėvas užlipo į miegamąjį ir aš girdėjau jį kalbantis su mama, o kai nusileido, pamačiau, kad ant pižamos užsivilkęs sportinį kostiumą. Iš rankovės kyšojo išlindęs gabalas senamadiško dryžuoto audinio. Iš priemiesčio pasukome į centrą, paskui per upę, tėvas stebeilijo pro automobilio langą, tarsi žvelgtų pro tirštą rūką, nors naktis buvo skaidri kaip stiklas. Džiaugiausi, kad kelyje nebuvo mašinų.