Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Grįžau į viešbutį, kad apsvarstyčiau galimybes. Pasidariau puodelį arbatos ir atsisėdau su rašikliu ir lapu, kad užsirašyčiau pasirinkimus ir kiekvieno privalumus bei trūkumus. Galėčiau imtis įvairių fetišų, kadangi šioje srityje tikrai daugiau pinigų, ypač ekstremalesniuose dalykuose, tokiuose kaip infantofilija — vyrai, kuriems patinka apsirengti kūdikiais. Tai atmečiau, nes reikėtų atsižvelgti į daugybę veiksnių: visada dominuoti; ar galėčiau užsiimti žeminimu, pavyzdžiui, tepliotis kūno skysčiais arba ant ko nors kakoti; rasti labai saugią ir slaptą vietą, kur galėčiau dirbti; maža rinka, atsižvelgiant į tai, kad santykinai mažai populiacijos daliai patinka tabu arba ekstremalūs fetišai. Kad tai pavyktų, turiu būti pasiruošusi pasirinkti labai nišinę sritį ir persikelti į labai tankiai apgyvendintą vietovę. Tai nebuvo perspektyvu.

Antra galimybė: toliau daryti tai, ką darau, bet kiek sumažinti įkainius. Tai reikštų, kad norėdama išlaikyti tas pačias pajamas turėčiau susitikinėti su didesniu klientų skaičiumi. Jei tektų matytis su didesniu vyrų skaičiumi, nebegalėčiau naudotis viešbučiais — turėčiau įsigyti nuosavą būstą. Ši mintis man nepatiko, nes žmonėms taptų lengviau pastebėti ką nors įtartino. Tikrai negalėjau rizikuoti, kad smalsus kaimynas vaidintų pavyzdingą pilietį ir paskambintų policijai.

Trečia galimybė: barškinimuisi pasamdau kelias į save panašias damas, rūpinuosi organizacine puse, palaikau išsamų atrankos procesą ir pasiimu 50 procentų „savo merginų“ pajamų. Bet tuomet būčiau madam, o tai niekinga: kontroliuoti kitus žmones, būti atsakingai už jų gerovę, suknistai jaustis imant dalį uždarbio. Be to, egzistavo didesnė atskaitomybės našta: jei organizuočiau sekso pardavimą, galėčiau atsidurti kalėjime. Nėra nė kalbos.

Suskambo darbo telefonas. Skambino dar vienas nuolatinis klientas, Ksaveras, jį pažinojau jau kurį laiką, pakankamai ilgai, kad būtume labiau draugai nei klientas ir palydovė. Jis buvo vienas pirmųjų mano klientų, laikiau jį paprastu. Mudu gerai sutarėme ir kalbėdavomės apie savo gyvenimus, todėl jis žinojo, kodėl pasirinkau šį darbą ir kaip tvarkiau verslą.

— Sveikutė, kaip reikalai? — žvaliai pasakė jis.

— Tiesą sakant, sumautai, — atsakiau atvirai. — Įprastos problemos dėl pinigų.

— Maniau, kad viską sutvarkei, turi šiokį tokį pajamų šaltinį. Kas pasikeitė?

— Krizė, štai kas. Ji dar padidėjo!

Jis niūriai nusijuokė.

— Nė nepasakok. Kaip suprantu, vyručiai nebeturi pinigų, kurių tu prašai?

— Kaip pirštu į akį. Vis dar sulaukiu daugybės skambučių, bet kai pradedame kalbėti apie mano įkainius, kur kas daugiau tą pačią minutę pasako, kad neįkanda.

— Tai daugiau laiko praleidi kalbėdama telefonu ir gauni mažiau užsakymų už įprastą kainą?

— Aha, ir tai užknisa, nes pirmieji pokalbiai telefonu atima daugiausia laiko.

— O tu nori negaišti laiko skambučiams ir toliau matytis su klientais, kuriems nekyla problemų tau sumokėti?

— Būtent. Ar sugalvosi, kaip man padėti?

— Na, gal ir sugalvosiu. Kodėl tau nesusisiekus su gerais nuolatiniais klientais, tokiais kaip aš, ir nepranešus, kad keiti verslo pobūdį. Pasakyk, kad nebesitarsi su naujais klientais ir nuo šiol matysiesi tik su keliais išrinktaisiais. Tam, kuris buvo toks geras klientas, norėtum pasiūlyti nuolatinius tęstinius susitikimus.

— O kaip tai man padės? Nesuprantu tavęs.

— Pasakyk jiems siūlanti vienkartinę galimybę, taip sakant, likti tavo klientais, sumažink įkainį, kad jie išgalėtų reguliariai nuolat susitikinėti. Dalis tikrai sutiks. Juk pati sakei, kad kai kurie klientai minėjo metų metus ieškoję tokios kaip tu ir su džiaugsmu grįžtą. Vargu ar jie taip lengvai tavęs atsisakys. Be to, jausis gauną išskirtinį pasiūlymą — būti vienu iš kelių tavo klientų ir dar už mažesnį įkainį.

Pakėliau akis į lubas ir padėkojau Dievui už tai, kad atsiuntė Viljamą ir Ksaverą. Negalėjau patikėti, kad atsakymus į mano dilemą pateikė klientai!

— Pasiutusiai gera mintis, Ksaverai, — pasakiau. — Man tai tikrai galėtų tikti. Jei per mėnesį susitikčiau tik su keturiais klientais už du šimtus eurų, iš viso išeitų aštuoni šimtai. Net galėčiau su visais susitikti per vieną savaitgalį, vadinasi, kitas savaitgalis liktų laisvas sau pačiai. Kas antrą savaitgalį vaikai būna pas buvusįjį, vadinasi, per mėnesį turėčiau du laisvus savaitgalius ir galėčiau skirti laiko sau. Jėzau Kristau, tu sumautas genijus. Tikiuosi, neketini paimti iš manęs mokesčio už konsultaciją, — sukikenau.

— Nea, tau viskas už dyką! Bet ar yra galimybė, taip sakant, per artimiausią valandą mane įsprausti?

— Aišku, be problemų, ir ar norėtumėte būti pirmasis, pasinaudojęs mano nauja išskirtine paslauga, sere?

Jis atsiduso.

— Na, kalbant apie šeimos reikalus, bijau, kad apie nuolatinį susitarimą su tavimi nėra nė kalbos, jokios galimybės.

— Kodėl? Kaip tau sekasi?

— Žmonikė darbą prarado, taigi dabar uždirbu tik aš. Pamaniau pasilinksminsiąs ir užsakysiąs tave paskutinį kartą prieš mums nuskurstant.

— O, velnias, tai siaubinga. Na, pasistengsiu, kad šiandien tau patiktų. Pasimatysime po pusvalandžio. Žinai, kur esu.

— E, ar puikiam klientui sumažinsi įkainį?

— Velniai nematė, kodėl ne? Kažkas juk turi mokėti storuliui raudonu kostiumu, a?

— Apie ką čia vapi?

— Apie Kalėdų Senelį, mulki tu. Netrukus pasimatysim.

Padėdama ragelį kikenau. Sėdėjau apmąstydama tai, ką jis ką tik pasakė. Jo pasiūlymas gali suveikti. Jei užsiėmus nauju verslu nereikėtų tvarkyti administracinių reikalų ir telefono skambučių, galėčiau nesunkiai pasinaudoti Ksavero pasiūlymu. Pradėjau rašinėti skaičius ant lapo priešais save: dirbdama palydove, jei užsitikrinčiau keturis nuolatinius klientus kasmėnesiniams susitikimams, gaučiau aštuonis šimtus; alga iš Viljamo pridėtų dar tūkstantį du šimtus per mėnesį; išmokos už vaikus — dar keli šimtai. Sudėjus tai ir alimentus, kuriuos dabar iš buvusiojo gaudavau nereguliariai, turėčiau pakankamai apmokėti paskolai ir komunalinėms sąskaitoms ir dar liktų pasilepinti. Ir jei viskas klostytųsi gerai, net turėčiau laisvą savaitgalį. Atsilošiau kėdėje ir iškvėpiau. Kristau, tai tikriausiai pats geriausias planas.

Ūmai prisiminiau, kad paskutiniam pasibarškinimui atvažiuoja Ksaveras. Čiupau telefoną kambaryje ir surinkau registratūros numerį, kad paprašyčiau galimybės išvykti antrą valandą. Man pasakė, kad tai neįmanoma — šįvakar visi kambariai užimti, o kambarinės nekantravo patekti į mano kambarį. Po velnių! Ksaveras — paskutinė galimybė šį savaitgalį užsidirbti pinigų.

Pasigirdo beldimas į duris, atvėrusi jas išvydau stovintį Ksaverą, kurio veide švietė plati nekantri šypsena.

— Dieve, labai atsiprašau, bet pamiršau susitarti dėl vėlyvo išvykimo, turiu dabar pat nešdintis.

— Tai šitaip stengiesi, kad paskutinis mano apsilankymas būtų ypatingas, a?

Sukikenau.

— Apgailestauju. Jei turi daugiau gerų minčių, klausau ausis ištempusi.

Jis pakreipė galvą į šoną.

— Gal tavo automobilyje?

Negalėdama patikėti pažvelgiau į jį.

— E, lauke minus du!

— Bus puiku, — įkalbinėjo jis mane. — Turi storą žieminį paltą — apsivilk jį ant nuogo kūno ir būsi pasiruošusi. Dieve, jau daug metų nedariau to automobilyje. Vien galvodamas apie tai imu užsivesti. Ar žinai tykią vietelę, kur galėtume nuvažiuoti?

— Tiesą sakant, žinau. Bėk į automobilių aikštelę ir palauk, kol išsiregistruosiu.