Ребекка Джеймс - Tobula klasta

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Rebecca James

Beautiful Malice

Allen & Unwin, 2010

Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Copyright © Rebecca James, 2010

© Vertimas į lietuvių kalbą, Zita Marienė 2010

© Viršelyje panaudota nuotrauka „iStockphoto“

© Leidykla „Alma littera“, 2010

ISBN 978-9955-38-723-7

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda

Maketavo Valdas Bautrėnas

Skiriu Hilary

PIRMOJI DALIS

Aš nėjau į Alisos laidotuves.

Tuo laiku buvau nėščia. Paklaikusi iš sielvarto. Bet sielvartavau ne dėl Alisos. Ne. Tada Alisos jau nekenčiau ir džiaugiausi, kad ji negyva. Alisa man šitaip padarė, Alisa sugriovė gyvenimą: atėmė geriausia, ką turėjau, ir sudaužė, nei surinksi, nei suklijuosi. Verkiau ne Alisos, o dėl to, kad per ją turėjau taip kentėti.

Tačiau dabar, po ketverių metų ir daug laimingesnė, pagaliau nusistovėjus ramiam ir vienodam gyvenimui su dukryte Sara (mano gerute rimtuole Sara), kai kada pamanau, jog vis dėlto reikėjo nueit į Alisos laidotuves.

Mat visur ją matau – prekybos centre, prie Saros vaikų darželio vartų, klube, kur retkarčiais mudvi su Sara pigiai papietaujam. Akies krašteliu išvydusi blizgančius geltonus Alisos plaukus, manekenės figūrą, ryškius drabužius, nejučia stabteliu, širdis ima daužytis. Išsigandusi beveik isteriškai spraudžiuosi per žmones norėdama įsitikinti, jog man nesivaidena ir aš tik matau merginą, labai panašią į Alisą. Iš arti tos merginos kai kada panašios į Alisą, bet niekad, o niekad nesti tokios gražios kaip ji. Dažniausiai, gerai įsižiūrėjus, panašumo išvis nelieka.

Apsisukusi einu savais keliais, bet veidas ir lūpos atšąla, pirštų galiukuose nemaloniai tvinksi adrenalinas. Diena sugadinta.

Jei būčiau ėjusi į laidotuves, Alisos mirtis dabar atrodytų tikresnė. Nebūtų buvę jokio reikalo verkti ar apsimesti gedinčia. Būčiau galėjusi piktai nusijuokti ir spjaut į kapo duobę. Kas būtų neleidęs? Jei tik būčiau pamačiusi, kaip nuleidžiamas karstas, kaip užpilamas sunkiu, nepajudinamu žemių sluoksniu, dabar būtų ramu, kad ji tikrai mirusi ir palaidota.

Dabar žinočiau, kad Alisos nebėra visiems laikams.

Aš pabundu pirma Saros, dar saulei nepatekėjus, ir užsiplikau puodelį arbatos. Jau beveik vasara, rytas šiltas, todėl arbatą geriu lauke. Nedažnai sau leidžiu prisiminimų prabangą, kai surikiuoju įvykius šiokia tokia chronologine tvarka. Visi tie neišvengiami „o jeigu“ pernelyg skausmingi, pernelyg bergždi, pernelyg pragaištingi mano sielos ramybei. Bet retsykiais, kai tylu ir esu viena, kai nereikia niekur ruoštis su Sara, mane nusineša prisiminimai.

1 skyrius

– Ar nori eiti?

Alisa Peri žiūri į mane. Šypsosi. Aš viena sėdžiu po medžiu, pietauju. Skaičiau knygą, todėl neturiu supratimo, ko Alisa klausia. Pakeliu galvą, prisidengiu akis nuo saulės. Nuryju sumuštinio kąsnį.

– Atsiprašau, kur eiti?

Iš storo pluošto, kurį ji laiko, Alisa paduoda man popieriaus lapą.

Paimu, apsimetu įdėmiai apžiūrinėjanti. Tai spalvota fotokopija, kviečianti į aštuonioliktą Alisos gimtadienį. Joje parašyta: „Ateikit visi kaip vienas!!! Atsiveskit draugų!! Šampanas nemokamas! Valgis nemokamas!“ Tokį kvietimą sukurti galėjo tik toks populiarus ir savim pasitikintis asmuo kaip Alisa Peri, kiekvienas paprastesnis žmogelis būtų pasijutęs, kad maldauja ateiti. Vakarėlis vyks salėje virš kažkokios aludės. Aš žinau apie Alisą, visi apie ją žino, bet iki tol neteko su ja kalbėtis. Ji viena tų garsių merginų. Gražuolė, visų mėgstama, visur krentanti į akis. Visad atrodo puikiai nusiteikusi, visad patenkinta, kvatojanti, apsupta žmonių, kurie iškart pasidaro žavingesni ir įdomesni vien todėl, kad yra šalia jos.

Perlenkusi kvietimą linkteliu.

– Pasistengsiu, – sakau gūžtelėdama ir nenorom šyptelėdama. – Manau, bus smagu, – pameluoju.

Alisa žiūri į mane. Atsidususi klesteli greta. Sukryžiuoja kojas. Sėdi taip arti, kad vienas kelis įsiremia į manąjį.

– Nieko tu nemanai.

Ji žiūri į mane ir šypsosi.

Jaučiu, kaip imu rausti. Nors visas mano gyvenimas melagingas, meluoti nemoku. Nuduriu akis į sterblę.

– Gal ir ne.

– Bet aš noriu, kad ateitum, Katrina, – sako ji. – Man būtų labai malonu.

Stebiuosi, iš kur Alisa žino mano vardą, bet jos noras, kad dalyvaučiau gimtadienio vakarėlyje, apskritai nesuvokiamas. Dramondo vidurinėje manęs beveik niekas nepažįsta, aš neturiu draugių. Tyliai viena ateinu ir išeinu, atbūnu pamokas, ir tiek. Stengiuosi niekam nelįst į akis. Mokausi neblogai, bet pažymiai vidutiniai. O, galėčiau mokytis geriau, nesunku, bet mane gąsdina galimas dėmesys. Suprantu, jog aš slapstausi. Esu bailė. Šitaip negali tęstis amžinai, negaliu visą gyvenimą gyventi kaip šešėlis, tačiau kol kas šitai man tinka. Jei niekuo neišsiskiri, niekam nerūpi tave klausinėti. Niekas neturi žinoti, kas iš tiesų esu ir kas man atsitiko.

Taigi nutariu, kad Alisa sumanė kažkokį žiaurų pokštą, nors neįsivaizduoju, kam jai reikėtų mane užgauti. Galiu tik spėlioti, kad ją pakurstė Denas Džonsonas ar vienas jo draugelių.

Aš patraukiu kelį ir užverčiu knygą. Imu krautis pietų reikmenis.

– Palauk. – Alisa uždeda delną man ant kelio. Dėbteliu į ją labai šaltai, ir ji atitraukia ranką. – Aš rimtai, Katrina. Tikrai noriu, kad ateitum.