Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Kas gi tas didis pėdsekys? Žiauri tiesa,

Karti tiesa — juk tai elementaru.

Kai numeris baigėsi, Lara stovėjo giliai alsuodama, įsisprendusi rankomis į skaudančius šonus. Sulaikė kvėpavimą ir, suskaičiavusi iki keturių, kiek įmanydama lėčiau iškvėpė. Kelis kartus sumirksėjo, nes prakaitas graužė akis. Liekna it smilga choreografė vaikščiojo tarp šokėjų, įsmeigusi akis į režisierių lyg į kokį išvaržytoją, kurio žvilgsnis nesitraukė nuo turtingiausio dalyvio. Ir rinkosi.

— Ką gi. Mergina su raudonu, Megana, mergina su baltu, su rausvais šortais, Debė, Koko — į kairę. Visoms kitoms — labai ačiū.

Lara buvo ta mergina su baltu. Ir ta baltoji mergina liko ant scenos.

Abejoju, ar ji matė mane, užsislėpusį paskutinėje parterio eilėje, bet, nueidama nuo scenos, nusišypsojo ir trumpam iškėlė abu nykščius — tuščioms parterio kėdėms, raudonajam aksomui, visa gaubiančiai tamsai.

— Gal viskas bus gerai, — vis kartojo Lara, už plataus krašto prilaikydama vestuvinę skrybėlaitę, kad rudeninis vėjas jos nenupūstų. — Gal viskas bus gerai.

Ji stengėsi pakelti man nuotaiką. Stovėjome ant metrikacijos biuro laiptų ir laukėme, kol išeis susituokusiųjų pora, o tada užeisime mes. Pasirodė apyjaunis vyras ir nebejauna moteris, jie garsiai juokėsi, o jų draugai ir giminaičiai ėmė berti ant jų konfeti. Aš, Lara, Rubė ir močiutė žengėme žingsnį atgal, bet smarkus vėjas vis tiek pažėrė ant mūsų dalį popierėlių, todėl įžengėme į registracijos kambarį pasipuošę siauromis pastelinių spalvų popieriaus juostelėmis. Lara padrąsinamai spustelėjo man ranką, ir aš linktelėjau jai, atsidėkodamas už pastangas. Bet kaip aš turėčiau jaustis? Mus apipylė konfeti juostomis dar neprasidėjus sūnaus vestuvių ceremonijai. Man tai pasirodė neteisinga. Viskas čia neteisinga.

— „Gimimo, santuokos ir mirties registravimo biuras“, — garsiai perskaitė paauksuotą užrašą virš durų Rūbe. — O kurio mums reikia?

Visų trijų, pamaniau.

— Prašau mandagiau, — subarė ją Lara.

Viduje jau buvo keletas pažįstamų veidų. Mano tėvai — tėvas su senu kostiumu, mama — su naujutėlaite skrybėlaite, ir man net širdį pervėrė. Ji buvo susidėjusi plaukus — pasidariusi pritrenkiančią Margaretos Tečer šukuoseną, primenančią viduramžių riterių šalmą.

Čia buvo ir Kytas — dėdė Kytas, kaip jį tebevadino Rubė, nors Rufas jau seniai buvo numetęs dėdę ir vadino tiesiog Kytu ir dėl to šis atrodė net jaunesnis. Žmonės iš Rufo darbovietės. Apsaugininkai. Mažoji musulmonė. Tačiau mokyklos laikų draugų nebeliko, o komikų klube naujų neatsirado. Rufas investavo savo gyvenimą į šią vienintelę, niekuo neišsiskiriančią moterį. Atrodė, kad žiūriu į mylimą žmogų ir regiu, kaip jis leidžia savo gyvenimą į unitazo skylę.

Nensės pusė buvo atstovaujama geriau. Daugybė auskarų. Ypač vyrų ausyse. Išsipustę taip, lyg trauktų į Askotą. Nedideliam pasilėbavimui. Kieti vyrukai su ankštais kostiumais, trumpais plaukais ar pliki. Vulgarokos moteriškės su dirbtiniais papais ir auksinėmis grandinėlėmis ant kojų. Tinkančios jai į seneles.

Lara nusitempė mane į minios vidurį ir mėgino užmegzti vieną kitą pažintį. Nensės mama — atšiauroka penkiasdešimtmetė blondinė puikiomis kojomis ir West Ham United tatuiruote — ir Nensės tėvas — tokio nenorėtum sutikti net geriausiai apšviestoje siauroje gatvelėje — atėjo su savo naujomis antromis pusėmis, tad pažintis su tėvais išsiplėtė iki keturių asmenų. Aš liguistai šyptelėjau. Man tai buvo pernelyg sudėtinga. Visko per daug.

Ir tada pasirodė jie. Jaunikis su nuotaka ir nuotakos „suvenyras“ iš ankstesnės draugystės, aprengtas kostiumu, su varlyte, tačiau su šia apranga jis buvo panašus į besimaivančią beždžionėlę. Jeigu motinėlė nebūtų įsikirtusi jam į riešą, tai, dedu galvą, jis tuoj būtų visus gerokai palinksminęs. Visi sugužėjome į kabinetą, kur turės būti atliktos didžiosios apeigos.

— Liaukis dūsavęs, — tyliai subarė mane žmona.

Deja, mes čia susirinkome be Dievo palaiminimo. Nuotaka — be baltos suknelės, šventė — be didelių iškilmių, jokios nepriekaištingos šviesios ateities. Mano sūnus paprasčiausiai duos priesaiką vyresnei už save moteriai su pilvu iki nosies ir mažu pasiutėliu prie šono, vaikiščių su varlyte, pirštu rakinėjančiu nosį, o paskui įdėmiai apžiūrinėjančiu ten rastus lobius. Norėjau, kad kuo greičiau visa tai baigtųsi. Troškau greičiau namo.

Civilinių aktų registratorius dudeno savo giesmę. Išsišiepęs nutukęs senas išvėpėlis kalbėjo taip įtikinamai, kad sunku ir patikėti, jog tądien jo sąraše mes buvome dešimti. Įprastinės Hallmark kortelių klišės ir gražios šnekos, kad Dievulis viską mato, iš programos buvo išbrauktos. Bet užtai kiek vėliau prabilo pati nuotaka. Perskaitė tradicinę airių priesaiką. Registratorius visas spindėjo iš laimės. Aš net nežinojau, kad jos giminė — iš Airijos.

— Kaip šviesa akims, kaip duona išalkusiajam, kaip džiaugsmas širdžiai būki tu man amžinai. Štai imk mano ranką ir eikime per gyvenimą kartu, kol pasensime, — porino ji.

Tik dabar pamačiau, kad ji vilki blyškai geltoną suknelę, tinkančią antrajai santuokai.

Buvo aiškiai matyti, kad ji nėščia, bet geriau įsižiūrėjęs pastebėjau, kad jos veidas tapo švelnesnis. Panašu, kad ši diena nubraukė nuo jos veido visą pyktį ir nuovargį.

Staiga kažkodėl iš mano širdies dingo cinizmas, užgijo tarsi žaizda, išplovus iš jos nuodus.

Kai Rufas pasisuko į ją ir pasižiūrėjo, niekam nekilo abejonių, kad jis ją myli, kad tai — laimingiausia diena jo gyvenime ir kad ir ką prabėgantys metai jam beatneštų, šiandien jis pasirinko teisingą kelią.

Tad kodėl turėčiau jiems kliudyti? Kodėl turėčiau aimanuoti, kad mano sūnus nuvarė savo gyvenimą šuniui ant uodegos? Mano tamsiausi nuogąstavimai su laiku vis vien turbūt išsisklaidys, tačiau šiandien juos pamiršti tikrai buvo verta, ypač kai pamačiau, ką tas berniukas — juk jo vardas Alfis — laiko savo mažoje rankytėje, ne toje, kuria rakinėjo nosį, o kitoje. Savo mažame delniuke jis spaudė žiedus ir dabar tiesė juos registratoriui, o jo motina ir mano sūnus nulenkę galvas žiūrėjo ir šypsojosi šitam trumpai kirptam ugniaplaukiam pramuštgalviui.

Iš tiesų gal viskas ir bus gerai, pamaniau.

Dabar jau Lara žinojo, kad pavyks.

Paskutinę atrankos dieną skausmas pasidarė tiesiog nepakeliamas. Sausgyslėse ir dešiniajame šone, tarp klubo ir apatinio šonkaulio. Bet ji žinojo, kad jai tikrai pavyks, ir kai ji kalbėjo, akyse švietė viltis ir tikėjimas. Iš tiesų ji buvo geriausia šokėja, geresnė už visas šokių mokyklų absolventes ir dramos būrelių auklėtines.

Pasigirdo muzika. Merginos pradėjo šokti. Tą ištrauką, kur dainuojama apie privatų seklį ir jo bambeklį bendrą.

Kai muzika nutilo, liekna kaip smilga moteris pažvelgė į vyrą, sėdintį parteryje, ir, kiek luktelėjusi, tarė:

— Mergina su baltu — labai jums ačiū.

Lara stovėjo, leisdama susikaupti nevilčiai, o choreografė skubiai prišoko prie jos ir palietė ranką. Retas užuojautos gestas ar noras greičiau viską užbaigti? Leisti merginai „su baltu“ susivokti situacijoje ir palikti sceną.

Aš neišgirdau, niekas neišgirdo jos žodžių, tačiau regėjau, kaip be garso ištarė:

— Apgailestauju, mieloji. Jūs per sena.

Lara sėdėjo ant mūsų lovos krašto ir masažavo šoną. Norėjau jai paaiškinti, kad šita nesėkmė dar nieko nereiškia, kad ji vis tiek šoko geriausiai iš visų, kad aš ja didžiuojuosi, ir visa kita.