Ребекка Джеймс: Tobula klasta

Užverčiu akis.

– Ko jau taip?

– Tiesiog tu man patinki. Ir, manau, tai, ką aną savaitę pasakei Denui, buvo fantastiška. Dievaži, norėčiau pati taip sugalvoti. Bet nemoku. Esu per lėta. Žinai, man niekad nebūtų atėjusi į galvą tokia mintis apie tos moters jausmus. Kol neišgirdau, kaip tu išprausei Deną. Supranti, buvai nuostabi, tavo žodžiai buvo tokie teisingi ir tu tikrai jam parodei, koks jis kvailys.

Dabar suvokiau, apie ką Alisa šneka. Daugiau šitaip niekam nešoku į akis. Iš tiesų kiekvieną dieną labai stengiuosi to nedaryti.

Tačiau prieš dvi savaites aš taip pasibjaurėjau Deno ir jo sėbrų elgesiu, kad nesusilaikiau. Mokykloje viešėjo lektorė, kalbėjo apie karjeros planavimą ir priėmimą į universitetus. Taip, kalba buvo nuobodi, viskas girdėta tūkstančius kartų ir pati moteriškė beviltiška. Ji nervinosi, todėl mikčiojo, darė pauzes, po jų vėl pradėdavo nuo pradžių, be to, kuo mokiniai labiau triukšmavo, tuo jai prasčiau sekėsi. Denas Džonsonas su savo bestuburių draugelių gauja ją visai pribaigė – jiems tik paduok bejėgį žmogų. Jie žiauriai iš jos tyčiojosi, ir vargšė pagaliau išbėgo gėdingai apsipylusi ašaromis. Po viso to koridoriuje aš priėjau prie Deno ir pliaukštelėjau per petį. Pati vos neverkiau ir net drebėjau iš pykčio, mat moteris man priminė Reičelę: tokia pati blyški oda ir šviesūs plaukai, toks pat baikštus nervingumas...

Denas atsisuko. Pasipūtęs, patenkintas savimi išsišiepė man ir kilstelėjo antakius akivaizdžiai tikėdamasis, kad bus pagirtas už žiaurumą.

„Ar tau neatėjo į galvą, kaip tu ją įskaudinai? – prabilau. – Juk tai jos gyvenimas, Danieli, jos darbas, profesinė reputacija. Tau norėjosi dar kartą patraukti kitų dėmesį, sulaukti savo kvailų draugelių pritarimo. Tačiau ji po šios paskaitos kankinsis ne vieną valandą ir visą gyvenimą prisimins pažeminimą. Man tavęs gaila, Danieli, širdyje tau tikriausiai labai liūdna ir tamsu, jeigu prireikė taip sugniuždyti kitą žmogų. Kurio tu net nepažįsti.“

– Tu buvai nepakartojama, – kalbėjo Alisa. – Patikėk, apstulbau. Turbūt ne aš viena, visi apstulbo. Su Denu niekas taip nešneka, – susijuokė Alisa. – Niekas.

O aš šneku, pamaniau. Bent jau mano tikrasis „aš“ taip šneka.

– Nuostabu. Tokia drąsa.

Šitas žodis mane galutinai įtikina. Drąsa. Aš taip trokštu būti drąsi. Taip trokštu, kad manyje slypinti bailė būtų sunaikinta, sutriuškinta, jog nebesipriešinu Alisai. Matot, ekstravertei, mergaitei, pripratusiai, kad visi ja žavisi, ją myli ir jai pavydi, labai sunku, beveik neįmanoma gyventi tykiai. Labai sunku slapstytis.

2 skyrius

Alisa užsispiria, kad vakarėliui rengtumės kartu. Vakarėlio dieną tuoj po pietų ji atvažiuoja manęs pasiimti senutėliu folksvagenu. Gyvenanti viena, vieno miegamojo bute senamiestyje, praneša man, didžiuliu greičiu nardydama gatvėmis, daug greičiau negu leidžiama visų kategorijų naujokams. Aš nustembu, tiesiog apstulbstu. Įsivaizdavau, jog tokia kaip Alisa turėtų gyventi patogiame name rytiniame priemiestyje kartu su mylinčiais tėvais. Įsivaizdavau, kaip ji lepinama, prižiūrima, popinama (kaip visai neseniai ir aš), ir dėl to, kad gyvena viena, staiga tampa daug įdomesnė, sudėtingesnė, nei iki tol atrodė. Ir nors aš gyvenu ne viena, o pas tetą, aišku, jog mudvi su Alisa turime daug daugiau bendro, negu maniau. Mes abi esame savarankiškesnės už daugumą bendraamžių – abi negyvenam su tėvais.

Noriu paklausti ją daugybės dalykų, – kur jos mama ir tėtis? kaip ji išsimoka už butą? ar niekad nebijo? ar nesijaučia vieniša? – tačiau tyliu. Pati turiu paslapčių ir jau žinau, kad ko nors klausdama rizikuoju pati būti kamantinėjama. Saugiau nesmalsauti apie kitus, saugiau per daug neklausinėti.

Jos butas apleistame raudoname mūre. Laiptai purvini, tamsūs ir kažkuo dvokia, galbūt suplėkusiomis daržovėmis, ir man keista, kad tokia švaruolė kaip Alisa gyvena tokiame name. Bet kai uždususios užbėgam į ketvirtą aukštą, ji atidaro duris į spalvų ir šilumos užlietą kambarį.

Sienos nudažytos sodria oranžine spalva, nukabinėtos didžiuliais spalvingais abstrakčiais paveikslais. Dvi milžiniškos minkštai atrodančios sofos užklotos vyšninės spalvos užtiesalais, apdėliotos margomis egzotiškų raštų pagalvėlėmis. Kur tik įmanoma, visur stovi žvakės.

– Užeik, užeik. – Alisa spusteli man ranką ir klausiamai žiūri į mane, besidairančią po kambarį. – Kaip patinka? Žinok, viską pati padariau. Kad būtum mačiusi, kaip čia atrodė, kai įsikėliau, – tokia pilkuma, toks purvas. Tiesiog nuostabu, kad spalvos šitaip pakeičia kambarį. Skardinė dažų, šiek tiek darbo – štai ir viskas, daugiau nieko nereikia.

– Baisiai šaunu, – sakau. Nesusilaikau, pajuntu lengvą pavydą. Alisos butas daug modernesnis, jaunatviškesnis už tą sterilų minimalistinį būstą, kuriame gyvenu aš.

– Nejaugi? Tau tikrai patinka?

– Taip, – nusijuokiu. – Tikrai.

– Aš taip džiaugiuosi, Katrina. Noriu, kad jis tau patiktų kaip ir man, nes ketinu šiame bute daug laiko praleisti su tavimi. Daug laiko praleisti kaip tik šiame kambaryje, kalbėtis, kalbėtis ir kalbėtis iki užkimimo. Per naktis dalytis didžiausiomis paslaptimis.

Alisa tokia žavinga, tokia nuoširdi, kad iš tiesų negaliu jai atsispirti. Juk sakoma, ar ne, jog patrauklūs ir įtakingi žmonės moka padaryti taip, kad pasijustum svarbiausiu žmogumi pasaulyje? Iki tol neturėjau nuovokos, ką tai reiškia. Nelabai suprantu, ką ji daro ir kaip tai padaro, – kitas žmogus gal atrodytų pernelyg įkyrus, net pataikūniškas, – bet kai man tokį dėmesį rodo Alisa, pasijuntu tiesiog auksinė mergaitė, mane užlieja karštas tikrumas, jog esu iki galo suprasta. Kiekvienas bent iš dalies jaučiasi esąs įdomesnis, išskirtinesnis, negu pasauliui matosi, kiekvienas jaučiasi truputį neįvertintas. Aš, taip ilgai slėpusi savo tikrąjį veidą, esu ypač opi. Tokie žavūs žmonės kaip Alisa turi magišką galią pajusti visuotinį troškimą būti pripažintam. Ir kai į tave nukrypsta akinantis jų dėmesio prožektorius, nieko nėra nuostabiau. Staiga pasidarai įdomi, pasidarai geidžiama, kiekvienas tavo žodis tampa sąmojingas ir vertas pagarbos.

Įsivaizduoju, kad galėčiau atsiverti Alisai. Ir trumputę beprotišką akimirką regiu, kaip išpasakoju jai savo paslaptį. Matau be galo gyvai. Mudvi su Alisa esam šiame kambaryje, abi išgėrusios, abi krizenam laimingos ir vos vos susigėdusios dėl jausmo, kuris apima radus naują draugę, tikrą draugę; aš uždedu ranką jai ant kelio, kad ji suprastų mane norint pasakyti kai ką svarbaus, ir tada papasakoju. Iškloju skubiai, nestabčiodama, nežvilgčiodama į akis. Baigusi spoksau sau į sterblę ir laukiu jos nuosprendžio. Bet ji gera, atlaidi ir supratinga, kaip ir tikėjausi. Apkabina mane. Viskas gerai, o man lyg akmuo nusirita nuo širdies. Esu laisva.

Tačiau ne. Nieko jai nesakysiu. Kol kas ne.

Esu, kaip visada, su džinsais, auliniais batais ir palaidine. Pasiėmiau šiokios tokios kosmetikos pasigražinti prieš vakarėlį, bet Alisa reikalauja, kad apsivilkčiau suknelę. Jos spinta lūžta nuo suknelių, visokių spalvų, fasonų ir visokio ilgio. Mažiausiai šimtas tebekaba su etiketėmis. Įdomu, iš kur ji ima pinigų, kaip gali įpirkti tiek drabužių, ir aš vėl nesusilaikau nepaklaususi.

– Drabužiai – mano silpnybė, – droviai šypteli Alisa.

– Nejaugi? – pajuokauju. – Niekad nebūčiau pamaniusi.

Alisa traukia iš spintos sukneles ir meta ant lovos.

– Štai rinkis. Daugumos nesu nė karto užsivilkusi. – Ji iškelia mėlyną drabužėlį. – Patinka?