Judith McNaugth - Tobula

— Prieš trejus metus, — liūdnai konstatavo Ketrina, — buvau išlepinta mergiūkštė, ištekėjusi už vyro, kurio vienintelis nusikaltimas buvo tas, kad jis tikėjosi mane būsiant žmona, o ne nesupratingu vaiku. Visi Kytone, išskyrus tave, žinojo, kad buvau juokingas tikros žmonos pakaitalas. Tu buvai pernelyg lojali savo geriausiai draugei, kad matytum tai, kas buvo prieš akis, o man trūko drąsos ir brandumo pripažinti teisybę. Tedas buvo per daug galantiškas, kad sugriautų tavo draugystę ir tikėjimą manimi, sakydamas, kokia žmona iš tiesų buvau. Iš tikrųjų vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių mes sutarėm, buvo tai, kad tau nederėtų žinoti, jog mes turim problemų.

— Ketrina, — tyliai pertraukė ją Džulė, — tu vis dar jį įsimylėjusi, ar ne?

Nuo šių žodžių visas Ketrinos kūnas įsitempė, paskui ji pažvelgė žemyn į didžiulį kriaušės formos deimantą, spindintį ant jos kairės rankos, pasukiojo jį pirštais, nukreipusi žvilgsnį į šalį.

Slopindama juoką, pasakė:

— Prieš savaitę, kai tu paskambinai man ir Tedas su manimi pakalbėjo, būčiau atsakiusi — ne.

— O kaip atsakytum dabar?

Ketrina giliai įkvėpė ir pažvelgė į ją.

— Kaip ir tu, kai iškalbingai pasakei apie Zakarį Benediktą šį vakarą, — atsakė ji, — aš miegočiau su tavo broliu visą likusį savo gyvenimą — jeigu tik jis vėl paprašytų mane.

— Jeigu taip manai, — ramiai paklausė Džulė, žvilgsniu ieškodama Ketrinos veido, — kaip gali pateisinti tai, kad vis dar nešioji kito vyro sužadėtuvių žiedą?

— Iš teisybės žiedas dabar man paskolintas.

— Ką?

— Vakar nutraukiau mūsų sužadėtuves, bet Spenseris paprašė mane kelias savaites to viešai neskelbti. Jis mano, kad aš persistengiu reaguodama į senus gražius prisiminimus, apnikusius mane, kai vėl pamačiau Tedą.

Tramdydama norą džiūgauti, išgirdus žinią apie nutrauktas sužadėtuves, Džulė nusišypsojo ir pasiteiravo:

— Kaip ketini susigrąžinti Tedą? — Jos šypsena mažumėlę nublanko, kai pridūrė: — Lengva nebus. Jis pasikeitė po skyrybų, jis vis dar prisirišęs prie savo šeimos, tačiau retai juokiasi ir tapo atsainus... tarytum būtų apsitveręs siena, ir nieko neprisileidžia artyn, net Karlo ir manęs. Viena, kas, atrodo, dar jam rūpi — išlaikyti advokatūros egzaminus ir pradėti praktiką. — Ji stabtelėjo, mėgindama sugalvoti, kaip kuo švelniau tai pasakyti, ir pasirinko paprastą teisybę. — Jis nemėgsta tavęs, Ketrina. Kartais beveik atrodo, kad nekenčia.

— Ar ir tu tai pastebėjai? — pabandė juokauti Ketrina, bet jos balsas mažumėlę drebėjo. Susivaldžiusi pasakė: — Jis turi rimtą pagrindą nekęsti manęs.

— Netikiu. Kartais dviem puikiems žmonėms paprasčiausiai nepasiseka susituokus, ir niekas dėl to nekaltas. Šitaip nuolatos atsitinka.

— Neteisink manęs, kol dar neišdrįsau atskleisti tau bjaurios tiesos, — tarė Ketrina neryžtingai. — Iš teisybės aš kalta dėl skyrybų. Mylėjau Tedą, tekėdama už jo, bet buvau tokia išlepinta ir tokia nesubrendusi, kad nesupratau, jog ką nors mylėti reiškia kai ką paaukoti. Skamba keistai, bet iš tiesų maniau turinti teisę santuoka pririšti prie savęs Tedą, o paskui kelerius metus praleisti nuo nieko nepriklausydama ir be rūpesčių, kol būsiu pasirengusi gyventi su juo. Pateiksiu tau pavyzdį, — toliau kalbėjo ji, o jos balse skambėjo pasidygėjimas savimi, — mėnesiui prabėgus po mūsų vestuvių, pamačiau, kad visi mano draugai grįžta į koledžą rudens semestrui, o aš ne. Staiga pasijutau kankine, nes man buvo tik dvidešimt, o jau supančiota ir nedalyvauju koledžo gyvenime. Tedas buvo sutaupęs pakankamai pinigų, dirbdamas šerifo padėjėju, kad galėtų pats mokytis ir apmokėti už mano mokslą, ir jis davė puikų pasiūlymą: mes galėtume suplanuoti savo pamokas tomis pačiomis dienomis ir kartu važinėti į Dalasą. Bet man to buvo negana. Matai, aš norėjau grįžti į Rytus ir gyventi savo moterų klubo namuose kaip studentė, o vasaras ir šventes leisti su savo vyru.

Džulė tvardėsi, kad jos veidas neišduotų nustebimo dėl tokio beviltiškai nesąžiningo vedybinio susitarimo, bet Ketrina taip uoliai smerkė save, kad vis tiek nieko nebūtų pastebėjusi.

— Tedas nurodė akivaizdų tokios santuokos nepraktiškumą ir pridūrė, kad net jeigu jis norėtų šitaip gyventi, neįstengtų pasiųsti manęs į Brukliną. Todėl ėmiau lakstyti į namus, prašinėdama tėčio pinigų, nors Tedas labai aiškiai buvo man pasakęs, kad jeigu ištekėsiu už jo, jis neims nė cento iš mano tėvo. Tėtis, aišku, pasakė Tedui, kad džiaugtųsi galėdamas apmokėti visas mano išlaidas Brukline, bet Tedas atsisakė, o tai įsiutino mane. Nuo tos dienos ėmiau keršyti, atsisakydama bent pirštą pajudinti namuose. Negaminau jam valgyti, neskalbiau baltinių. Todėl jis pats virė, pirko maistą ir nešė skalbinius į Kylingo skalbyklą, kas privertė visus mieste kalbėti, kokia netikusi žmona aš esanti. Nepaisydamas viso to, — pasakojo Ketrina, — jis niekada neprarado vilties, kad aš netrukus suaugsiu ir pradėsiu elgtis kaip moteris, o ne vaikiūkštis. Matai, jis jautėsi kaltas, — pridūrė ji, žiūrėdama tiesiai į Džulę, — kad vedė mane tokią jauną ir neturėjau progos tikrai pagyventi. Šiaip ar taip, vienintelė žmonos pareiga, kurią atlikdavau per likusią mūsų pirmųjų metų dalį, buvo mylėjimasis, kas, — pridūrė ji, švelniai šypsodama, — tavo broliui nebuvo baisi pareiga.

Ketrina nutilo ilgam, ir Džulė nebežinojo, ar ji dar ketina pasakoti, bet drebėdama įkvėpė oro ir kalbėjo toliau:

— Po kurio laiko tėčiui, kuris žinojo, kokia nelaiminga jaučiausi, nes amžinai skųsdavausi jam, dingtelėjo mintis, kad jei turėčiau nuostabų namą, kuriame galėčiau gyventi, būčiau laimingesnė žmona. Buvau pakankamai vaikiška, kad man patiktų mintis vaidinti šeimininkę nuosavame puikiame name su plaukimo baseinu ir teniso kortu, bet tėtis susirūpino, kad Tedas tikrai bus nepalenkiamas ir nenorės priimti iš jo jokios finansinės paramos. O aš, kita vertus, kvailai tikėjau, kad jeigu mes Tedui tai pranešim, kai visa bus baigta, jam nieko kita neliks, kaip susitaikyti. Taigi, tėtis nupirko žemės prie Vilsono gūbrio, mudu su juo slapčia susitikom su architektu ir užsakėm nubraižyti planus mano namui. Mylėjau kiekvieną to namo centimetrą, suplanavau kiekvieną detalę, kiekvieną sandėliuką, kiekvieną sieninę spintą, — kalbėjo Ketrina, žiūrėdama į Džulę. — Aš net pradėjau gaminti valgį Tedui ir skalbti baltinius, ir jis pamanė, kad aš galiausiai būsiu pasiryžusi būti žmona. Jis buvo toks patenkintas, kad esu laiminga, nors priežasties nesuprato. Manė, kad mano tėvai stato sau namą ant Vilsono gūbrio, mat jie norėjo mažesnio, o aš juos įtikinau. Iš teisybės visi Kytone taip manė.

Šįsyk Džulė nesugebėjo paslėpti savo apstulbimo, nes ant Vilsono gūbrio stovėjo milžiniškas namas ir jis buvo puikus — su plaukimo baseinu ir teniso kortu.

— Taip, — tarė Ketrina, stebėdama jos veidą. — Namas, kuriame gyvena daktaras Delorik ir ponia Delorik, turėjo būti mano namas.

— Kas nutiko? — paklausė Džulė, nes nežinojo, ką sakyti.

— Atsitiko tai, kad kai namas jau buvo beveik baigtas, mudu su tėčiu nusivežėm ten Tedą, ir tėtis įteikė jam raktus. — Nežymiai krūptelėjusi kalbėjo Ketrina. — Kaip gali įsivaizduoti, Tedas užsiuto. Užsiuto dėl slaptumo, dėl apgaulės, dėl to, kad sulaužiau žodį, duotą prieš mums tuokiantis, gyventi iš pajamų, kurias jis galės parūpinti. Jis mandagiai pasakė mano tėvui, kad susirastų ką nors, kas išgali čia gyventi ir išlaikyti šį namą, ir paliko mus bestovinčius name.