Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Ar turi asmens dokumentą, berneli? — paklausė plekštelėjęs man per nugarą. Pasiėmė alaus ir atsisuko į šokančiuosius, tačiau akys netrukus vėl nukrypo link Nensės užpakaliuko.

— Tavo vaikis tikriausiai mėgaujasi geriausiu pasaulyje seksu, — filosofiškai pareiškė.

— Šito labiausiai ir bijau, — atkirtau.

Kytas atsiduso ir kilstelėjo savo alaus skardinėlę. Mes susidaužėme.

— Už devintąjį dešimtmetį, — pasiūlė. — Už laikmetį, kurio ir skonis jau pamirštas. O gal tai buvo aštuntasis dešimtmetis? Ar septintasis?

Pakraipiau galvą. Iš kur man prisiminti. Bet kai po „Realių mergaičių“ ėmė skambėti „Ar jau greitai“, aš pagalvojau: o juk vis tiek buvo šaunu, ar ne? Ar gali kas nors būti blogai, kai esi jaunas?

Paskui pasirodė Martinas. Mindžikavo palei duris toks kuklus, trokštąs likti nepastebėtas ir žavus. Vilkėjo dryžuotus marškinius ir juodus džinsus, lyg koks bankininkas, sulaukęs savaitgalio. Lara jį pastebėjo ir, visa sukaitusi ir laiminga, pro šokančiuosius nuskubėjo atsivesti į salės vidurį. Ji stryktelėjo prie jo ir lengvai pakštelėjo į lūpas. Bučinys labiau reiškė pasitikėjimą nei aistrą. Paėmė jį už rankos. Aš nusisukau, susipykau burnon visą gėrimą ir springdamas nurijau. Praradimas. Pavydas. Mintis, kad ji su kitu vyru. Gale gerklės įstrigo kietas gumulas, kurį turėjau nuryti. Viskas aišku kaip dieną.

— Ji atrodo puikiai, — tarė Kytas.

— Taip, — pritariau ir pagalvojau, kada būtų padoriausia pasišalinti ir eiti namo.

Iš pradžių Martinas elgėsi pavyzdingai. Jis buvo nuvestas į minios vidurį ir supažindintas su geriausiais ir artimiausiais Laros draugais — su visomis merginomis, kurios prieš dvidešimt metų kartu su ja „Vargdieniuose“ šoko valstietes ir prostitutes, — tik jiems buvo sunku susikalbėti ar net išgirsti supažindinamo žmogaus vardą. Todėl vėliau Lara nusitempė Martiną prie baro — visą laiką jie buvo susikibę už rankų, — o paskui juos atsekė ir kelios keturiasdešimtmetės moteriškės. Martinas žvilgtelėjo į mane ir nusišypsojo. Aš jam linktelėjau ir išspaudžiau šykščią šypsnio grimasą, o tada lėtai, stengdamasis nepulti bėgti, nusisukau ir nuėjau. Dabar pamačiau, kaip toli nuo jūros kranto dreifavo mūsų santuoka.

Kai užgrojo grupės Humati League dainą „Ar tu manęs nenori?“, Laros draugės garsiai cypdamos puolė į salės vidurį, kur jų vyrai — daugiausia miesto narsuoliai, prieš du dešimtmečius buvę tikri eržilai, — dabar žiopčiodami gaudė orą ir laikė susiėmę už savo tiksinčių širdelių. O Lara salės pakraščiu nusivedė Martiną supažindinti su savo artimaisiais. Kol ji pristatinėjo draugą, močiutė šypsojosi iki pat ausų, linksmai kinkuodama galvą, o paskui per šokančiųjų galvas išvydau suglumusius savo tėvus, mat Martinas visu savo dideliu kūnu pasilenkė paspausti jiems rankų. Tačiau jie buvo padorūs žmonės, mokėję lengvai pasislėpti po kiek dirbtinio žavesio šydu, tad netrukus šypsojosi kartu su Lara ir Martinu, kurie atrodė kaip laiminga pora.

Pasisukau eiti. Buvau nusprendęs neatsisukti ir nežiūrėti atgal, bet kai pasiekiau duris, pasigirdo Soul II Soul daina „Grįžtu į gyvenimą“, kurią angelišku įsimylėjėlės balseliu dainavo Keron Viler, ir aš nebepajėgiau atsispirti. Atsisukęs pamačiau, kaip Lara mėgino nusitempti Martiną į šokių aikštelę, o jis priešinosi. Jis tikrai nenorėjo eiti šokti. Purtė galvą ir atsisakinėjo, iškėlęs ranką, droviai šypsodamasis. Ir tikrai. Jis nė nesirengė eiti šokti. Tada Lara pakvietė šokio močiutę. Ji lėtai nusivedė senolę į salės vidurį, kur abi susikibusios už rankų neskubėdamos ėmė linguoti į šonus, klausydamosi kažkokios Spaudau Ballet dainos, o Martinas stovėjo pasieny ir išgąstingai šypsojosi.

Ir tada aš supratau: jis neturi šansų.

Kol darbavausi virtuvėje, ruošdamas sau puodelį gardžios statybininko arbatos, laikas buvo sustojęs ir nugrimzdęs užmarštin. Stiprios arbatos. Su vienu šaukšteliu cukraus. Ir šlakeliu pusiau nugriebto pieno. Mažyčiu šlakeliu. Reikia ją gerti, kol karšta. Statybininko arbata. Šitokią mes gerdavom mano šeimoje.

Jau buvo labai vėlu, taip vėlu, kad netrukus bus anksti. Besisukiodamas po tamsią savo senųjų namų virtuvę aš labiau jaučiau nei girdėjau, kad namai — beveik tušti.

Rufas išvažiavo namo su Nense ir jos sūnumi. Rubė — pas senelius. Namie liko tik Lara ir Martinas, miegantys — kaip sykį įvardijo nekilnojamojo turto agentas — didžiajame šeimininkų miegamajame.

Ir, žinoma, aš. Apačioje, virtuvėje, su statybininko arbata. Spoksantis pro langus ir laukiantis pirmųjų naujos dienos ženklų, bet nieko neįžvelgiantis. Dabar naktys buvo gerokai ilgesnės.

Ir tada jie tikriausiai išgirdo mane. Išgirdau žingsnius ant jų grindų — mano lubų. Prislopinti, neramūs balsai. Vienas iš jų — Martinas — nuėjo į Rufo kambarį pasiieškoti kokio nors ginklo. Į grindis, kaip medinė koja, sukaukšėjo beisbolo lazda. Tada besileidžiantys minkšti Laros žingsneliai ant laiptų. Ant pižamos ji buvo užsivilkusi paprastą šilkinį kimono. Negaliu apsakyti, kaip man palengvėjo tai išvydus. Bijojau, kad ji bus apsivilkusi kokį seksualų drabužį. Vilkėjo kaip... bet nenoriu apie tai nė galvoti. Kai pamatė mane, jai atėmė žadą.

— Aš noriu grįžti į namus, — tyliai ištariau.

Ji sustojo tarpduryje.

— Gal pirmiausia vis dėlto derėjo paskambinti, — ramiai pasakė, kraipydama galvą. — Gerokai mus išgąsdinai.

— Atsiprašau. Aš stengiausi labai tyliai. — Pakėliau puodelį statybininko arbatos kartu ir sveikindamasis, ir atsiprašydamas.

— Martinas iškvietė policiją, — pranešė ji, sukryžiuodama ant krūtinės rankas. Bet į virtuvę taip ir neįžengė. Linktelėjo į mano puodelį su arbata. — Jeigu pasiskubinsi, gal dar spėsi išgerti, kol jie neatvažiavo. — Ji kalbėjo kaip aktorė, pašnibždomis, bet balsas vis garsėjo. — Ak tu, prakeiktas maniake. Vidury nakties įsibrauni į namus.

— Norėjau tau pranešti. Apie sugrįžimą namo.

— Dabar? Būtent šią akimirką?

— Nes netrukus bus per vėlu. Jeigu tu leisi šitam vyrui stoti mum skersai kelio. Beje, neblogas baliukas. Su gimtadieniu.

Ji lėtai įėjo į virtuvę ir atsisėdo prie stalo.

— Tai jau nebe mano gimtadienis, — ištarė ranka brūkšteldama sau per veidą. — Keturiasdešimt. Kaip čia taip? — Aš atsisėdau kitame stalo gale. Į savo senąją vietą. Nusišypsojau jai ir ji vėl palingavo galvą. — Ar tau neatrodo, kad visa tai labai keista?

— Bet esmė ta, kad tu pasirinkai mane, o aš — tave.

— Labai seniai.

— Niekas nepasikeitė, — tariau. — Tu tebesi mano Šiaurės žvaigždė. Ta šviesa, į kurią aš einu. Be tavęs gyvenimas netenka prasmės. Viskas veltui.

Ji pakėlė akis, tarsi staiga būtų kažką prisiminusi.

— Gal tu prisirijęs kvaišalų?

— Noriu tau pasakyti, Lara. Tik ne su šituo vyru. Jeigu ketini mane palikti, prašau, išmainyk mane į tą, kuris bent jau moka šokti.

Martinas įžengė į virtuvę, mūvėdamas vien kelnėmis. Tiesą pasakius, jo kūnas buvo puikus. Jeigu manasis būtų toks kaip jo, ir aš vaikščiočiau po namus vienomis kelnėmis. Mano vidinis „prievartos fiksavimo radaras“ iš karto nustatė, kad jis be beisbolo lazdos. Tik su savo įmantriuoju mobiliuoju telefonu BlackBerry. Su tokiu daikčiuku galima bet kam išlupti akis. Įtariau, kad jis sėdėjo ant laiptų ir klausėsi mūsų pokalbio. Apsimovęs vien kelnėmis. Sunku buvo nuo jo atplėšti žvilgsnį.

— Policija jau važiuoja, — pranešė jis, ir kaip tik tą akimirką išgirdau sireną. Suabejojau, ar tikrai skuba pas mus. Stebėtinai greitai sureagavo, pagalvojau.