Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Nuspaudžiau mygtuką ir išėjęs į lauką žiūrėjau, kaip kitame baseino gale lėtai kyla dangtis ir slenka vandens paviršiumi. Ramiojo vandenyno mėlis palengva ėmė slėptis po baltu metaliniu rūdžių išėstu dangčiu. Po minutės vandens nebesimatė ir atrodė, kad jo čia niekada ir nebuvo.

Mums išeinant, namo juodu taksi parvažiavo šeimininkai — vyras, moteris ir jų paauglys sūnus. Mes padėjome jiems iškelti lagaminus ir sunešti į namą. Savo kambaryje vaikis paleido muziką, ir namų ramybė buvo sudrumsta. Vyras norėjo įbrukti mums pinigų, bet Vinstonas neėmė, o moteris ketino pavaišinti arbata, bet namie nebuvo šviežio pieno.

Tad mes atsisveikinome ir išėjome, palikę juos, įdegusius ir tirtančius nuo šalčio, su plonais vasariniais drabužiais, visai netinkamais tokiu metų laiku Londone, bet laimingus, sugrįžus namo.

Eilė prasidėjo prie scenos durų ir driekėsi šimtus metrų, išilgai Šaftsberio aveniu. Turistai ir įstaigų tarnautojai išsižioję vėpsojo į ilgiausią grandinę jaunų vyrų ir moterų — kai kurie iš jų buvo visiškai jauni, kiti gundomai patrauklūs, tačiau praeivių jie, regis, nė nematė.

Net krūptelėjau prisiminęs, kad būtent šitoje vietoje mes ir susipažinome, nusišypsojau ir jau rengiausi pasakyti apie tai Larai, bet kaip tik tuo metu eilėje pasklido žinia.

— Atrinks šešis ir šešis, — tarė jauna moteris, stovinti prieš mus, ir Lara man paaiškino, kad į darbą bus priimti šeši šokėjai vyrai ir šešios šokėjos moterys. — Šeši berniukai ir šešios mergaitės, — tarė ji. Sokėjų-choristų eilėje nebuvo nė vieno vyro ar moters — tik „berniukai“ ir „mergaitės“.

— Ką atrinks? — paklausė vaikinukas, stovintis už mūsų. Jis iš tiesų buvo dar visai vaikas, keleriais metais jaunesnis už Rufą.

— Šešis ir šešis, — atsakė Lara, ir jis džiaugsmingai pasiuntė žinią kitiems.

Lara įsikirto man į ranką ir nusišypsojo.

— Sugrįžta seni geri laikai, — tarė ji, ir mes atsisukę apmetėme akimis eilę, kuri kas minutę vis ilgėjo: kilometrinė virtinė lieknų, skausmo surakintų kūnų, besigrūdančių eilėje, nutįsusioje iki Šaftsberio aveniu vidurio. Jos akyse atsispindėjo viskas: troškimas gauti darbą, neslepiamas susijaudinimas stovint gatvėje su šimtais kitų šokėjų, kartu ir baimė dėl konkurencijos, nusiteikimas būti išprašytai lauk, nesėkmės laukimas. Kad nors kiek pavyktų sumažinti tą įtampą... Mergina priešais mus pradėjo daryti tempimo pratimus.

— Kita vertus, kas čia tokio? — šnipštelėjo ji. — Dar vienas miuziklas su Šerloku Holmsu. Geresnis nei tas, kurį uždraudė vos po kelių mėnesių? Ne. Šitas bus uždraustas po savaitės. Ano pavadinimas buvo su šauktuku.

— Taip, aš jame šokau, — tarstelėjo Lara.

Mergina neteko amo. Dar atidžiau pažvelgė į Larą ir, ko gero, patikėjo jos žodžiais. Ką reiškia dvidešimt metų, kai tau vos niolika ? Ištisa amžinybė.

Kai įėjom į vidų, aš įsitaisiau žiūrovų salės gale. Visa patalpa buvo išmušta kažkokiu nusidėvėjusiu raudonu aksomu. Pirmoje eilėje, priekyje, sėdėjo vienut vienas vyras. Tai buvo puikiai išsilaikęs pagyvenęs džentelmenas su tamsiais akiniais — tarytum kokia šešiasdešimtmetė roko žvaigždė. Kai Lara kartu su penkiomis dešimtimis šokėjų užlipo į sceną, per mano kūną perbėgo baimės ir pasididžiavimo šiurpuliukai. Su šokėjais buvo ir kažkokia moteris. Liekna kaip smilga ir griežta kaip kalėjimo prižiūrėtoja. Supliaukšėjo delnais, surikiavo visus į eilę, mestelėjo keletą skubių nurodymų. Pasigirdo muzika.

Visi ėmė šokti. Moteris amčiojo ant jų it šuo. Neužsičiaupdama. Visi aklai vykdė jos komandas. Nuo judesių lankstumo iki mechaninių užduočių. Man jie visi atrodė neįtikėtinai žavūs. Pakluso choreografei nė nedvejodami. Paskui visi sustojo, kiaurai permirkę prakaitu, pečiai kilnojosi nuo sunkaus diafragminio kvėpavimo, o moteris tuo metu nulipo pasikalbėti su vyru, kuris sėdėjo vienut vienas raudonu aksomu išmuštoje žiūrovų salėje. Pamačiau, kaip Laros pirštai paskubomis patapšnojo skaudamą vietą virš dešiniojo klubo, o paskui vėl greitai nusileido prie šono. Moteris sugrįžo ant scenos ir, eidama tarp eilių, lengvai pliaukšteldavo kai kuriem šokėjom per pečius ir dėkojo:

— Ačiū.

Tie, kuriuos ji palietė, skubiai lipo nuo scenos, netarę nė žodžio.

Bet Lara liko stovėti.

Laris numetė daug svorio.

Tiek, kad pasikeitė ir veidas, ir visa figūra. Drabužiai karojo ant jo it sugriuvusi cirko palapinė. Pro jo mėgstamiausius žalius Lacoste marškinėlius ant krūtinės matėsi pieštuko ilgumo randas. Jo žmonai teks pasirūpinti nauju garderobu.

Tačiau jis pats atrodė puikiai — daug geriau, nei teko regėti anksčiau. Vieną dieną jis mirs, bet tai atsitiks kaip ir visiems šioje planetoje, tad nepasidaviau niūrioms nuotaikoms.

Žiūrėjau į jį ir šypsojausi. Kartais būna, žiūri į senus draugus, ir tas faktas, kad jie vis dar gyvi, iš laimės nusmelkia iki kaulų smegenų. Šitaip aš pasijutau žiūrėdamas į Larį.

Mes sėdėjome salėje virš gėlių parduotuvės. Mano žvilgsnis nejučia nuslydo į langą, už kurio barbeno lietus. Vienu aukštu žemiau, prie Hampstedo Aukštosios gatvės lauko kavinių staliukų stovėjusios kėdės buvo tuščios, ir aš supratau, kad jau pasikeitė metų laikai.

Atsistojo naujokas, jis pakaitomis gniaužė rankas, tarsi būtų ką tik jas plovęs. Buvo dar jaunas, spėju, vos per trisdešimt, bet atrodė pavojingai nutukęs.

— Tiek svorio prisiauginau po operacijos, — kalbėjo jis, grąžydamas rankas. Laris, tas pasikeitęs Laris, padrąsinamai jam šypsojosi. — Man sakė, kad nuo steroidų priaugsiu svorio, bet aš nesuprantu, kodėl visi fiziniai pratimai, kuriuos darau, neduoda jokio reikiamo efekto. Žmona pergyvena, kad aš...

Jo balsas nutrūko. Mes numanėme, dėl ko pergyveno jo žmona.

— Tai normalu, — prabilo Džefas, susikryžiavęs ant krūtinės rankas. — Pirmus metus naujoji širdis neturi nervinių impulsų atsargų, todėl ji į tavo pratimus reaguoja lėčiau, nei norėtum.

Naujokas pažiūrėjo į Džefą.

— Šito aš nežinojau.

Džefas padrąsinamai jam šyptelėjo.

— Per daug dėl to nesijaudink. Viskas susitvarkys.

Laris priėjo prie naujoko ir apkabino jį. Padėkojo už tai, kad pasidalijo su visais savo mintimis. Tada atėjo laikas mūsų maldai. Atsistojau ir ištiesiau į šonus rankas. Iš vienos pusės susikibau su Polu, iš kitos — su Džefu. Užsimerkėme ir nulenkėme galvas. Lygiai kaip per tikrą maldą.

— Mes dėkojame savo šeimoms už palaikymą, — pradėjo Laris. — Mes dėkojame už gyvenimo dovaną. Mes dėkojame gydytojams už jų profesionalumą. Ir dar mes dėkojame donorams, dėl kurių tai įvyko.

Dievas mato, aš tikrai buvau dėkingas už visa tai. Bet vis tiek pamaniau, kad kitos savaitės susirinkimą turbūt nusimuliuosiu. Kai sugrįžau namo, jaučiausi kitaip.

Nemanau, kad jausčiausi kaltas, nenuėjęs į susirinkimą. Dabar mūsų lankomumas buvo toks aukštas, kad nuolatinių narių buvo tiek, kiek anoniminių narkomanų ir pilvo šokio pradedančiųjų kartu sudėjus. Be to, niekaip negalėjau priprasti prie reikalavimo „apkabink svetimą“.

Aš labai ilgai užtrukau, kol išmokau apkabinti savo šeimos narius.

Maniau, kad būsime tik dviese. Aš ir mano sūnus. Bet daugiau mes jau niekada nebebūsime dviese.

Prie pagrindinio įėjimo į Selfridges prekybos centrą sustojo juodas taksi, ir aš pamačiau, kad automobilio gale kartu su juo sėdi Nensė ir Alfis. Pagalvojau: negi jie negalėjo atvažiuoti autobusu? Ar mano sūnus pluša it jautis tam, kad ji važinėtųsi taksi?