Judith McNaugth - Tobula

Guminė juostelė, vos, nepataikiusi jam į ausį, tyliai prazvimbusi, nukrito nuo skelbimų lentos ir jis pažvelgė aukštyn, manydamas, kad kažkas nukrito nuo viršaus. Antroji pralėkė pro smilkinį, net arčiau už pirmąją, ir jis šypsodamas atsigręžė, mėgindamas atsikratyti nemalonaus jausmo. Džulė rymojo prie stalo, ant pirštų įtempusi guminę juostelę ir nusitaikiusi paleido ją į Žaką.

— Taikliai šaudai, — mėgino juokauti Žakas.

— Mane specialistai išmokė, — atsakė šypsodama Džulė, tačiau jo bandymas juokauti nė trupučio jos neapgavo.

— Ką jūs sugalvojot, pone Benediktai? — tyliai paklausė ji ir pakeitė savo taikinį į knygą paskutiniame suole. Ir kliudė.

Džulės portfelis buvo sukrautas ir uždarytas, ir Žakas priėjo prie jos, nežinodamas, ką atsakyti.

Ji, matyt, žinojo, ką jis turėjo galvoje, nes pakreipė galvą, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir lyg niekur nieko paklausė:

— Kaip tau patiko mano ponios?

— Aš... tavo Debė Sju Kesidi kas kita. Jos visos... ne tokios, kaip tikėjausi, tai geriausia, ką galiu pasakyti.

— Prieš kelis mėnesius nebūtum jų privertęs išsižioti, jei būtum atėjęs.

— Dabar, atrodo, jos gana pasitikinčios savimi.

— Tu taip manai? — ir jos balse pasijuto keisti abejonės tonai. — Jeigu jos būtų žinojusios, kad tu šį vakarą atvyksi, nieku būdu nebūčiau jų čia atitempusi. Mėsininko žmona ateis į mūsų vestuvių pokylį, visų mano mokinių tėvai ateis, bažnyčios sargo žmona ateis. Bet nė vienos iš šitų moterų negalėjau priversti patikėti, kad noriu, jog jos būtų mano viešnios, nors su jomis esu praleidusi daugiau laiko negu su kitais. Matai, jos turi labai daug savigarbos. Kai grįžau iš Kolorado su pinigais, kuriuos gavau Amarile, užsakiau specialius testus jų gabumams patikrinti.

— Kaip tu patikrinsi nemokantį skaityti.

— Žodžiu. Naudojant tinkamą medžiagą tai visai paprasta. Ir to nevadini „testavimu“ dėl to, kad jos taip nepasitiki savimi, jog sutrinka vos tik paminėjus tą žodį. Ar žinai, ką atradau?

Jis papurtė galvą, sužavėtas jos entuziazmo.

— Debė jau sugeba skaityti trečios klasės lygiu, o kitų dviejų sugebėjimai vidutiniai, todėl jos neišmoksta skaityti. Ir žinai, ko joms reikia ne mažiau kaip mokymo?

Kai jis vėl papurtė galvą, ji susigraudinusi pasakė:

— Joms reikia manęs. Vieno žmogaus, kuriam jos rūpi. Dieve, jos pražysta, kai kita moteris tiki jomis ir praleidžia drauge šiek tiek laiko... Nebūtinai jų mokytoja, tiesiog kita moteriškė. Rozali kūdikio ateitis priklauso nuo to, ar Ketrina, kuri perima jas iš manęs, sugebės išsaugoti Rozali tikėjimą savimi ir mokymosi svarbą. Jei nesugebės, jos vaikas augs iš labdaros ir liks ant skurdo ribos, kaip ir jo motina. Yra kelios grupės, pradedančios dirbti šiame krašte, kai kurios iš jų įkūrė korporaciją, o viena jų, vadinama „Raštingumas. Perduok kitiems“, yra sukūrusi nacionalinę programą, skirtą specialiai moterims. Sužinojau tai vos prieš kelias dienas.

Klausydamas jos, Žakas nebežinojo, ar pasiūlyti išrašyti čekį, ar mokyti klasę.

— Žinau, Reičelė nusprendė negalinti atsisakyti savo karjeros, kai tik jūs susituokėt, o aš... aš turiu tau, Žakai, pasakyti, kad Kalifornijoje norėsiu ir toliau mokytojauti. Dirbti su suaugusiom moterim, ne su vaikais. Noriu įsitraukti į tą programą, — kiek liūdnokai pridūrė ji.

— Štai kodėl norėjai, kad šį vakarą čia ateičiau, — šaltai pasvėrė Žakas, galvodamas, kaip absurdiška būtų lyginti nežabotas egoistiškas Reičelės ambicijas ir Džulės norą padėti savo lyties atstovėms.

Visai klaidingai supratusi Žako toną, Džulė pažvelgė jam į akis ir pasakė maldaujančiu balsu.

— Aš, Žakai, turiu dovaną, kuria galiu dalintis. Man to reikia.

Žakas čiupo ją į glėbį ir prispaudė prie savęs.

— Tu pati esi dovana, — karštai šnibždėjo jis. — Tu labiau spindi už tą deimantą, kurį nešioji.

Kai jis pakėlė galvą ir truputį atleido spaudžiančias savo rankas, ji patrynė pirštu raštuotą jo kaklaraištį ir dvejodama pažvelgė į jį.

— Debė prarado darbą, nes šeima, kuriai ji dirbo nuo to laiko, kai buvo paauglė, išsikelia. Kažin ko ji nesugeba, išskyrus namų ruošą.

Žakas pakėlė jai smakrą ir be kovos jai pasidavė:

— Aš turiu labai didelį namą.

86

—Ar esi tikras, kad bažnyčioje viskas paruošta? — paklausė Žakas Metą Karelą, skubiai kišdamasis mažytes sąsagas į frako marškinių krūtinę.

— Viskas paruošta, išskyrus tave patį, — juokdamasis atsakė Metas. Kadangi praeitą vakarą jam teko dalyvauti vakarienės repeticijoje ir jis negalėjo prisiskambinti iš Matisonų namų, nerizikuodamas būti išgirstas, jam teko pasikliauti Metu ir Meredit, kurie buvo atskridę iš vakaro ir nakvojo Džulės namuose, kad perduotų naujausią informaciją ir nurodymus.

— Ar jau visi atvyko iš Kalifornijos?

— Visi bažnyčioje.

— Ar perspėjai Meredit, kad neleistų Džulei žvilgčioti į bažnyčią, kai ji eis viduriniu taku, — tyliau kalbėjo Žakas, žiūrėdamas į veidrodį ir rišdamasis juodą kaklaraištį.

— Nenoriu, kad ji žinotų, kas atvyko. Tegu tai būna staigmena.

— Meredit ir Ketrina Keihil Džulę tvirtai sergsti. Ji net kvėptelėti negali be jų žinios. Dabar ji tikriausiai jaučiasi taip, lyg jos būtų prilipdytos jai prie šono, ir ji nesupranta kodėl.

Žakas įlindo į juodą frako švarką.

— Barbra jau čia?

— Čia, kartu su savo akompaniatoriumi! Kalbėjau su ja Dalase jos viešbutyje vakar vakare. Dabar ji stovi prie vargonų, laukia.

Žakas brūkštelėjo delnu sau per skruostą, norėdamas įsitikinti, ar gerai nuskusta barzda.

— Kiek dabar valandų?

— Be dešimt keturios. Turim dešimt minučių nusigauti iki bažnyčios. Tedas Matisonas jau ten. Pakeliui pakartosiu tekstą, kurį turėjai išmokti per repeticiją vakar vakare.

— Aš jau dalyvavau generalinėje repeticijoje, — šaltai atsakė Žakas. — Nepamiršk, kad sykį jau esu tą daręs.

— Yra keli dideli skirtumai, — šypsodamas nurodė Metas.

— Iš tiesų? Kokie?

— Pereitą kartą tu buvai ramus, bet ne toks laimingas.

Buvo dar vienas skirtumas tarp anų vestuvių ir šių, nepaisant ekspromtu padarytos pastabos, Žakas tą žinojo. Žinojo net ir prieš tai, kaip išėjo priešais besišypsančią minią ir atsigręžė į būsimą uošvį bažnyčioje, apšviestoje žvakių, kvepiančioje nuo daugybės baltų rožių puokščių, perrištų baltais atlaso kaspinais. Šį kartą ramiai prie altoriaus laukdamas Džulės, jis buvo kupinas pagarbos ir ramaus džiaugsmo.

Žiūrėjo, kaip Meredit eina viduriniu taku artyn prie jo, įsisupusi į obuolio žalumo šilką, lydima Ketrinos ir Saros, vilkinčiomis vienodomis sukniomis, visos gražios, šypsančios ir giedros, tarytum jos, kaip ir Žakas, jaustų, kad tai, kas įvyks, absoliučiai teisinga.

Vargonų muzika išaugo ligi crescendo , ir Žakui pasirodė, kad jam sprogs širdis nuo to reginio, kurį išvydo. Balto aplikuoto šilko verpete, lydint šydo debesiui, artinosi moteris, kurią jis buvo pagrobęs, su kuria drauge juokėsi ir kurią mylėjo. Ji ėjo žvakių šviesoje, jos veidas spindėjo, o akyse jis matė viso pasaulio meilę, dar negimusių jo kūdikių pažadą, ištisą gyvenimą, pilną džiaugsmo, kurį ji ketino jam suteikti. Jis visa tai matė, o paskui išvydo, kaip jai išsiplėtė akys, kai iš vargonų tribūnos pakilo Barbros Streisand balsas, o daina buvo ta, kurią Žakas prašė padainuoti, kai Džulė eis pagrindiniu taku.