Judith McNaugth - Tobula

— Ar negali atsikratyti tais reporteriais? — paklausė ji piktai. — Jų tikriausiai šimtai ir jie tikriausiai nusižengia kokiam nors miesto municipaliteto nutarimui.

— Meras Adelsonas sakė, kad jie pulkais važiuoja į teismą dabar, kai pasklido žinia, kad grįžai, ir reikalauja tavo pareiškimo. Jie naudojasi savo teisėmis pagal pirmąją įstatymo pataisą, tačiau, kiek žinau, nenusižengia jokiam įsakymui.

Džulė apsisuko savo sėdynėje ir pamatė, kad dauguma automobilių, sekančių įkandin, susilygino su Tedu.

— Pavažiuok į kelkraštį ir duok visai tai gaujai talonų už greičio viršijimą. Mes važiuojam devyniasdešimties mylių per valandą greičiu, jie taip pat. Tedai, — pridūrė ji, staiga iš nuovargio visai suglebusi, — nežinau, ar neišsikraustysiu iš proto, jeigu žmonės nepaliks manęs ramybėje bent kurį laiką, kad galėčiau pamąstyti ir pailsėti.

— Jeigu žadi naktį praleisti pas Ketriną, — tarė jis, žiūrėdamas į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, — turėsi laiko į valias išsimiegoti po to, kai mes su Karlu išklausysim, ką turi pasakyti.

— Jeigu tai, ką judu su Karlu ketinat daryti, dar vienas tardymas, — netvirtai pasakė ji, pasibaisėjusi užuomina, kad abu broliai nori daugiau atsakymų negu tie, kuriuos jie vakar vakare girdėjo prie valgomojo stalo, — įspėju jus, aš nenusiteikusi atsakinėti.

— Tu, panele, atsakinėsi! — pasakė Tedas taip griežtai, kaip niekada su Džule nekalbėdavo. — Aš tai žinau ir Karlas žino. Greičiausiai žino ir Ingremas su Ričardsonu. Aš nutariau, kad mūsų pokalbis įvyks šiandien pas Ketriną, nes ji gyvena vieninteliame Kytono name su elektriniais vartais ir aukšta tvora, galinčiais sulaikyti mūsų bičiulius.

Jam bekalbant, jie įvažiavo į posūkį kelyje, jis nuspaudė stabdžius, staigiai pasuko vairą ir policijos automobilis pasišokėdamas, svyruodamas nudūmė aukštyn pro medžius Keihilų privačia alėja ligi vartų, kurie jau vėrėsi, valdomi iš namo, kur buvo įmontuota nuotolinio valdymo kamera. Užpakalyje automobiliai, pilni reporterių, pralėkė pro posūkį, tačiau Džulė buvo per daug sutrikdyta Tedo laikysenos, kad pajustų palengvėjimą. Karlo bleizeris jau buvo pastatytas apskritoje alėjoje priešais didžiulį mūrinį Keihilų namą, bet kai Džulė jau lipo iš automobilio, Tedas ją sulaikė, čiupdamas už alkūnės.

— Manau, bus geriau apie kai ką pasikalbėti dabar, be liudininkų. — Jis pasigręžė į ją ir uždėjo ranką ant sėdynės atlošo. — Kaip tavo advokato, manęs niekas neprivers pakartoti to, ką man pasakysi. Karlas neturi šito imuniteto, o tuo labiau Ketrina.

— Advokatas? Ar tu išlaikei savo advokatūros egzaminus?

— Dar nesužinojau, — trumpai atkirto jis. — Tarkim, kad išlaikiau, ir manykim, kad tai, jog man nepranešta, tėra tik laiko klausimas.

Džulė pajuto šaltį, kitokį, visiškai nesusijusį su tuo, kad buvo išjungtas automobilio variklis.

— Man nereikia advokato.

— Manau, kad reikės.

— Kodėl?

— Todėl, kad vakar vakare nepasakei visos teisybės. Tu bjauri melagė, Džule, be abejo, dėl savo nepatyrimo. Nedėbsok taip į mane. Aš mėginu padėti.

Džulė nuogas savo rankas sukišo į švarko švelniu pamušalu rankoves ir įsistebeilijo į pūkelį ant atlapo.

— Išklausykim, — paliepė jis, — tą dalį, kurios nepasakojai FTB.

Ji taip stipriai ir ilgai jį mylėjo, kad bijojo pamatyti nesupratimą jo veide pirmą sykį per šitiek metų, bet pakėlė aukštyn smakrą ir sutiko jo žvilgsnį.

— Ar prisieksi niekada niekam nepasakoti to, ką dabar tau pasakysiu?

Jos atkaklus reikalavimas privertė jį atlošti galvą ir tylutėliai nusikeikti:

— Tu giliau įklimpusi, nei galvojau.

— Nežinau, Tedai, ką tu galvojai. Duodi žodį, ar ne?

— Žinoma, duodu! — įnirtingai atsakė jis. — Dėl tavęs, Džule, pereičiau patį pragarą ir tu tai žinai. Karlas taip pat.

Mėgindama sutramdyti skausmingą širdies spazmą, sukeltą jo žodžių, Džulė priminė sau duotą priesaiką daugiau nebelieti ašarų ir trūkčiodama įkvėpė orą į plaučius.

— Ačiū.

— Nedėkok man, tik kalbėk. Ką vakar naktį melavai FTB agentams?

— Man nebuvo užrištos akys. Aš žinau, kaip rasti namą Kolorade.

Ji matė tas pastangas, kurių jam prireikė suvaldyti savo veidui ir neišduoti jokios reakcijos.

— Kas dar?

— Čia viskas.

— Kas?

— Tai vienintelis dalykas, kurį pamelavau.

— Tada ką pasakodama praleidai? Ką nutylėjai?

— Nieko, kas rūpi kam kitam, išskyrus mane pačią.

— Nežaisk su savo advokatu! Ką tu praleidai? Privalau žinoti, kad arba galėčiau tave apsaugoti, arba rasti patyrusį advokatą, jeigu man tai pasirodys neįkandama.

— Mėgini iškvosti, ar aš miegojau su juo? — piktai paklausė Džulė, kai jos nuovargis ir įtampa staiga prasiveržė pykčiu. — Jeigu taip, tada nežaisk to drovaus žaidimo, kurį su manimi žaidžia Ričardsonas.

— Neliesk Ričardsono, — atšovė Tedas. — Jis vienintelė priežastis, kodėl Ingremas dar tau neperskaitė Mirandos teisių. Ingremas žino, kad kažką slepi, — gal daug kažko, — bet taip apakinai Ričardsoną, kad jis leidžiasi vyniojamas aplinkui pirštą.

— Ričardsonas šiurkštus.

— O tu užsimiršti, kaip veiki vyrus. Ričardsonas apimtas nevilties, — pabrėžė Tedas, — ir beprotiškai tave įsimylėjęs. Vargšas žmogelis.

— Ačiū, — be jokio dėkingumo pasakė ji.

— Ar mes tęsim šias paauglių peštynes, ar tu man pasakysi, ką dar slepi nuo FTB?

— Tau kartais nešovė į galvą, kad galbūt aš turiu teisę ir į šiokį tokį neliečiamumą ir pagarbą?

— Jeigu nori pagarbos, nesišlaistyk su pabėgusiais kaliniais.

Džulė pasijuto taip, lyg jis būtų smogęs jai į paširdžius. Netarusi nė žodžio, išlipo iš automobilio ir užtrenkė dureles. Ji jau siekė durų skambučio, kai Tedas staigiai atitraukė jos ranką.

— Ką, po velnių, darai?

— Aš tau jau pasakiau tą vienintelį dalyką, kuris man galėtų užtraukti bėdą, jeigu išaiškėtų, — prašvokštė Džulė, įnirtingai spausdama durų skambutį. — Dabar pasakysiu Karlui ir tau, ką jūs mirtinai norit sužinoti. O paskui nebebus ko pasakoti.

Karlas atidarė duris, ir Džulė energingai žengė pro jį į plytelėmis išklotą fojė ir apsisuko. Nepastebėjusi Ketrinos, kuri jau buvo beveik nulipusi žemyn sraigtiniais laiptais, piktai dėbtelėjo į apstulbusį Karlą ir pilna kartėlio pasakė:

— Tedas man teigia, kad judu išsiaiškinot, kad aš viską meluojanti. Jis sako, kad norėdama būti gerbiama ir palikta ramybėje, neturėčiau bastytis su pabėgusiais kaliniais, ir aš neabejoju, kad jis teisus! Tai štai visa teisybė. Aš pasakiau FTB, kad Žakas fiziškai manęs nenuskriaudė, ir tikrai nenuskriaudė! Jis rizikavo savo gyvybe, mėgindamas išgelbėti manąją, ir netgi judu, kurie akivaizdžiai jį niekinat, kad ir ką sakyčiau, galit tai iškreipę pavadinti „fiziniu išnaudojimu“. Jis manęs nenuskriaudė. Neišprievartavo. Aš miegojau su juo. Miegojau ir būčiau toliau miegojusi ligi gyvenimo galo, jeigu jis būtų norėjęs! Ar dabar tu patenkintas? Ar šito gana? Tikiuosi, taip, nes tai visa, kas man liko papasakoti tau! Aš nežinau, kur Žakas! Ir nežinau, kur jis važiuoja. Bet Dievas mato, labai norėčiau žinoti.

Karlas čiupo ją į savo glėbį ir piktai dėbtelėjo į Tedą:

— Kas, po velnių, tave apsėdo, kad šitaip ją įskaudinai?

Tedas buvo taip priblokštas, kad net pažiūrėjo į savo buvusią žmoną, ieškodamas paramos, tačiau Ketrina tik papurtė galvą ir pasakė: