Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Bet nieko neįstengiau jai pasakyti, nes skausmas dabar jau buvo toks, kad negalėjai jo ignoruoti. Negalėjau ilgiau tverti jos kančių, užkraunamų kūnui. Negalėjau nepastebėti jos skausmo. Jis nuspalvino mano kasdienybę.

— Tau iš tiesų reikia nueiti ir pasirodyti daktarui, — mygau aš. — Juk pati supranti, ar ne? Taip negalima.

Ji atsisėdo tiesiai ir pasižiūrėjo į mane. Jai skaudėjo visą kūną. Galėjo nesakyti, pats mačiau.

— Taip, — liūdnai tarė ji. — Nueisiu.

Aš laukiau. Ji ėmė nusirenginėti drabužius. Iki kelnaičių ir marškinėlių. Aš vis laukiau. Nusišypsojo man.

— Prižadu, aišku?

Aš vis tiek stovėjau ir laukiau.

— Kada? Kada tu nueisi pas gydytoją? Ilgiau laukti negalima, Lara. Tu privalai eiti tuojau pat.

— Ar galiu kai ką padaryti prieš ten eidama? — tarė, o jos šypsena vis platėjo. — Ar tu man leisi?

Deja, aš nesišypsojau. Man buvo baisu ir aš pykau.

— Kodėl negali eiti dabar? — paklausiau jos.

Ji nusijuokė man į veidą.

— Ak, Džordžai, koks tu kvailas nebrendyla, — tarė ji linguodama galvą.

Tąnakt ji miegojo kietai.

Negaliu to paaiškinti.

Negirdėjau jokių kvėpavimo sulaikymų, kurie bylotų, kad skausmas jai kliudo miegoti. Nieko panašaus. Naktis buvo šalta — dabar naktimis visada būdavo šalta, — tačiau nuo susiglaudusių mūsų kūnų patalas įšilo ir netgi per miegus vieną kartą ji nevalingai nusviedė antklodę.

Ji gulėjo ant pilvo, kampu atsukusi man pliką nugarą, ir tą jos kūno vietą aš pažinojau geriau nei savąją.

Niekaip negalėjau užmigti. Tąnakt miegojau labai blogai, o gal ir visai nemiegojau. Pamaniau, kad jeigu neužmigsiu, gal bent jau pasimelsiu. Tačiau ir malda man buvo nepasiekiama.

Taigi žiūrėjau į savo žmonos nugarą, kol ji miegojo, ir tarp visų apgamų, spuogelių ir raukšlyčių regėjau ištisą žvaigždyną.

Dvidešimt trečias skyrius

Vandens paviršiuje mano tėvų baseine plūduriavo trys skardinėlės Red Bull , jos sūpavosi ant vandens it sprogmenų skeveldros.

Kol jas traukiau tinkleliu, prie manęs priėjo tėvas ir atsistojo šalia.

— Tai naujas dalykas, tėve. Jie save vadina baseinų siaubėjais.

— Baseinų siaubėjais? — pakartojo tėvas, ir jo veide išvydau šmėstelint baimę. Žinojau, kad kartais jis suabejoja, ar jam tai sakoma pirmą kartą, ar jau buvo girdėjęs, tik pamiršo.

— Na, supranti, — bandžiau paaiškinti, — internete jie susiranda namus su baseinais. Per Google Earth. Žinai, kas yra internetas?

— Kompiuteris, — atsakė tėvas.

— Teisingai. Tada tie nevidonai įsibrauna į kiemą, kai žmonės miega arba būna išvažiavę, ir pradeda pliuškentis. Baseine surengia sau vakarėlį.

— Neprastai linksminasi, — pastebėjo tėvas.

Per pievelę prie mūsų priėjo mama ir apkabino tėvą per liemenį. Visi trys žiūrėjome į vandenį. Nelabai ir patrauklų blyškioje vėlyvo rudenio šviesoje.

— Ko gero, teks šito malonumo atsisakyti, — pareiškė mama, linktelėdama baseino pusėn. — Iš jo daugiau bėdos negu naudos.

Supratau, kad ji baiminosi, jog dabar, kai tėvas pasiligojo, baseinas ėmė kelti pavojų. Žiūrėdama, kaip aš kratau ant žolės sužvejotas skardines, ji liūdnai palingavo galvą.

— Prakeikti vaikigaliai, — pasakė.

— Baseinų siaubėjai, — ramiai ištarė tėvas, tarsi būtų visai normalu, kad naktį neprašyti svečiai įsibrauna į jo namus, kai visi miega, ir linksminasi, o mes paskui turime kuopti jų paliktas šiukšles.

Baseinų siaubėjai.

Mano tėvas ant jų visai nepyko. Bet gal ir gerai.

Nes aš buvau įsiutęs už mus abu.

Internetu nusipirkau orinį dvidešimt antro kalibro šautuvą ir laikiau jį Laros automobilio bagažinėje tol, kol tėvai nuėjo miegoti.

Tada parsinešiau namo ir, užsigesinęs šviesas, atsisėdau virtuvėje, šautuvą pasistačiau tarp kojų, kėdę prisitraukiau prie kriauklės, mažumėlę pravėriau langą, kad galėčiau, kai prireiks, pro plyšį iškišti vamzdį. Mėnulio šviesoje baseinas švietė kaip didelis juodo stiklo lakštas.

Jaučiau, kad iš mano orinio šautuvo Kytas smarkiai pasijuoktų. Tačiau jis galėtų palikti žymę, kurią žmogelis nešiotųsi iki karsto lentos. Su juo galima ir akį išlupti. Kytas iš to skaniai pasišaipytų, tačiau aš žinojau, kad ginklas galėtų kai ką priversti akimirksniu pakeisti savo nuomonę ir ketinimus.

— Džordžai, — pašaukė Lara, ir aš pajutau jos ranką ant peties.

Nežiūrėdamas į ją atsakiau:

— Aš su jais tik gražiai pasikalbėsiu.

Ji palingavo galvą ir atsiduso. Girdėjau, kaip viršuje mama padeda tėvui tvarkytis vonioje. Ji — švelniai padrąsina, jis — nelabai nuoširdžiai priešinasi ir skundžiasi. Jie bendravo ne kaip sutuoktinių pora, o kaip motina ir vaikas, ir man nuo to plyšo širdis.

— Šiandien jam buvo puiki diena, — švelniai tarė Lara, tačiau taip, tarsi aš būčiau tvirtinęs priešingai.

— Bet jų vis mažėja, — atsakiau. — Tų gerųjų dienų.

Kiemo gale kažkas sujudėjo, ir aš prisimerkęs pasilenkiau prie lango. Iš rožių krūmo išsliūkino jauna laputė, pauostė žemę ir nutipeno tolyn.

— Bet jis vis tiek šaunus. Tas mūsų tėvukas, — guodė mane Lara.

— Iš išorės jis vis dar toks pat, — patvirtinau ir prisiminiau senąjį budistų kardą. Kai pakeisi rankeną ir ašmenis, ar kardas liks toks pat? Betgi ateis laikas, ir vieną dieną jis nebebus toks, koks buvo. Vaikinas, kurį ji įsimylėjo. Vyras, už kurio ištekėjo. Mano tėvas. Nebe tai, o kažkas kita.

— Tikrai nebebus, — visai tyliai, beveik pašnibždomis, tamsoje ištarė Lara. — Bet mums jis vis tiek bus toks pat.

Nunarinau galvą, skruostu atsirėmiau į šautuvo vamzdį. Paskui pakėliau į ją akis ir nusišypsojau.

— Taip, žinoma, — pritariau jai.

Ji apkabino mane per pečius. Jaučiau sau ant veido jos alsavimą. Prie ausies girdėjau jos balsą.

— Prašau tavęs, nepyk taip stipriai, — tarė ji. — Nereikia taip baisiai ant visų ir visko pykti.

Atsisukau į ją.

— Ar tu nueisi? — paklausiau. — Ar tu nueisi kada nors pas tą nelemtą daktarą?

Ji ilgai žiūrėjo į mane nenuleisdama akių, pakui linktelėjo.

— Nueisiu rytoj, — pažadėjo.

Ir tada mes išgirdome balsus. Aš pašokau ant kojų, čiupau šautuvą ir prisidėjau prie peties. Lara uždėjo ranką man ant žasto, bet aš pasitraukiau nuo jos į šalį. Man norėjosi išlieti pyktį. Norėjau atkeršyti tiems nedorėliams, kurie naktimis braunasi į mūsų sodą.

Jie išlindo iš tų pačių krūmų, kaip ir laputė. Buvo dviese. Pasižiūrėjo į namą, bet neišvydo nieko daugiau, tik tamsą. Iš pradžių pamaniau, kad tai dvi merginos, sprendžiau iš plaukų ilgio. Bet ten buvo vyras ir moteris. Atsirėmiau į kriauklę ir pro pravirą langą tyliai iškišau vamzdžio galą.

Pamačiau, kaip jie išsinėrė iš džinsų ir marškinėlių ir be jokio garso sulipo į baseiną. Tvirtai prispaudžiau šautuvo buožę prie peties, uždėjau pirštą ant gaiduko ir sulaikiau kvėpavimą. Jie paniro po vandeniu ir tyliai išniro tik po kelių sekundžių. Pirštas tvirtai apglėbė gaiduką ir atlaužė. Paskui pamačiau, kaip jų galvos priartėjo viena prie kitos. Žiūrėjau, kaip jie bučiuojasi. Pajutau šalia savęs žmoną. Žinojau, kad ir ji tai mato.

Atitraukiau šautuvą nuo lango ir nuleidau prie kojos. Lara paėmė man už rankos ir dabar stebėjome juos kartu. Bet nelabai buvo į ką žiūrėti. Jų galvos be garso plūduriavo virš vandens. Susiglausdavo keliom minutėm ir vėl atsiskirdavo. Juodi šešėliai dar juodesnėje tamsoje. Į sodą besiskverbianti nakties ir miesto šviesa atsispindėjo vandens lašeliuose ant jų galvų ir jos atrodė apibarstytos deimantais.