Тони Парсонс - Gyvenimas iš naujo

Pirmas iššoko Alfis, ir aš jam šūktelėjau:

— Sveikas, Alfi!

Jis abejingai pasižiūrėjo į mane. Tada išlindo jo mama, įspūdingo storumo nėščia moteris, ir sunkiai žengė ant šaligatvio, šykščiai šyptelėjo man, nes tuo metu kažką nurodinėjo Rufui. Jis dar sėdėjo ant užpakalinės sėdynės ir pro mažą langelį tiesė vairuotojui kelis banknotus. Aš instinktyviai kyštelėjau ranką užpakalinėn kelnių kišenėn, bet jis suspėjo atsiskaityti pirmas.

Stovėjau greta Nensės ir Alfio ir klausiausi, kaip ji vanoja savo sūnų už paskutiniuosius nusižengimus. Pro mus Oksfordo gatve plaukė minia žmonių, ir aš nejučia pagalvojau: „Kas tie visi žmonės?“ Prie mūsų priėjo Rufas. Mudu neapsikabinome. Tarp mūsų stovėjo Nensė. Suėjome į vidų.

— Tik nepradėk, — Alfį subarė Nensė, bet jis jau buvo pradėjęs ir neketino liautis. Aiškiai davė suprasti, kad jam nepatinka Selfridges. Iš užpakalinės džinsų kišenės styrojo žaislinis guminis plaktukas, o už ausies lipnia juosta buvo priklijuotas veržliaraktis.

— Žinai, savo namuose tau turiu nemažai darbo, — pasakiau linksmai, bet jis tik įtartinai susiraukė.

Nensė turėjo pirkinių sąrašą. To daikto, kurį mudu su Rufu ketinome pirkti, jos sąraše nebuvo, ir aš maniau, kad ji duos mano sūnui laisvą valandžiukę pačiam pasidairyti. Bet ne. Mes kantriai sliūkinom jai iš paskos, kol ji paniurusiu veidu vaikštinėjo po besilaukiančių mamų drabužių, vaikų ir moteriškų batų skyrius. Kol Nensė mėgino įsprausti savo koją į Jimmy Choo basutę — kaip bjaurioji pamotės duktė į krištolinę kurpaitę, — mes staiga susizgribome, kad kažkur dingo Alfis.

Man net skrandis apsivertė. Apėmė ta nesveika panika, kai dingsta vaikas. Pasaulyje nėra didesnės baimės kaip ši. Užjaučiau Nensę, kai ji puolė šaukti sūnų vardu, kartojo vis garsiau ir garsiau, paskui ėmė beviltiškai rėkti. Siaubo sukaustyta ji dairėsi aplinkui, viena koja įsispyrusi į Jimmy Choo basutę, o kita basa.

Švelniai paliečiau jai ranką.

— Tokiose vietose nevalia išleisti vaiko iš akių, — pasakiau omeny turėdamas ne ją vieną , o apskritai žmones, bet ji pasižiūrėjo į mane su tokiu pykčiu, kad iš karto supratau, jog ji manęs nekenčia.

Netrukus išvydome tiesiai link mūsų einantį Rufą su mažuoju Alfiu ant rankų. Vaikas buvo nusisukęs ir mosavo guminiu plaktuku, o kitame salės gale pamačiau darbininkus, kurie buvo patraukę vaiko dėmesį. Jie kažką griovė ir statė iš naujo.

Nensė čiupo vaiką ir stipriai supurtė. Jis nuleido savo plaktuką ir pradėjo žliumbti. O Rufo veide švietė tokia nuoširdi ir švelni šypsena, kad neištvėriau ir apkabinęs dukart plekštelėjau jam per kaulėtą petį, nekreipdamas dėmesio, leistina tai ar ne.

Paskui mes nuėjome nupirkti to, ką planavome, ir netrukus išrinkome kostiumą, su kuriuo mano sūnui teks eiti prie altoriaus.

Dvidešimt antras skyrius

Sėdėjau suleidęs pirštus į nusitrynusį odinį kaprio keleivio sėdynės apmušalą, dešine koja nevalingai spirdamasis į stabdžius, kurių ten nebuvo, ir, nors už lango siautė žvarbi žiema, buvau visas išpiltas prakaito.

Mama, sėdėjusi ant galinės sėdynės, pasilenkė į priekį, ir aš girdėjau, kaip ji giliai ir trūkčiojamai įtraukė į save oro, o tėvas tuo metu sustojo prie apleisto sankryžos žiedo, luktelėjo, neryžtingai apsidairė, vėl palaukė, suburbėjo sau po nosim kažkokius žodžius, kurie galbūt turėjo, o gal ir neturėjo nieko bendra su jo vairavimu, ir tada lėtai pasuko į šoną kaip tik tuo metu, kai mūsų pusėn nėrė pirmumo teisę turintis sunkvežimis. Mes dar spėjome pamatyti siaubo ir pykčio iškreiptą vairuotojo veidą, kai jis pralėkė per plauką nuo mūsų, užgulęs garsinį signalą, panašų į laivo sireną.

— Žiūrėk, kad nepamestum peruko, — juokaudamas sušuko jam tėvas. — Niekam kitam jis nebus reikalingas.

Jis pralėkė pro žiedą be jokių posūkio signalų, kirto dvi eismo juostas ir vos neužkabino žilaplaukės senutės su Nissan , kuri iškėlė du pirštus ir be garso ištarė: „Šunsnukis!“

Mano tėvas, kiek tik jį prisimenu, buvo kompetentingas, greitį mėgstantis vairuotojas. Jo požiūris į vairavimą buvo gana senamadiškas — vyras, prisisegęs saugos diržą automobilyje, jam atrodė ne ką geresnis už vyrą, vilkintį moterišką suknelę, o kai mama subardavo jį viršijus leistiną greitį, visados atsikirsdavo turįs nepriekaištingą vairuotojo charakteristiką. Kai bandydavau prisiminti tėvą vaikystėje, jis visados iškildavo atminty sėdintis prie automobilio vairo. Darbe ir ne darbe. Jis buvo vienas iš tų, kuriems vairavimas kėlė didžiausią malonumą, ir jam tai kuo puikiausiai sekėsi ar bent jau jis tai atlikdavo su nepaprastu kruopštumu. Neprisimenu tokio atvejo, kad būtų nevairavęs. Bet dabar jau tie laikai praėjo.

Mes vežėme namo paskutinius mano daiktus. Nedaug jų ir tebuvo — kelios kartoninės dėžės kaprio bagažinėje, prigrūstos drabužių, kompaktinių plokštelių ir knygų, kurios kadaise atrodė labai svarbios. Tačiau dešimties mylių kelionė iš užmiesčio į centrą patvirtino tai, ką mano mama jau kurį laiką kalė man galvon: kad tėvo vairavimo dienos jau baigėsi.

— Jis gali važiuoti tik tiesiai, — šnipštelėjo man, kai tėvas traukė dėžes iš bagažinės. — Jis nebemoka įveikti posūkių, — žvilgtelėjo į tėvą, velkantį iš mašinos dėžę su knygomis. — Pasikalbėk tu su juo.

Taigi paprašiau jo padėti man paruošti arbatą ir žiūrėjau, kaip jis iš lėto trepinėja po virtuvę, stengdamasis nieko nepamiršti, bet visa procedūra — užvirinti vandenį, paimti pieno, sumerkti į puodelius arbatos maišelius, įdėti po šaukštelį cukraus ir išdėlioti puodelius — jam dabar buvo tokia pat sudėtinga, kaip dirigavimas simfoniniam orkestrui.

— Tėve, ačiū, kad pametėjai, — padėkojau.

Jis linktelėjo. Mano tėvas iki šiolei dar nebuvo įpratęs prie to amerikoniškai vingraus: Nėr už ką. Bijau, kad taip ir nebeįpras.

— Žinai, tavo kapris jau visai suseno.

Jo veidas nušvito.

— Lygiai kaip ir aš pats! — Jis kruopščiai atmatavo šaukštelį cukraus — tarytum koks branduolinės fizikos laborantas, sverdamas plutonį.

— Kažkada ši mašina buvo puiki, bet dabar jau, manau, jos dienos suskaitytos.

Buvau nusiteikęs išgirsti energingą neigimą ar bent jau geriausiu atveju piktą kontrargumentą. Bet jis tik išėmė pieną ir susimąstė.

— Na, ilgom kelionėm gal ir nebelabai tinka, — pritarė man. Pasižiūrėjo į mamą, kuri tuo metu atėjo į virtuvę manydama, kad teks mus skirti. Ji abejingai nužvelgė mus abu ir ėmė varstyti spinteles, ieškodama sausainių.

— Mudu su tėvu kalbamės apie mašiną, — tariau.

Jis liūdnai jai šyptelėjo.

— Praėjusį kartą vos prastūmiau pro techninę apžiūrą, ar ne? — priminė.

Mama pritariamai linktelėjo. Iškratė ant lėkštutės keletą Jaffa sausainių ir tarė:

— Bet vis tiek mašinytė buvo šauni.

Tėvas paėmė į rankas vieną sausainį ir įsižiūrėjo, tarsi pirmą kartą jį regėdamas.

— Matai, velniškai surūdijo. Nors variklis dar visai geras, bet visa surūdijusi kaip rėtis. Variklį galima prižiūrėti ir taisyti, o su rūdimis nepakovosi.

Mama paėmė jį už rankos.

— Nesikrimsk, gerai?

Ji išties jį labai mylėjo. Ir kad ir kas nutiktų, vis tiek nesiliaus jo mylėjusi.

— Ji jau savo atgyveno, — užbaigė tėvas be jokių sentimentų ar gailesčio balse. Apie naują automobilį nebuvo nė kalbos.