Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

— Taip, — pritarė jam mama. — Be to, ir diena buvo nuostabi.

Kitą savaitgalį mes nuvarėme automobilį į komisą, bet pardavėjas pasakė, kad už sandėliavimą teks pakloti daugiau, nei verta pati mašina. Aš ne iš karto supratau, kad jis norėjo mus įtikinti, jog kapris — nieko vertas. Pardavėjas stengėsi būti malonus — patarė kreiptis į kolekcininkus. Gal susidomės kas nors iš specialiosios rinkos, pasakė jis, nors, kita vertus, irgi labai abejotina. Kolekcininkai taip pat pageidauja nepriekaištingos kokybės. O kapris labai surūdijęs. Jis davė mums adresą. Tai buvo kitoje Temzės pusėje.

Taigi mano tėvai sėdėjo ant užpakalinės sėdynės susikibę už rankų, o aš įvairavau kaprį į trofėjų surinkimo punktą, nors iš tiesų tai buvo laužynas ir kapinynas, puikiausiai matomas net iš tolo važiuojant lygumomis. Iš toli ši vieta buvo panaši į nebenaudojamų automobilių kalnagūbrį. O iš arti, įvažiavus pro vartus, už kurių skalydami mus puolė apsauginiai šunys, mašinų kalnai plytėjo gerokai mums virš galvų, ištisi laukai driekėsi į tolybę, atrodė, kad galo nematyti. Kalnai kalneliai presuoto metalo, suniokoto avarijų ir laiko.

Man nereikėjo skubiai lėkti tvarkyti dokumentų, nes buvo susidariusi ilgoka priduodamų mašinų eilė. Prie presavimo aparato išsirikiavę į nutįsusią virtinę, savo valandos laukė surūdiję griozdai su užsieniniais numeriais, per avarijas sudaužyti ir nurašyti automobiliai, ant kurių priekinių stiklų vis dar matėsi kraujo dėmių, taip pat nelegalios, neapdraustos ir niekieno nemylimos mašinėlės. Kai kurios jau nugyvenusios savo amželį.

Mums buvo leista stebėti iš saugaus atstumo. Specialus sunkvežimis atsargiai pakėlė kaprį nuo žemės ir nutempė prie laukiančio automobilinio krautuvo su šakėmis. Tas lėtai pakėlė kaprį ir nuvežė prie presavimo krano. Kai krautuvas pasitraukė į šalį, kranas atsisuko ir virš mūsų automobilio grėsmingai pakibo penki masyvūs metaliniai pirštai. Gniaužtas atsidarė. Jis krito žemyn ir pasigirdo priešistorinis metalo džergžtelėjimas. Pirštai susmigo į kaprį, pakėlė jį nuo žemės ir vėl iš visų jėgų tėškė žemyn. Ratai nulakstė į visas puses. Ši scena dvelkė žiauriu teatrališkumu. Man ji priminė imtynes, kur vyrai dėvi kaukes ir būna apsitempę triko. Kruopščiai surežisuotos žudynės, nė kiek neprasilenkiančios su tikrove, nes iš anksto viskas gerai apgalvota.

Metaliniai gniaužtai tvirtai laikė suspaudę mūsų kaprį. Jie dar kartą pakėlė jį nuo žemės, dabar jau aukščiau, ir nusviedė prie aparato, panašaus į milžinišką sumuštinių kepimo prietaisą, riogsantį šalia didžiulės presuoto metalo krūvos. Kranas nustūmė kaprį į prietaiso nasrus. Kai presai ėmė spausti, mašinos langai dramatiškai supoškėjo ir pažiro sudužusio stiklo kruša.

Milžiniškas sumuštinių kepimo presas žiojosi ir čiaupėsi tol, kol iš kaprio nieko nebeliko. Privažiavo kranas ir ištraukė kaprį iš preso nasrų. Tada ėmė draskyti jį atskiromis dalimis kaip maitvanagis kelio dvėselieną. Mama negalėjo žiūrėti ir nusisuko į šalį. Paskui kranas viską pakėlė ir numetė ant supresuoto metalo krūvos.

Mama nevalingai įsikibo tėvui į parankę. Šis įprotis atsirado dar tada, kai jie buvo paaugliai, ir tęsėsi iki šių dienų. Lėtai priglaudė galvą jam prie peties. Akyse žvilgėjo ašaros, bet tėvas jautėsi bemaž linksmai.

Kai triukšmas nutilo, jis pamerkė man akį ir niuktelėjo į pašonę. Kryptelėjo galvą negyvų mašinų pusėn ir šyptelėjo, tarsi norėdamas parodyti, kad kažko atsikratė.

— Aš nesigailiu, — tarė. — Manau, kad pinigų veltui neišmečiau.

Jis žiūrėjo į tai, kas liko iš jo automobilio, tačiau galvojo visai apie ką kita.

Prisiglaudžiau raudono aksomo salės gale, paskutinėje parterio eilėje, kur niekas manęs netrukdė, ir atsirėmiau į kėdės atlošą.

Tokiu paros metu žiūrovų čia buvo nedaug. Viena režisieriaus asistentė, išeidama atsinešti kavos, keistai į mane dėbtelėjo, bet grįždama nieko nepasakė. Tikriausiai dėl to, kad buvau apsirengęs kaip prižiūrėtojas.

Žiūrėjau, kaip ta liesa komanduojanti moteris — choreografė, apšvietė mane Lara, — vaikštinėja po sceną tarp keliolikos vyrų, kurie save vadino berniukais, nors daugumai iš jų buvo per dvidešimt, o kai kuriems — ir arti keturiasdešimties, taigi berniukais nė per klaidą nepavadintum.

Atrinkdama ar atmesdama kandidatus, choreografė kreipėsi į juos vardais arba paminėdama drabužį ar spalvą. Kai kurių kandidatų vardus ji jau žinojo. Ir palyginti nemažos dalies. Bet visų įsiminti buvo tiesiog neįmanoma. Nes ateidavo vis naujų žmonių. O senieji „berniukai“ ir „mergaitės“ vienas po kito iškrisdavo. Ir nors ji kreipdavosi į žmogų, paminėdama jo drabužio spalvą, visiems iš karto buvo aišku, apie kurį ji kalba. Tik niekas nežinojo, ar įvardytasis bus paimtas, ar išmestas, bus reikalingas ar ne.

Ar jis bus tinkamas.

Diegas — „berniukas“ su juostele nuo prakaito ir kariškom kelnėm. Džonis — su Penquin marškinėliais ir raudona striukele.

Stebėjau jų veidus ir mačiau, kaip jie pasikeičia nuo tos siaubingos akimirkos, kai dar neaišku, ar bus liepta pasilikti, ar eiti namo, iki tos akimirkos, kai paaiškėja, kad kandidatas priimtas į darbą arba ne.

— Į kairę scenos pusę, — nurodinėjo choreografė. — Visiem kitiem — labai ačiū. — Ji dukart suplojo delnais, ir džiaugsmo bei nusivylimo šurmulys akimirksniu nutilo. — Kita grupė.

Pamačiau Larą, laukiančią užkulisiuose.

Šiame etape „mergaitės“ ir „berniukai“ šoko atskirai, kaip vaikai per mokyklos išleistuves, o tie, kuriems dar neatėjo eilė, stoviniavo scenos pakraščiuose, kartojo žingsnelius, lingavo į muzikos taktą, apžiūrinėjo savo varžovus, masažavo senas traumas bei naujas skaudamas vietas.

Lara stipriai trynė dešinįjį pakinklį. Iš jos miegojimo supratau, kad dabar skausmas beveik nesitraukė. Abiejuose pakinkliuose. Dešiniajame klube. O labiausiai gėlė sausgysles, kurios riša raumenis prie kaulų, todėl šokėjams šios vietos būna skaudžiausios. Ji užbėgo ant scenos kartu su „mergaičių“ grupe.

— Pradėkime nuo žodžių: „Kas tas privatus seklys?“ — sukomandavo choreografė, kažkas paleido įrašą ir salėje pasigirdo muzika, primenanti paskutiniąsias diskotekų dienas. Tai buvo pagrindinis Vatsono numeris spektaklio „Šerlokai!“ kulminacijoje. Joms reikės šokti už jo, antrajame plane, kaip karaliaus Edvardo laikų kilmingųjų miestelėnų, gėlių pardavėjų ar policininkų su aukštomis kepurėmis būreliui.

Kas tas privatus seklys su bambančiu bendru?

Juk tai elementaru, elementaru!

— Prašau išraiškingiau, — paliepė ji, ir merginos sukruto kaip būrelis pabaidytų paukščių ar pulkelis žuvų. Dabar jos jau mokėjo visus judesius ir nebetoli buvo tas laikas, kai galės juos atlikti negalvodamos. Stebėjau Larą. Mačiau ir kitas merginas, bet įdėmiai žiūrėjau tik į Larą.

Vienas plaukelis ar kraujo dėmelė -

Ir jis žybteli savo aštriuoju protu.

Ne, jis nesibaido kokaino,

Bet jam tai atleidžiama,

Nes tai taip elementaru.

— Žingsnis, įtūpstas, žingsnis, žingsnis, trept ir kikt! Tvirčiau rankomis! — komandavo choreografė. Ji vaikštinėjo tarp šokėjų kaip mokytoja klasėje per egzaminą, plojo rankomis ir šnairavo į visas, ragindama neatsilikti nuo tempo. — Septyni, aštuoni — pragaro šunys — žingsnis, sukamės, žingsnis, pritūpt... Štai taip. Štai taip.

Iš Beikerio gatvės — pas pragaro šunis.