Judith McNaugth - Tobula

— Metas, — pasakė jis abejingu balsu.

Ji linktelėjo, bet neatrodė, kad pajudėtų iš vietos, ir jos ryžtas neiškelti jokios nesmagios scenos ėmė svyruoti.

— Tu man rašysi, ar ne?

— Ne.

— Bet galėtum man pranešti, kaip gyveni, — nevilties apimta paprašė ji, — net jeigu negali pasakyti, kur esi. Privalau žinoti, kad esi saugus! Pats sakei, kad jie ilgai neseks mano korespondencijos, jeigu iš viso seks.

— Jei mane sugaus, išgirsi apie tai per žinias po kelių valandų. Jei ne, žinosi, kad esu saugus.

— Bet kodėl negali man parašyti? — nebeištvėrė ji ir tučtuojau pasigailėjo, kai jo veidas sustingo ir tapo budrus.

— Jokių laiškų, Džule! Viskas bus baigta, kai tik išvažiuosi iš čia. Mes baigėm . — Žodžiai kapojo it botago kirčiai, nors jo balse nebuvo jokio šiurkštumo. — Jau rytoj vėl grįši į savo senąjį gyvenimą ten, kur jį palikai. Įsivaizduok, kad viso šito niekada nebuvo, ir užmirši per kelias savaites.

— Gal tu ir galėsi, aš ne, — atsakė ji, nekęsdama maldaujančio tono ir ašaringo balso. Ji papurtė galvą, tarsi tam, kad paneigtų savo žodžius, ir atsisuko į automobilį, piktai pečiu brūkštelėdama per šlapią akį. — Išvažiuoju, kol nepasirodžiau esanti dar didesnė kvailė, — smaugiamu balsu kalbėjo ji.

— Nereikia, — kimiai sukuždėjo jis, čiupdamas ją už alkūnės ir sustabdydamas. — Tik ne taip. — Ji pažvelgė aukštyn į bedugnes jo akis, ir pirmąsyk Džulė nebebuvo tokia tikra, kad jam šio ryto atsisveikinimas toks lengvas, kaip buvo maniusi. Pridėjęs delną jai prie skruosto, jis nubraukė jai plaukus ir iškilmingai pasakė: — Vienintelis kvailas dalykas, kurį padarei pereitą savaitę, — per daug pamilai mane. Visa kita, ką kalbėjai ar darei... buvo teisinga. Buvo tobula.

Užmerkusi akis ir tramdydama ašaras, Džulė įsikniaubė veidu jam į delną ir pabučiavo jį, kaip jis sykį buvo bučiavęs josios, ir sukuždėjo:

— Aš tave labai myliu.

Jis staigiai atitraukė ranką. Jo balsas tapo nuolaidžiai linksmas:

— Tu nemyli manęs, Džule. Esi naivi ir nepatyrusi, ir nežinai, kuo skiriasi geras seksas nuo tikros meilės. O dabar būk gera mergaitė, grįžk namo, kur tavo vieta, ir užmiršk mane. Šito aš ir noriu iš tavęs.

Ji pasijuto taip, tarsi jis būtų jai šėręs, tačiau įžeistas išdidumas privertė ją pakelti smakrą aukštyn.

— Tu teisus, — pasakė ramiai ir oriai, lipdama į mašiną. — Metas grįžti į tikrovę.

Žakas žiūrėjo, kaip jos automobilis dingo už pirmojo posūkio ir išnyko iš akių tarp aukštų pusnių. Žakas liko stovėti dar ilgai, jos jau nebebuvo, kol žvarbus vėjas priminė, kad jis stovi šaltyje tik su plonu švarku. Jis įskaudino ją, nes turėjo tai padaryti, tikino save, grįžęs į namą. Negalėjo sau leisti sugaišti nė vienos papildomos jos brangaus gyvenimo akimirkos mylint jį, ilgintis ar laukiant jo. Jis pasielgė teisingai, tauriai, išjuokdamas jos meilę.

Jis nuėjo į virtuvę, abejingai paėmė kavinuką ir siekė paimti puodelį iš spintelės, tada pamatė puodelį, iš kurio tą rytą gėrė Džulė, sėdėdama ant bufeto. Lėtai ištiesė ranką ir pakėlė jį, paskui jo kraštą prisiglaudė sau prie skruosto.

44

Dviem valandoms prabėgus po to, kai paliko namą kalnuose, Džulė privažiavo tuščią šlaitą paplentėje ir siekė termoso nuo sėdynės šalimais. Nuo ašarų, kurias lieti ji buvo griežtai atsisakiusi, jai perštėjo akis ir gerklę, o sąmonė buvo apdujusi nuo beviltiškų pastangų išstumti iš atminties skausmingus atsisveikinimo žodžius.

„Tu nemyli manęs, Džule. Esi naivi ir nepatyrusi, ir nežinai, kuo skiriasi geras seksas nuo tikros meilės. O dabar būk gera mergaitė , grįžk namo, kur tavo vieta, ir užmiršk mane. Šito aš ir noriu iš tavęs “.

Ranka jai drebėjo, — ji buvo tokia nelaiminga, — kai pylė kavą iš termoso į dangtelį. Kaip beprasmiškai žiauriai elgėsi jis šitaip ją išjuokdamas, tuo labiau kad žinojo, jog vos tik grįžusi turės susitikti su policija ir žurnalistais. Kodėl jis negalėjo arba ignoruoti jos žodžių, arba pameluoti ir pasakyti, kad taip pat myli ją, tik tam, kad ji turėtų už ko įsitverti per tą kankynę, kuri jos laukė. Būtų buvę daug lengviau tai ištverti, jei tik jis būtų pasakęs, kad taip pat myli ją.

„ Tu nemyli manęs, Džule... O dabar būk gera mergaitė, grįžk namo, kur tavo vieta, ir užmiršk mane... “

Džulė bandė nuryti kavos gurkšnį, bet jis užstrigo gerklėje, kai sutrikusi suvokė dar vieną skaudų dalyką, dar labiau ją prislėgusį ir pribloškusį negu atsisveikinimas. Nors jis ir išsityčiojo iš jos jausmų, Žakas puikiausiai žinojo, kad ji tikrai jį mylėjo. Iš tiesų jis buvo tuo toks tikras, kad manė galįs šitaip su ja elgtis ir kad ji grįš namo, neišdavusi jo valdžios atstovams. Ji žinojo, kad ir čia jis buvo teisus. Šitaip įžeista jo beširdiškumo, ji niekada nebandys smogti jam atgal. Per daug jį mylėjo, kad norėtų įskaudinti, kad ir kaip būtų keista, jos tikėjimas jo nekaltumu tebebuvo toks pat nepalaužiamas ir tvirtas kaip ir vakar.

Pro ją prašvilpė pikapas, pažliugusiu sniegu apdrėbdamas jos automobilio šoną, ir ji prisiminė Žako įspėjimą išvažiuoti kuo toliau, neatkreipiant į save dėmesio. Ji sunkiai atsisėdo ir įjungė pavarą, žiūrėdama per petį, ar saugu išvažiuoti į kelią, tačiau greitį pasirinko šešiasdešimt penkias mylias per valandą. Nes jis jai buvo liepęs neskubėti. Ir sustabdyta už greičio viršijimą ji patektų į kategoriją „patraukti dėmesį“.

Pasiekti Kolorado-Oklahomos sieną Džulei prireikė daug mažiau laiko, nei nuvažiuoti tą patį atstumą per pūgą. Laikydamasi Žako nurodymų, ji sustojo pirmoje poilsio aikštelėje Oklahomos pusėje ir paskambino telefonu.

Į pirmą skambutį atsakė jos tėvas.

— Tėti, — pasakė ji, — čia Džulė. Aš laisva. Esu pakeliui į namus.

— Ačiū Dievui, — išsprūdo jam, — ak, ačiū Dievui.

Per visus tuos metus ji niekada nebuvo girdėjusi tokio nusiminusio tėvo, ir jai net silpna pasidarė pagalvojus, ką privertė jį išgyventi. Tačiau nė vienam iš jų nespėjus dar ką pasakyti, įsiterpė nepažįstamas balsas:

— Čia agentas Ingremas iš FTB. Panele Matison, kur jūs?

— Aš Oklahomoje, poilsio aikštelėje. Aš laisva. Jis... jis paliko mane automobilyje su rakteliais, užrištom akim. Bet jo nėra. Aš tikra, jis išvyko. Nežinau kur.

— Atidžiai klausykit, — tarė balsas. — Grįžkit į automobilį, užsirakinkit dureles ir tučtuojau iš ten išvažiuokit. Nepasilikit ten, kur paskutinį kartą jį matėt. Važiuokit į artimiausią gyvenvietę ir iš ten paskambinkit mums. Mes pranešim vietos valdžiai, ir jie atvyks pas jus. Dabar, panele Matison, važiuokit iš ten.

— Aš noriu grįžti namo! — perspėjo Džulė, nuoširdžiai apimta nevilties. — Noriu susitikti su savo šeima. Nenoriu likti Oklahomoje ir laukti. Negaliu. Aš tik norėjau, kad kas nors žinotų, jog aš jau kelyje.

Ji padėjo telefono ragelį ir pasuko prie automobilio, o iš kitos gyvenvietės visai nebeskambino.

Po dviejų valandų sraigtasparnis, tikriausiai ieškojęs iš baimės pakvaišusios įkaitės, keliavusios namo, pastebėjo ją ant tamsaus Teksaso greitkelio ir pakibo jai virš galvos. Kelios minutės po to, kai Džulė pamatė jį, patrulių automobiliai su besisukančiais raudonais ir mėlynais švyturėliais ėmė lėkti į autostradą iš visų pusių, išsirikiuodami priešais ją ir už jos, sudarydami eskortą lydėti ją namo. Arba veikiau, kaip sunerimusi pagalvojo Džulė, sutrukdyti įtariamai Žako Benedikto bendrininkei persigalvojus bandyti pabėgti, kol ji dar neapklausta.