Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Mikliai atsiprašiau ir ištiesiau ranką, kad paimčiau telefoną. Viljamas klausiamai pažvelgė į mane, bet aš prie lūpų pridėjau pirštą, rodydama, kad tylėtų.

— Sveikas, kas nutiko? — prakalbau į ragelį.

— Viskas gerai, bet įvyko nedidelis nelaimingas atsitikimas, mes ligoninės priimamajame.

Gerklėje sukilo panika.

— Kas nutiko, kas susižeidė?

Iš jo sužinojau esmines smulkmenas. Tuo metu jau buvau pakilusi nuo lovos ir žingsniavau kambaryje. Viljamui pakako jautrumo tyliai išlipti iš lovos, nusinešti į vonią drabužius ir išeiti apsirengusiam ir pasiruošusiam išvykti. Susitariau važiuoti tiesiai į ligoninę susitikti su šeima ir padėjau ragelį. Jauniausias berniukas šokinėjo ant lovų, griuvo ir bjauriai prasikirto kaktą.

Akivaizdu, kad Viljamas nugirdo, kas vyksta, ir suprato, jog mūsų susitikimas tikrai baigtas.

— Klausyk, paliksiu tave su tuo tvarkytis, — maloniai pasakė jis. — Pats išeisiu. Tikiuosi, berniukui viskas gerai — ir pasirūpink savimi.

Praktiškai nekreipiau į jį dėmesio, tik kilstelėjau akis atsisveikindama. Buvau jau beveik apsirengusi, bet negalėjau taip vilkėdama vykti į ligoninę. Prisiminiau, kad automobilyje yra šalikas, o bagažinėje — sena striukė, jų turės pakakti. Čiupau prezervatyvus ir kitus su seksu susijusius daiktus ir sukišau į stalčių. Kambarį užsisakiau nakčiai, todėl turėsiu vėliau grįžti ir tinkamai sutvarkyti kambarį, bet dabar privalėjau būti su sūnumi. Išeidama pasiėmiau servetėlių ir leisdamasi liftu iki registratūros nusivaliau didžiumą makiažo. Paskui nusisegiau auskarus, grandinėlę, nusimoviau blizgantį žiedą ir įsimečiau į rankinę.

Nubėgusi prie automobilio apsirengiau senąja striuke ir užsivyniojau šaliką. Dabar atrodžiau visiškai normaliai, visai nepanėšėjau į palydovę. Ligoninė buvo maždaug už penkiolikos minučių kelio — buvo gana slidu, bet nuvažiavau pavojingai greitai.

Turėdamas vaikų pripranti prie panikos apimtų kelionių į ligoninės priimamąjį, bet šįkart buvau kur kas labiau įsitempusi ir nusiminusi. Įprastai būdama su klientu šalia savęs nelaikau asmeninio telefono. Tikrai laimingas atsitiktinumas, kad tąkart jis buvo regos lauke. Kas, jei tai būtų buvęs įprastas susitikimas, ir telefono būčiau nemačiusi? Buvusysis būtų visaip klausinėjęs, kodėl buvau nepasiekiama, kai manęs reikėjo vienam vaikų. Dar svarbiau — o jei tai būtų rimta nelaimė ir manęs, jų motinos, nebūtų šalia? Nuo minties, kad kuriam nors vaikų manęs reikėtų ir jie negalėtų su manimi susisiekti, ypač jei barškinčiausi už pinigus su kokiu nepažįstamuoju, mane apėmė šleikštulys.

Atvykau į ligoninę, greitai pastačiau automobilį ir pro dvigubas duris įlėkiau į skubios pagalbos skyrių. Maniškių būrelis glaudžiai sėdėjo ant kėdžių, o sužeistasis šliejosi tėčiui ant kelių — jo kaktoje žiojėjo bjauri žaizda. Pakėliau jį, kai ištiesė į mane rankas, man to apkabinimo reikėjo turbūt labiau nei jam. Kol laukėme, kada jį pakvies pas gydytoją, vaikai dramatiškai atpasakojo nelaimę prisimindami, koks kietas buvo krytis, kad jis panėšėjo į Žmogų vorą, skriejantį ore, kol spintelė nepastojo kelio ir nesusidūrė su jo kakta. „Žmogus voras“ juokėsi, todėl lioviausi nerimavusi, kad tai daugiau nei paviršinė žaizda.

Galiausiai ištarė mano berniuko vardą — nuėjau kartu, kol buvusysis liko laukti su kitais. Mane nuvedė į kabinetą, kur daktaras prisistatė ir ėmė pildyti kortelės duomenis, kad patvirtintų vardą, adresą ir t. t. Jam paklausus mano vardo ir santykio su sūnumi stabtelėjau — net tokioje situacijoje prieš pasakydama vardą ir adresą turėjau pagalvoti. Praėjus kelioms minutėms paaiškėjo, kad nebuvau tuo metu, kai įvyko nelaimė, todėl negalėjau pateikti gydytojui reikalingos informacijos ir apsikeičiau vietomis su buvusiuoju. Laukdama, kol jie išeis iš kabineto, svarsčiau, ką daryti dėl viešbučio — ar grįžti vien tam, kad išsiregistruočiau, ar paskambinėti ir pamėginti šiek tiek padirbėti? Visgi nebuvau nusiteikusi dirbti, vis dar virpėjau nuo minties, kad nelaimės atveju galiu būti nepasiekiama. Be to, jaučiau šiokią tokią paranoją, galvojau, ar visi iš pažiūros nuobodžiaujantys kėdėse sėdintys žmonės mane vertina ir numano, kaip užsidirbu pinigus. Ar atrodau įtartinai? Ar panešėju į palydovę? Paranoja pamažu apėmė dėl Ultano, o tą vakarą ji buvo ypač stipri, nes viskas nutiko per greitai — iš lovos su klientu į skubios pagalbos skyrių atvykau per dvidešimt minučių. Buvau šiek tiek sutrikusi.

Pagaliau jie grįžo, sūnus jau užklijuota žaizda, tad galėjome išeiti. Buvusysis paklausė, ar norėčiau pasiimti Žmogų vorą pas save, kad atidžiai stebėčiau. Jutau, kaip tai užgavo širdies stygas, bet manęs laukė viešbučio kambarys. Pasakiau esanti patenkinta, kad jis gerai pasirūpins berniuku, o žaizda paviršinė, su tokia tikrai susitvarkys. Pasakiau dėl visa ko visą naktį laikysianti telefoną įjungtą ir jis galės bet kada man paskambinti. Atsisveikindama pabučiavau mažuosius ir liepiau likusią savaitgalio dalį nesielgti kaip beždžionėms.

Įsėdau į automobilį ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Vos susitvardžiau neprapliupusi raudoti. Ačiū Dievui, kad prieš tai greta turėjau telefoną; ačiū Dievui, kad automobilyje turėjau seną striukę ir paprastą šaliką; ačiū Dievui, buvusysis nepastebėjo manyje nieko neįprasto ar kad buvau išsiblaškiusi; ačiū Dievui, Viljamui pakako sveiko proto tylėti, kol kalbėjau telefonu, ir tyliai išeiti; ačiū Dievui, kad berniukas susižalojo nerimtai. Tiek daug laimingų sutapimų neguodė. Viskas galėjo būti visai kitaip. Be abejo, žmonės būna nepasiekiami dėl įvairių priežasčių, bet labiausiai mane gąsdino tai, kad jei būčiau buvusi nepasiekiama, priežastį paaiškinti būtų labai sunku. Ne visai pavyzdinės motinos elgesys.

Lėtai grįžau į viešbutį ir nuvargusi pakilau liftu iki kambario. Skubėdama ant stalo palikau darbo telefoną. Buvo keli praleisti skambučiai, bet nieko svarbaus. Taip pat buvo žinutė iš Viljamo — jis rašė viliąsis, kad viskas gerai, ir liepė vėliau jam skambtelėti. Pamaniau, kad jis nori susitikti. Tai nieko blogo, bet nebuvau nusiteikusi linksminti žmonių. Atrašiau, kad berniukui viskas gerai, kad grįžau į viešbutį ir esu išsekusi. Jis iškart atsakė: nuo pat tada, kai išėjo, sėdėjo viešbučio bare ir kažkodėl norėjo užsukti — suprato, kad tikriausiai neturėjau nuotaikos dirbti. Tai buvo neįprasta ir intrigavo. Pasakiau, kad gali užsukti.

Po kelių minučių mudu sėdėjome ant lovos ir Viljamas papasakojo, kas nedavė jam ramybės. Kiek ankstėliau tais metais jis turėjo atleisti visu etatu dirbusią asmeninę padėjėją, nes nebeišgalėjo jai mokėti. Tačiau kelias valandas per dieną jam vis dar reikėjo žmogaus, o mane pažinojo kelis mėnesius, laikė profesionalia, punktualia, našia, gerai organizuota ir puikiai mokančia bendrauti asmeniškai, telefonu ir elektroniniu paštu. Jis svarstė, ar nenorėčiau kasdien dirbti jam po kelias valandas. Jis nesiūlė dosnaus komplekto, asmeninės pensijos, sveikatos draudimo ar galimybės pirkti akcijas, bet galėčiau dirbti namie ir iš dalies rinktis man tinkamas valandas.

Pasiūlymas mane pritrenkė, jis skambėjo gerai, bet kiek gaučiau už kelių valandų administratorės darbą? Taip jau yra, paaiškino man Viljamas, kad jo darbas delikataus pobūdžio, apimantis teisines procedūras ir smulkmenas dėl tariamo medicinos teisės aplaidumo. Turėčiau prieigą prie liudytojų parodymų, sveikatos istorijų, asmeninės liudytojų informacijos ir nemalonių dalykų. Jam reikėjo labai patikimo ir diskretiško žmogaus, galinčio neišplepėti informacijos, prie kurios turi prieigą, ir tinkamai atlikti tyrimus, padėsiančius įgyvendinti tam tikras procedūras, kad jis galėtų nustatyti, ar asmuo buvo aplaidus, ar ne. Per mudviejų susitikimus atskleidžiau jam informacijos apie buvusį savo darbą, todėl jis žinojo, kad galiu dirbti. Netyčia įrodžiau jam atitinkanti kriterijus ir tinkanti tam vaidmeniui. Jei susidomėčiau, jis mokėtų man trisdešimt eurų už valandą pradedant nuo dešimties valandų per savaitę.