Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Prireikė dar šešių kankinamai varginančių pasimatymų su Ultanu, kol nusprendžiau pakankamai ilgai vertusi laukti, ir mudu pasimylėjome. Tikrai vertėjo. Jis buvo švelnus, romantiškas, aistringas, atidus, geras ir dosnus. Man jis labai patiko ir mačiau, jog jis man jaučia tą patį. Net supažindinau jį su savo vaikais ir buvusiu vyru — visi manė, kad jis mielas ir mudu esame puiki pora.

Aišku, šis netikėtas meilės romanas sukėlė problemų. Dirbau palydove, už pinigus užsiiminėjau seksu su vyrais. Ultanas to nežinojo. Nė neįsivaizdavau, koks įskaudintas jis būtų, jei kada nors sužinotų. Maniau, kad mudviejų laukia bendra ateitis, bet ar turėčiau liautis su juo susitikinėjusi iš baimės, kad vieną dieną jis gali sužinoti apie mane tiesą? Ar turėčiau surizikuoti, kad jis niekada nesužinos? Ar turėčiau nutraukti verslą ir apsimesti, kad to niekada nebuvo — užversti tą gyvenimo skyrių ir viską pamiršti? Tai buvo sunki dilema, kuri mudviem vis labiau suartėjant užėmė vis daugiau minčių. Kartais pykdavau ant savęs: po velnių, kodėl turėjau pasirinkti tokį ekstremalų būdą pinigams uždirbti, jei sužinojus mylimiems žmonėms jis gali sugadinti mano gyvenimą?

Matyt, tuomet, kai pradėjau, man taip stigo pinigų, kad mintis, jog galiu sutikti padorų žmogų, nė nešovė į galvą. Svarbiausias mano prioritetas buvo gauti pinigų ir kaip nors sudurti galą su galu. Neseniai galvojau jam pasakyti, bet pažinodama taip, kaip dabar pažįstu, netikėjau, kad jis kada nors su tuo susitaikytų. Pripažinkime, nedaug yra vyrų, kurie galėtų tai padaryti. Lytinį gyvenimą darbe nuo lytinio gyvenimo su Ultanu atskyriau tuo, kad retai besibučiuodavau su klientais. Bučinius saugodavau Ultanui. Darbą laikiau savotišku laiko ribojamu pasirodymu, bet nujaučiau, kad Ultanui kada nors sužinojus mano paslaptį tai, aišku, būtų menka paguoda. Jo nepaguostų žodžiai, kad dulkindamasi su vaikinu už pinigus jo nebučiuodavau.

Toji dilema iš tiesų tebuvo didesnės dalis. Beveik metus dirbau palydove, ir dvigubas gyvenimas, slaptumas, galimybė, kad mane „išaiškins“, laikui bėgant kėlė vis daugiau streso. Kuo ilgiau dirbau, tuo daugiau laiko turėjau galvoti, kokie priblokšti bus mano šeima, draugai ir Ultanas, jei kada nors sužinos. Paslapties našta darėsi vis sunkesnė. Dalis smegenų sakė: „Saugok tuos, kuriuos myli, mesk darbą“, bet praktiškoji pusė — didesnioji — kalbėjo: „Nekvailiok, mergyt, vis dar turi uždirbti pinigus, o vaikai visada bus svarbiausi.“

Tikėjausi, kad krizė truks trumpiau, ir tuo metu jau atsiras naujų galimybių įsidarbinti, bet taip nenutiko. Šalis nusirito į prarają, ir kiekvienas vyras ir moteris liko kovoti už save — išgyveno atkakliausieji. Liūdna tiesa: būdama palydove pinigus uždirbau labai lengvai. Kokiame kitame darbe gaučiau tiek daug už tiek mažai? Tačiau tai nebuvo mažai, tiesa? Tai buvo didžiulė paslaptis, o prievolė kas minutę ją slėpti grasino mano gerovei.

Šiek tiek susirūpinusi pastebėjau galinti akimirksniu persijungti iš mamos į darbo režimą. Iš pradžių turėjau būti labai atsargi ir dusyk apgalvoti viską, ką dariau, mintyse sekti žingsnius prieš susitikdama su klientu, kad niekas nieko neįtartų, stabtelėti prieš atsakydama į klausimus, kad nepakiščiau sau kojos. Būtų labai lengva vakarojant su draugėmis pajuokauti apie tai, ką darau, arba pakomentuoti sekso pramonę — tai sukeltų įtarimą. Įpratau prie to, bet dvigubas mąstymas, galvojimas, taip sakant, kokią kepurę dėviu, psichiškai sekino. Tuo metu buvau pamiršusi visus melus, kurių prisakiau šeimai ir draugams (atrodo, tai labai prastos melagės požymis), o tai taip pat kėlė nerimą. Troškau vėl būti tik savimi, be melų, be kitų tapatybių, kelių mobiliųjų telefonų, slaptažodžių, šešių elektroninio pašto adresų, rakinamų lagaminų ir pinigų tvarkymo.

Vis daugiau streso kėlė mintis, kad kuo ilgiau tęsis dvigubas gyvenimas, tuo didesnė tikimybė, kad mane išaiškins. Galbūt netyčia atskleisiu tiesą arba kažkur mane atpažins klientas ir išleis katę iš maišo — tyčia arba iš naivumo. Baimė virš galvos kybojo kiaurą parą. Neseniai patyriau bjaurų šoką, kuris priminė, kokį pavojingą žaidimą žaidžiu. Banke laukiau pokalbio su paskolos konsultantu. Skaitydama knygą išgirdau vyrą, priešais mane besikalbantį su kolega. Akimirksniu atpažinau balsą — jis buvo labai išskirtinis. Instinktyviai įsikniaubiau veidu į knygą ir nepakėliau akių tol, kol nepasakė mano vardo. Akivaizdu, kad ištarė tikrąjį, bet pašokau ir nužingsniavau tiesiai į konsultanto kabinetą nestabtelėdama pažiūrėti, ar klientas mane matė. Jei matė, būtų sužinojęs tikrąją mano tapatybę. Didelė tikimybė, kad jam būtų nusispjaut, bet pasitaiko keistuolių, juk niekada nežinai, kokios keistenybės dedasi kitų žmonių galvose.

Kabinete norėdama nuslėpti faktą, kad rankos virpa, turėjau sugniaužti rankinę. Prakaitavau, mane pykino — įprasta reakcija į šoką. Nepaisydama to, ėmiausi reikalų su paskolos konsultantu ir mudviem šnekučiuojantis jis pasakė, kad reikalai daugeliui žmonių blogesni, o daugumos pas jį ateinančių porų stresą galima net apčiuopti. Taip pat užsiminė, kad šiomis dienomis viena asmeninių išlaidų sritis neegzistuoja — „socialinis gyvenimas“. Man tai buvo bloga žinia, bet išaugęs stresas santuokoje — gera. Anot jo, mano padėtis gana nebloga, tvarkausi gana gerai. Bėda ta, kad prakeiktą paskolą mokėti reikės dar dvidešimt metų, o mano namas vertas trečdalio to, ką sumokėjome su vyru. Iš pradžių prie kabineto išvydus klientą toptelėjo: viskas, metu, bet peržiūrėjusi skaičius ir išvydusi lupikiškas įmokas, laukiančias manęs dar dvidešimt metų, žinojau neturinti kitos išeities, tik tęsti.

Išėjus iš banko, žemę dengė plonas sniego sluoksnis. Smarkiai snigo ir, rodėsi, buvo atodrėkis. Nesąmonė! Tik to betrūko! Kaip klientui paaiškinti žmonai, kodėl jis išeina tokiu siaubingu oru? Kaip man keliauti sningant? Vėliau turėjau susitikti su Ultanu ir vyliausi, kad jam pavyks atvykti. Ultanas. Ultanas, aš ir darbas — nepajėgiau mintimis aprėpti visų to mirtino trikampio kampų. Kol kas turėjau išstumti jį iš galvos, nes privalėjau dirbti.

30. Perpildyta rinka

Buvo šaltas, speiguotas gruodis, ir man reikėjo intensyviau dirbti, kad turėčiau pakankamai pinigų ir padovanočiau vaikams geras Kalėdas. Augdami jie vis daugiau reikalavo iš Kalėdų Senelio, todėl kasmet tai man kainuodavo vis daugiau. Turėdama tą omenyje, nusprendžiau vėl išsinuomoti apartamentus ir pažiūrėti, ar taip padidinčiau klientų skaičių. Vasarą turėjau apartamentus ir išėjo visai gerai — per dieną susitikdavau su vienu dviem klientais ir mėnesio gale, atskaičius išlaidas nuomai, dyzeliui, taip pat vaikų priežiūrai ir vasaros stovykloms, uždirbau maždaug tris tūkstančius eurų pelno. Šįkart nuomojausi butą šalies pietuose, o tai reiškė, kad teks važinėti, bet taip pat atvėrė naują rinką ir ryšį su naujais klientais. Norėjau pažiūrėti, ar verta tuo užsiimti įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose.

Kol kas apartamentus turėjau savaitę ir viskas klojosi prastai. Nuolatiniai klientai norėjo su manimi susitikti įprastuose viešbučiuose, todėl buvau priversta užsakyti kambarius ir mokėti apartamentų mėnesio nuomą. Tačiau šįryt paskambino vienas vaikinas. Pasak jo, buvo sunkvežimio vairuotojas, popietę važiuosiąs pro tą vietovę, todėl butas jam puikiai tiko. Anksčiau niekada nebandė palydovės, todėl nuraminau jį įprastais žodžiais. Jis tiesiog buvo susijaudinęs ir norėjo pasibarškinti — viskas labai paprasta. Sutarėme susitikti pusę dviejų.