Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Laikui pasibaigus abu buvome patenkinti. Po visko jis juokavo, kad turėčiau jam mokėti, kadangi man taip patiko. Jis pasižiūrėjo į telefoną, paskui paklausė, ar galėčiau vėl parvežti jį iki sunkvežimio, kadangi techninės pagalbos darbuotojas manė netrukus atvažiuosiąs. Įspėjau jį, kad tam turėsiu apsivilkti ne darbo drabužius, nes važiuosiu tiesiai pasiimti vaikų. Jis nusijuokė ir sumurmėjo kažką apie tai, kad nerūpi, kaip atrodau, aš jam vis tiek patikau ir jis gerai praleido laiką.

Apsivilkau džinsus ir megztinį, pasižiūrėjau į atvaizdą veidrodyje, purkštelėjau kvepalų ir čiupau rankinę. Jis davė man užmokestį, kurį įsigrūdau į kišenę, visai pamiršusi paimti iš pradžių. Paskutinį kartą apžiūrėjau, ar nepalikau bute darbo pėdsakų, ir po dviejų minučių mudu jau sėdėjome mano automobilyje kikendami, kad pamiršau į sąskaitą įtraukti taksi mokestį. Nuvežiau jį ten, kur paliko sunkvežimį, ir jis padėkojo už gerai praleistą laiką. Nusišypsojau jam:

— Na, tikiuosi, kada nors vėl galėsime tai padaryti.

Jis papurtė galvą.

— Nemanau.

— Ak, — ištariau slėpdama nuostabą, — maniau, tau patiko.

— Patiko, patiko, — skubriai pasakė jis. — Tiesiog tavo įkainiai, na, gana didoki, o rinktis tikrai yra iš ko, jei supranti.

— Nori pasakyti, kad kitąkart rinksiesi kitą palydovę?

Jis nusišypsojo.

— Nesakau, kad geresnę, bet taip, kitą merginą. Turiu bičiulį, kuris lankosi čia pas kažkurią, ji už tą patį prašo tik 150 eurų, — jis gūžtelėjo pečiais. — Tu labai karšta dama, bet norėčiau su kuo nors susitikinėti gal kartą per mėnesį, o keturių šimtų už kartą tiesiog negaliu sau leisti.

Tebūnie prakeikta ta sumauta krizė! Kaip man išlaikyti verslą perpildytoje rinkoje? Jau diferencijavau savo „produktą“ garantuodama slaptumą ir saugumą — ką dar galėčiau padaryti, kad įtikinčiau klientus savo pinigus išleisti man, o ne kitai merginai? Jei taip bus ir toliau, nepajėgsiu dar ilgiau žongliruoti visais kamuoliukais.

31. Padorus pasiūlymas

Nekenčiu Kalėdų. Nekenčiau ir turėdama pinigų, o dabar nekenčiu dar labiau. Turėjau vilties iš nuolatinių klientų gauti atsitiktinę dovaną, papildomą dvidešimtinę ar penkiasdešimtinę, įbruktą į ranką greta įprasto atlygio, bet klydau. Buvo visiškai priešingai: visiems trūko pinigų, visi klientai, su kuriais kalbėjausi, prašė skolos raštelių, dviejų už vieno kainą ir oralinio sekso vietoje „įmonės dovanos“. Paskui jie ims prašyti lojalumo kortelių. Rodėsi, kad, jų manymu, Kalėdų Senelį vaidinti turėčiau aš, o ne jie. Negana to, prisnigo iki ausų, temperatūra smarkiai nukrito ir keliai kai kur buvo nepravažiuojami, o tai reiškė atšauktus susitikimus. Be to, mano buvusysis nepatvirtino švenčių planų, todėl negalėjau dirbti, kol vaikai grįš į mokyklą sausį. Dieve, kada gi jis suvoks, jog be teisės turėti gyvenimą laisvalaikiu iš tikrųjų dirbau, kad apmokėčiau sąskaitas? Jis ieškojo užuojautos, nes ir jam buvo sunku, bet jo supratimas apie pinigų stygių nesiekė tiek, kad pasakytų atšaukęs tiesioginį alimentų atskaitymą. Kaip, jo manymu, man pavyko išlaikyti stogą virš galvų? Atsakymas peršasi savaime — jis visiškai apie mane negalvojo.

Pastaruoju metu vis galvojau, kiek žmonių ėmėsi kraštutinių priemonių spręsdami pinigines problemas, ypač šiuo metų laiku. Juk ne aš vienintelė nusprendžiau imtis šio darbo. Tiesą sakant, žinojau nesanti vienintelė. Vienas klientas man sakė, kad dabar jo fizioterapeute už kelis papildomus šlamančiuosius pasibaigus nugaros masažui leisdavo jam masturbuotis. Ji neįsitraukdavo, bet leisdavo jos akivaizdoje atsipalaiduoti. Taip pat žinojau apie grožio terapeutę aukštos klasės spa, kuri už papildomus penkiasdešimt eurų grynaisiais paprašyta suteikdavo klientams vyrams „laimingą pabaigą“. Tai penkiasdešimt eurų už dešimties minučių darbą, taigi pinigai geri, bet ji smarkiai rizikavo — išaiškinta netektų darbo. Statistika, kad krizės metu išauga visų dorovei prieštaraujančių nusikaltimų skaičius, įrodyta, bet man buvo įdomu, kiek į mane panašių moterų arba vyrų — iš vidurinės klasės, išsilavinusių, anksčiau dirbusių pagal profesiją ir niekada neįsitraukusių į nelegalią veiklą — sugalvojo alternatyvių, netipiškų būdų dirbti. Spėju, apie šį dalyką bus kalbama ateityje, kai nelaimės baigsis ir žmonės prisipažins, kaip išgyveno.

Tačiau dabar turėjau pakankamai minčių dėl atšauktų susitikimų skaičiaus. Oras, metų laikas, įsipareigojimai šeimai — tik ir tegirdėjau pasiteisinimus. Iki Kūčių buvo likusios kelios dienos — nedaug trūko, kad pasiduočiau ir anksti pradėčiau švenčių metą. Buvau lauke, stengdamasi atšildyti apšalusį automobilį, kai pyptelėjo darbo telefonas. Ištraukiau jį iš kišenės — žinutė iš nuolatinio kliento Viljamo. Ačiū Dievui! Jis gyveno netoliese ir neprivalėjo išgalvoti pasiteisinimų, kodėl išeina iš namų, nes žmona retai domėjosi tuo, ką jis veikia. Nedelsdama jam paskambinau ir sutarėme susitikti įprastoje vietoje, dideliame komerciniame viešbutyje artimiausio didmiesčio priemiestyje, iki kurio man bus lengva nusigauti, net jei ir toliau snigs.

— Noriu paprašyti tik vieno dalyko, — ūmai pasakė jis, kai jau ketinau padėti ragelį. — Esu tikras, kad ir tau ta pati situacija, bet jei būtų galimybė, kadangi jau beveik Kalėdos, ar galėtum nuleisti man kelis šlamančiuosius? Mano berniukas ieško vienos tų naujų „Xbox“ vairalazdžių, o jos karvę kainuoja.

Velnias! Taip ir žinojau, kad viskas per gerai, kad būtų tiesa. Tačiau man siaubingai reikėjo pinigų, todėl nusprendžiau priimti kompromisą, užuot netekusi užsakymo.

— Žinau, visiems sunku, Viljamai, bet aš pati visiškai tokioje pat situacijoje. Turiu tris, pas kuriuos turi apsilankyti Kalėdų Senelis, todėl tikrai suprantu. Galiu šiek tiek nuleisti kaip paslaugą, bet esu tikra, kad suprasi, jog daugiau taip nebus.

— Ak, kokia tu gera, labai tau ačiū, turėsiu paruošęs tau du šimtus grynaisiais, gerai?

— Ne, negaliu tiek nuleisti — čia beveik pusė kainos!

— Labai apgailestauju, man gėda net to prašyti, bet šiuo metu tik tiek teturiu, o žmonikė šiuo metu pinigus stebi kaip sakalas. Pasakysiu taip: gal sutarkime du šimtus už keturiasdešimt penkias minutes? Ar sutiktum už tiek?

Juk neturėjau, iš ko rinktis, ar ne?

— Gerai, Viljamai, bet tik šįkart. Kaip byloja ženklai parduotuvėse: „Prašome neprašyti kredito, nes atsisakymas gali įžeisti.“

Jis nusijuokė.

— Supratau ir ačiū. Pasimatysim vėliau — turėčiau atvykti aštuntą. Ar tinka?

— Puiku, pasimatysim ten.

Mano buvusysis turėjo pasiimti vaikus nakčiai ir grąžinti man švenčių laikotarpiui, todėl popietę praleidau tvarkydamasi namie, paskui šeštą išleidau vaikus. Pasiruošiau ir pasilikau marias laiko, kad apledėjusiais keliais nusigaučiau į viešbutį. Ten buvau be dvidešimt aštuonios ir nuėjau paruošti kambario. Viljamas jau kelis mėnesius buvo nuolatinis ir neįnoringas klientas. Įprastai jis norėjo paprasto sekso arba padorios masturbacijos ir ilgai glamonėti mano kūną. Jis buvo gana malonus vaikinas ir visada pasistengdavo pasipuošti.

Lygiai aštuntą pasigirdo beldimas į duris, ir aš jį įleidau.

Nebuvau tokia kvaila, kad užtrukčiau su juo kaip įprastai, kai sutarėme dėl keturiasdešimt penkių minučių, todėl ant spintelės prie lovos pasidėjau asmeninį mobilųjį telefoną, mat jo ekrano užsklanda buvo milžiniškas laikrodis. Telefono garsas buvo išjungtas, padėjau jį taip, kad aiškiai matyčiau. Ėmėmės darbo, ir retkarčiais žvilgčiojau į jį, kad sekčiau laiką. Buvo praėjusios maždaug dvidešimt minučių ir kaip tik ketinau uždengtą jo varpą įsidėti į burną, kai išvydau telefoną mirksint. Mačiau skambinančiojo vardą — man prisiskambinti mėgino buvusysis. Akimirksniu supratau, kad kažkas nutiko, nes jis niekada neskambindavo, nebent kildavo problema.