Ребекка Джеймс: Tobula klasta

Suknelė daili, bet aš jau pamačiau kitą, kuria ir norėčiau pasipuošti. Ji raudona, išmarginta turkiškais raštais, susisiaučiama ir sujuosiama kaip chalatas, tampaus audinio. Tokią suknelę būtų galėjusi vilkėti mano mama aštuntame dešimtmetyje, ji puikiai tiktų prie mano aulinių.

Alisa mane stebi. Juokdamasi nukabina raudonąją suknelę.

– Šitą?

Linkteliu.

– Žavinga, tiesa? – Ji prisideda suknelę, žiūri į veidrodį. – Be to, brangi. „Pakbelle & Kanon“. Turi gerą skonį.

– Nuostabi. Kodėl jos nenešioji? Tebėra etiketė, nė karto nebuvai apsivilkusi. Galbūt ją ir taupei gimtadieniui.

– Neee... Rengsiuos kuo kitu. Ypatingu drabužiu. – Alisa nusviedžia suknelę ant lovos šalia manęs. – Pasimatuok.

Suknelė guli kaip nulieta, šito ir tikėjausi, ir dera prie batų. Raudona spalva paryškina mano tamsią odą ir juodus plaukus, aš laiminga šypsausi Alisai veidrodyje. Apima jaudulys ir džiaugsmas, kad sutikau eit į vakarėlį. Kaip seniai šitaip džiaugiausi...

Alisa eina į virtuvę, išima iš šaldytuvo butelį. Šampanas. Rausvas.

– Mmm... – Ji pabučiuoja butelį. – Mano didžioji meilė. Ir valio, nuo vakar jau galiu teisėtai gerti.

Ji atkemša butelį, kamštis pokšteli į lubas, ir nepaklaususi, ar noriu, pripila dvi taures. Savąją nusineša į vonią, kur maudysis ir rengsis; jai išėjus paimu taurę ir atsargiai siurbteliu. Nesu gėrusi alkoholio nuo tos nakties, kai mirė Reičelė. Nė lašo. Betgi nuo Reičelės mirties nesu ir svečiavusis pas jokią draugę, nesu jautusis taip smagiai, todėl pridedu taurę prie burnos ir siurbteliu – burbuliukai kutena lūpas, liežuvį. Nurijusi dar vieną gurkšnelį įsivaizduoju, jog jis iš karto muša man į galvą, alkoholis pasklinda gyslomis, nes ima dilgčioti lūpas, sukasi galva. Šampanas saldus, malonus gerti, visai kaip limonadas, turiu saugotis, kad neišmaukčiau visos taurės.

Gardžiuojuosi kiekvienu gurkšniu, patenkinta, kad gėrimui slystant gerkle kūnas vis labiau atsipalaiduoja. Taurei ištuštėjus pasijuntu laimingesnė, nerūpestingesnė – normali septyniolikmetė – ir klesteliu ant Alisos ryškios sofos juokdamasi iš nieko. Taip ir sėdžiu išsišiepusi, jaukiai apsunkusi, kai grįžta Alisa.

Sunku nupasakoti Alisos grožį. Aukšta, liekna, gan raumeninga, bet moteriška. Daili aukšta krūtinė, tokia tobula, kad nejučia kyla įtarimas, ar nepasidariusi plastinės operacijos. Veidas – tobulo grožio paveikslas, akys didelės, įkypos, mėlynos kaip rugiagėlės. Išsišovę skruostikauliai, plati kvapą gniaužianti šypsena. Oda spindinti, kone auksinė.

Daugelį žmonių galima pavadinti patraukliais ar gražiais, tačiau Alisos grožis buvo toks ryškus, kad beveik įžūlus. Bet kokiame sambūryje jis tapdavo tiesiog apčiuopiamas, tiesiog dar vienas svečias, – nekviestas ir kartais nepageidautinas, tačiau toks, į kurį negali nekreipti dėmesio.

Dažnai girdėdavau, jog esu graži, ir visada buvau patenkinta savo išvaizda. Mano figūra daili ir proporcinga. Gražios akys ir putlios lūpos. Skaisti, lygi oda, saulėje kaipmat įrundanti, giedra šypsena ir tiesūs balti dantys. Nepaisant baisiai susiraičiusių plaukų, kūpsančių it nesuvaldoma kupeta, kokius porą kartų netgi buvau palyginta su Sofi Loren.

Tačiau šalia Alisos visada jaučiuosi pilka pelytė.

– Oi Alisa, kaip tu atrodai... – Gūžteliu nerasdama žodžių. – Tiesiog fantastiškai.

Ji iškelia rankas ir apsisuka ant pirštų galų.

– Ak, ačiū, panele Katrina, – taria.

Kol laukiame taksi, Alisa paima tuščias taures ir virtuvėje vėl jas pripila. Keldamasi paimti gėrimo pajuntu, kad lengvai sukasi galva. Jausmas visai malonus – iš tiesų jaučiuosi laisvai, nevaržomai ir ramiai, bet nuo tos vienos taurės mintys pakrinka ir išskysta. Ir šis jausmas, šis svaigus džiugesys, įsitikinimas, kad pasaulis geras ir draugiškas, staiga pasirodo pažįstamas. Lygiai taip jaučiausi tą naktį, kai mirė Reičelė. Ir staiga suvokiu, jog šis jausmas mane gąsdina. Gąsdina tai, kaip alkoholis susuka žmogui protą: priverčia pamiršti atsargumą, patikėti, kad pasaulis tavimi pasirūpins. Mat žinau, jog šis saugumo jausmas tėra apgaulė, pavojinga iliuzija. Alkoholis verčia tave rizikuoti, nors šiaip to nedarytum, alkoholis skatina kvailai elgtis. Labiau nei kas kitas žinau, kokios baisios gali būti vienui vieno blogo poelgio pasekmės. Gyvenu su tuo kiekvieną mielą dieną.

Taurę iš jos paimu, tačiau tik apsimetu gerianti – vos vos suvilgau lūpas, o taksi atvažiavus gėrimą išpilu į kriauklę.

Alisa išnuomojo pobūvių salę „Liūto“ viešbučio viršuje. Salė didžiulė ir prašmatni, langai aukšti, mediniais rėmais, už jų – nuostabus miesto vaizdas. Balti balionėliai, baltos staltiesės, orkestras. Padavėjai blizgina šampano taures, ant stalo lėkštės, prikrautos prašmatnių vieno kąsnio užkandžių. Kadangi pobūvis privatus, niekas neprašo asmens pažymėjimo, kai Alisa mudviem užsako po taurę šampano.

– Fantastika, – sakau, smalsiai žvelgdama į Alisą. – Ar tėtis su mama tau viską apmokėjo?

– Ne, – paniekinamai prunkšteli Alisa. – Neįstengtų apmokėti nė kepsnių kieme.

– Ar jie gyvena Sidnėjuje? – klausiu.

– Kas? – susiraukia ji.

– Tavo tėvai.

– Ne. Ne Sidnėjuje. Ačiū Dievui. Jie gyvena šiaurėje.

Įdomu, kaip Alisa pragyvena Sidnėjuje, kaip susimoka už butą. Maniau, kad jai padeda tėvai, apmoka butą, bet, atrodo, taip nėra. Gal ji kartais gavo kokį palikimą ir tapo savarankiška ir turtinga? Nors baisiai smalsu, daugiau nieko neklausiu.

– Šiaip ar taip, tu be galo dosni. Iškelti tokias vaišes savo draugams... Vargu ar įstengčiau būti tokia. Verčiau išleisčiau pinigus sau. Užsienio kelionei ar dar kam.

– Smagu, kad laikai tai dosnumu, – gūžteli Alisa, – bet aš dievinu vakarėlius. Ypač kai esu jų centre. Nieko geresnio nesugalvočiau. Be to, užsienio kelionės manęs nedomina.

– Nejaugi?

– Užsieny aš nieko nepažįstu ir manęs niekas nepažįsta. Ko ten važiuoti?

– Oi, – nusijuokiu. Ji turbūt pokštauja. – Mane užsienio kelionės labai traukia. Kultūrų, kalbų, valgių įvairove... O tai, kad tavęs niekas nepažįsta, savaime gali būti pliusas. Įsivaizduok, kokia laisvė! – Matau, kad Alisa žiūri į mane abejodama. – Negi tikrai tau nesinori pakeliauti?

– Nė trupučio. Man ir čia gerai. Patinka draugai. Dievinu savo gyvenimą. Kodėl reikėtų kur nors trenktis?

– Bet... – Ketinu jai prisipažinti, kaip mane traukia pasaulis už mūsų šalies ribų, kaip domina svetimos kalbos ir gyvenimas kitose šalyse, žmonijos istorija, bet mus pertraukia pirmieji svečiai.

– Alisa! Alisa! – šaukia jie, ir staiga ją apspinta žmonių būrys; vienus pažįstu iš mokyklos, kiti, vyresni, nė karto nematyti. Vieni apsirengę iškilmingai: su suknelėmis iki žemės ir kostiumais, kiti kasdieniškai – su džinsais ir marškinėliais. Bet juos jungia vienas dalykas. Visi nori gauti dalelę Alisos, nors akimirką jos laiko; nori ją sudominti ir patraukti jos dėmesį, prajuokinti. Visi be išimties nori, kad ji juos pastebėtų ir pamėgtų.

Ir Alisa tarsi pasklinda po visą salę – regis, kiekvieną pakalbina, pamalonina, bet kažkodėl mane ji pasirenka nuolatine šio vakaro palydove. Įsikibusi į parankę tempia mane nuo grupelės prie grupelės įtraukdama į kiekvieną pašnekesį. Mes kartu šokame ir apšnekame svečių aprangą, kas su kuo flirtuoja, kas kam patinka. Man vakaras nuostabus. Taip smagu nebuvo keletą metų, taip smagu nebuvo nuo pat Reičelės mirties. Čia būdama nė karto neprisimenu nei Reičelės, nei savo gedinčių, sielvarto palaužtų tėvų. Aš šoku, kvatoju, koketuoju bent tam kartui pamiršusi naktį, kai Reičelė buvo nužudyta, naktį, kai suvokiau baisią tiesą apie save. Viską pamirštu apie naktį, kai savo sielos gelmėse aptikau begėdišką, bjaurią bailę.