Judith McNaugth - Tobula

Jai už nugaros stereogrotuve Barbros Streisand balsas be jokių pastangų kilo į pirmuosius ryškiai romantiškos dainos taktus, ir Džulė vėl pabandė nusikratyti savo nuojauta. Kai Žakas atvėrė jai savo glėbį.

— Tai tikrai ne Peliuko Mikio balsas, — pabrėžė jis. — Ar tiks?

Džulė linktelėjo šypsodama iš pasitenkinimo.

— Streisand — mano pati mylimiausia dainininkė.

— Mano taip pat, — Žakas apglėbė ranka jai liemenį, prisitraukdamas artyn.

Jeigu turėčiau tokį balsą kaip jos, — pasakė Džulė, stengdamasi numaldyti susirūpinimą, — dainuočiau vien tam, kad girdėčiau save. Dainuočiau atidarydama duris ir skambindama telefonu.

— Ji fenomenali, — pritarė Žakas. — Operinių sopranų už dešimt centų gali dešimtį gauti, bet Barbra — unikali, neprilygstama.

Staiga Džulė suprato, kad jo ranka kyla palengva aukštyn per jos nuogą nugarą; ji pamatė įsiliepsnojant jo akyse skendinčias ugneles ir giliai viduje pajuto, kaip gimsta atliepiantis geismas — kankinančios jo prisilietimo saldybės, audringo bučinio atkaklumo ir sukrečiančio džiaugsmo geismas, kai jo kūnas paims josios. Kaip jaudino žinojimas, kad visa tai ji gaus prieš pasibaigiant nakčiai ir galės mėgautis, pratęsiant tą akimirką, jautė, kad ir Žakas nori to paties. Bet ar ji visa tai turės rytoj vakare ir dar kitą vakarą, spėliojo ji, stengdamasi sutramdyti savo paniką dėl to, ką jos intuicija sakė jai slypint po jo niūria nuotaika.

— Ar buvai pažįstamas su ja? — paklausė ji.

— Su Barbra?

Džulė linktelėjo.

— Taip, buvau.

— Kokia ji? Kažkur skaičiau, kad ji nėra maloni žmonėms, dirbantiems su ja.

Žakas pagalvojo valandėlę, mėgindamas paaiškinti.

— Ji turi talentą, kokio neturi niekas, — po valandėlės atsakė jis. — Ji žino, kaip nori jį panaudoti, ir nemėgsta, kai žmonės elgiasi su ja taip, lyg jie geriau už ją išmanytų, kaip tai daryti. Trumpai tariant, ji nepakenčia kvailių.

— Tau ji labai patiko, ar ne?

— Labai.

Džulė klausėsi jaudinamų dainos žodžių, svarstydama, ar jis į juos įsiklauso, o gal jis taip, kaip ir dauguma vyrų, vien tik girdi muziką ir ignoruoja tekstą.

— Graži daina, — pasakė ji, nes be galo troško, kad jis išgirstų žodžius taip, lyg jie būtų jos.

— Gražios eilės, — pritarė Žakas, stengdamasis susitvardyti, pasakyti sau, kad tai, ką jis jaučia, netrukus išblės, kai jie nebebus kartu. Jis žvelgė į ją, ir Streisand dainos žodžiai tarytum persmelkė jam širdį.

Tą rytdieną tavo akių gelmėj Pažadinsiu aš savo bučiniais Ir lauksiu, kol aušra ateis,

Visas dienas, kol būsiu aš gyva ,

Ar saulė švies skaisti,

Ar šėls nuožmi audra,

Tave aš prisiminsiu , apie tave galvosiu.

Jam iš tiesų atlėgo, kai Streisand balsas nutilo ir pradėjo dainuoti Vitni Hiuston ir Žermenos Džekson duetas. Kaip tik tuo metu Džulė atitraukė savo skruostą nuo jo krūtinės ir pažvelgė aukštyn į jį, o kai jis pažvelgė jai į akis ir išgirdo dainos tekstą, pajuto, kaip jam gniaužia krūtinę.

Kaip skaisti žvakės liepsna Meilė spindi tavo akyse.

Tamsią naktį kelią ji apšvies ,

Leis mums neprarast vilties.

Kai baigėsi daina, ji visa virpėdama įkvėpė, o jis suprato, kad ji bando išsivaduoti iš muzikos kerų, pradėdama pokalbį apie tai, kas abiem labiausiai patinka.

— Kokia tavo, Žakai, mėgstamiausia sporto šaka?

Žakas pirštais pakėlė aukštyn jos smakrą.

— Mano mėgstamiausia sporto šaka, — tarė jis geismo pilnu, kimiu balsu, kurį ir pats vargiai atpažino, — mylėtis su tavimi.

Jos akys patamsėjo iš meilės, kurios ji jau nebesistengė slėpti.

— O mėgstamiausias maistas? — netvirtai paklausė ji.

Atsakydamas Žakas palenkė galvą ir švelniai pabučiavo ją į lūpas.

— Tu.

Ir tą akimirką suvokė, kad ištremti Džulę iš savo gyvenimo bus sunkiau, nei prieš penkerius metus išgirsti, kaip už nugaros trinkteli kalėjimo vartai. Nesuvokdamas, ką daro, jis tvirtai ją apkabino, panardino veidą į jos plaukus ir stipriai užsimerkė.

Jos delnas palietė jam veidą, pirštai išsiskėtė ant sustingusio jo skruosto, o jos balsas drebėjo.

— Tu ketini rytoj išsiųsti mane namo, ar ne?

— Taip.

Tame žodyje Džulė išgirdo nepalaužiamą ryžtą, ir taip gerai pažįstamą, kad žinojo, ginčytis bergždžia, bet vis tiek pabandė.

— Nenoriu išvažiuoti!

Jis pakėlė galvą ir, nors jo balsas vis dar tebebuvo tylus, skambėjo tvirtai ir ryžtingai.

— Neapsunkink visko dar labiau.

Džulė, nevilties apimta, nustebo, kaip gali būti dar sunkiau, tačiau susivaldė tuščiai neprotestavusi ir padarė taip, kaip Žakas šiuo metu norėjo. Atsigulė į lovą drauge su juo, kai jis jos paprašė ir bandė šypsotis, kai to prašė. Po to, kai jis juos abu privedė prie palaimingos kulminacijos, ji pasisuko jo glėbyje ir sukuždėjo:

— Myliu tave. Myliu tave.

Jis pirštų galais uždengė jai lūpas, nutildydamas žodžius, kai ji vėl pabandė juos ištarti.

— Nereikia.

Džulė atitraukė savo žvilgsnį nuo jo ir palenkė galvą, įsistebeilydama jam į krūtinę. Jai norėjosi, kad ir jis tai pasakytų, net jeigu tai būtų netiesa. Norėjo išgirsti žodžius iš jo lūpų, bet neprašė, žinodama, kad jis atsisakys.

43

Bleizerio variklis tuščiai burzgė, išmetamosios dujos tirštai rangėsi iš duslintuvo į žvarbų orą, kai jie abu auštant stovėjo greta automobilio.

— Orų prognozė nežada sniego, — pasakė Žakas, žvelgdamas į rausvą saulėtekį, dryžiais išmarginusį dangų, kai, persisverdamas per vairą, greta jos ant keleivio sėdynės pastatė termosą kavos. Pažvelgė žemyn į ją, jo veidas buvo santūrus. — Kelias ligi pat Teksaso turėtų būti tuščias.

Džulė suprato išvykimo taisykles, nes šįryt buvo jai išaiškinęs, — jokių ašarų, jokio apgailestavimo, — ir žūtbūtinai stengėsi atrodyti susitvardžiusi.

— Būsiu atsargi.

— Neskubėk, — patarė jis. Kalbėdamas ištiesė ranką ir aukščiau užtraukė jos striukės užtrauktuką, paskui, palyginęs apykaklę, kilstelėjo ją arčiau smakro. Tas paprastas gestas vos nepravirkdė jos. — Tu važinėji per daug greitai.

— Aš neskubėsiu.

— Pasistenk kaip įmanoma toliau nukakti nuo čia neatpažinta, — vėl priminė, imdamas jai iš rankos tamsius akinius ir dėdamas juos ant nosies. — Kai būsi perkirtusi Oklahomos sieną, pasuk į pirmą poilsio aikštelę ir palik automobilį priešais ją. Penkiolika minučių būk nematoma nuo kelio, paskui eik tiesiai prie mokamo telefono automato ir paskambink savo šeimai. FTB agentai klausysis tavo pokalbio, tad pasistenk, kad atrodytum kiek galima labiau išsigandusi ir sutrikusi. Pasakyk jiems, kad nuvežiau tave į aikštelę ir palikau ant grindų mašinos gale užrištomis akimis ir kad aš dingau, o tu išsilaisvinai. Pasakyk jiems, kad grįžti namo. Kai pasieksi namus, sakyk tik teisybę.

Žakas iš namų buvo pasiėmęs kaklaskarę, sumezgęs taip, lyg ji būtų buvusi užrišta aplink galvą, o šįryt numetė ją į automobilį. Džulė patylėjo ir linktelėjo, nes nebebuvo ką sakyti — bent nieko, ką išgirsti jis būtų norėjęs.

— Klausimų yra?

Džulė papurtė galvą.

— Gerai. Dabar atsisveikindama pabučiuok mane.

Džulė pasistiebė ant pirštų galų jo pabučiuoti ir nustebo, kai jo rankos labai stipriai apglėbė ją, bet jo pabučiavimas buvo trumpas, o tada jis pastūmėjo ją šalin nuo savęs.