Judith McNaugth - Tobula

Pratrūko aplodismentai ir virto griausmingu crescendo, kai kurie dalyviai atsistoję ėmė kelti ovacijas. Kamera nusitaikė į aukštą tamsiaplaukį vyrą, vilkintį fraką, kuris sparčiai žingsniavo taku į sceną, o Diuvalis pasilenkęs į priekį paskelbė:

— Už Žaką apdovanojimą atsiima Metjus Farelas.

Ir staiga Džulė suprato, kodėl jai taip keistai dilgčiojo sprandas.

Atsirėmusi į pagalves bejėgiškai šypsodama ir nežiūrėdama į tarpdurį“ paklausė:

— Čia tu, ar ne?

— Iš kur žinai? — pasigirdo pašaipus Žako balsas.

Atsigręždama ji stebėjo, kaip jis žengia pirmyn, nerūpestingai ant vieno peties užsimetęs frako švarką, o ant kairės rankos nykščio tabalavo spindintis auksinis Geriausio režisieriaus „Oskaras“.

— Tu turėtum būti ten ir pats priimti apdovanojimą, — priminė jam Džulė, tačiau kai jis atsisėdo šalia jos, laisvąja ranka tvirtai apkabino jį per plačius pečius.

— Sveikinu, mielasis.

Atsargiai, kad neprispaustų miegančio sūnelio, Žakas pabučiavo žmoną į lūpas, paskui į skruostą.

— Esu kaip tik ten, kur norėčiau būti, — švelniai sukuždėjo jis, trindamas nosimi jai kaklą. — Vienintelėje vietoje, kur norėčiau būti.

— Mudu su Nikiu be galo didžiuojamės tavimi, — tyliai tarė ji, ir Žakas pajuto niekada nepatirtą perštėjimą nuo ašarų akyse, žiūrėdamas į švytintį jos veidą ir prie krūtinės prigludusį savo sūnų, mažą kumštelį’ padėjusį ant atlasinio jos chalato klostės.

— Jis minga, — atsakė Džulė, atsargiai paduodama jam miegantį kūdikį.

Paguldęs sūnų, Žakas nusispyrė blizgančius lakinius batus ir išsitiesė ant lovos šalia Džulės, spausdamas ją tvirtai prie savęs.

— Ačiū tau už sūnų, — sušnibždėjo jis, o kadangi šį vakarą jo emocijos atrodė pavojingai pasiekusios ribą, jis apsidairė ieškodamas ko nors, kas jį išblaškytų. Jo žvilgsnis užkliuvo už knygos, gulinčios viršeliu žemyn ant stalelio prie lovos, ir pačiupo ją.

— Kokią knygą skaitai?

Nė vieną kartą rašydama knygą ar ruošdama ją išleisti Džulė nenorėjo jos aptarinėti su Žaku. Žakas buvo reiklus profesionalas ir Džulė būgštavo, kad bet kokia kritika arba sutriuškins ją, arba sukels panišką išgąstį. Tačiau atėjo prisipažinimo metas, ir ji nervingai įkvėpė oro.

— Čia mano knyga, signalinis egzempliorius, ką tik gautas iš spaustuvės. Selė atsiuntė šįryt.

— Po galais, kodėl man nieko nesakei? — nusistebėjo Žakas. — Tai labai smagu.

— Juk šiandien Akademijos apdovanojimų diena, ir nenorėjau, kad knyga ar šiaip kas nors bent minutei tave atitrauktų.

Sujaudintas nereikalingo jos susirūpinimo, Žakas pakėlė knygą ir apvertė, ir Džulė su nerimu, nekantraudama stebėjo, kokia bus pirma jo reakcija į viršelį.

— Gražu, — ryžtingai pasakė jis, apžiūrinėdamas prasiskleidusias spalvingas rožes, kurios buvo giliai įspaustos į dulkių pilkumo marmurinį foną.

— O ką galvoji apie pavadinimą?

Ji nusišypsojo ir garsiai pasakė:

— Pavadinau ją TOBULA.

— Man patinka, — nusišypsojo jis. — Kaip tau į galvą šovė toks pavadinimas?

— Tai buvo lengviausia, — šnibždėjo ji, pakeldama akis į jį. — Tai mūsų istorija, bet iš teisybės čia knyga apie tave.

Žako šypsena išblėso, ir meilė užliejo jam krūtinę. Jis čiupo ją į glėbį, slėpdamas veidą jos plaukuose ir glausdamas ją prie savęs. Džulė stovėjo greta jo, kai pasaulis buvo paženklinęs jį blogio ženklu, norėjo jo, kai jis nieko neturėjo, ką būtų galėjęs jai pasiūlyti, ir mokė jį atlaidumo. Džiaugėsi jo pergalėmis, palaikė jį, kai jis būdavo teisus, ir atkakliai priešinosi, kai būdavo neteisus. Ji grąžino jam gyvenimą, pripildė jį tikslo, džiaugsmo ir meilės. O tada dovanojo jam sūnų.

Jis prisiminė žodžius eilėraščio, kurį jai buvo parašiusi Debė Kesidi:

Jaučiau aš gėdą ,

Dabar aš išdidi.

Aplink buvo tamsu ,

Dabar visur šviesu.

Turėjau aš svajonių ,

Dabar turiu vilčių.

Džulės dėka.

— Neverk, brangusis, — tyliai šnibždėjo Džulė, nustebinta drėgmės ant šiurkštaus skruosto, prispausto prie jos. Delnu apimdama jam sprandą, kad priglaustų arčiau, ji nedrąsiai pasišaipė: — Tu dar neskaitei mano knygos. Gal aš geresnė rašytoja, negu manai?

Per vieną skaudžiausių ir graudžiausių savo gyvenimo momentų Žakas prapliupo kvatoti.

[1] No Parking (angl.) - nestatyti automobilių.

[2] Vokiečių pasakos personažas, kuris grodamas fleita išvedė visas žiurkes iš miesto. Kai miestelėnai jam neatlygino, jis tokiu pat būdu išvedė visus vaikus ir juos nuskandino.

[3] Konstitucijos straipsnis, garantuojantis daugybę pilietinių laisvių, tarp jų ir susirinkimų laisvę.

[4] Emily Post (1872-1960) - amerikietė, rašiusi knygas ir straipsnius į laikraščius apie etiketą.

[5] Personažas iš vaikiškų knygelių, detektyve.

[6] Macho - norintis būti ar atrodyti tikras vyras, stiprus, drąsus, nesentimentalus.

[7] 1966 m. JAV Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą, kad suimdama policija privalo žmogui pranešti jo teises, ypač teisę tylėti.

[8] Habeas corpus (lot.) - asmens neliečiamybės Įstatymas, priimtas Anglijos parlamento 1679 m.

[9] Amerikoje R žymimi filmai, kuriuos vaikams, jaunesniems negu 17 metų, leidžiama žiūrėti tik leidus tėvams.