Ребекка Джеймс: Tobula klasta

3 skyrius

Reičelė užlipo ant scenos, ir salė beregint nuščiuvo. Ji atrodė puikiai, aukšta ir liekna, raudona aksomo suknelė (žinojau, kad mama su tėčiu už ją suplojo krūvą pinigų) paryškino jos ūgį ir figūrą. Vos keturiolikos metų, bet scenoje pasitikėjimu ir laikysena buvo panašesnė į dvidešimt kelerių moterį.

Mama susijaudinusi spustelėjo man ranką, aš grįžtelėjau į ją. Nieko daugiau nematydama, ji žiūrėjo į Reičelę ant scenos juokingai suspaudusi lūpas – šitaip darydavo norėdama sutramdyti šypseną; akyse žibėjo laimės ir meilės ašaros. Jai prie šono sėdintis tėtis atsisuko į ją norėdamas pažvelgt į veidą, bet susitiko mano žvilgsnį. Mudu nusišypsojome prajuokinti mamos išraiškos, kupini pasididžiavimo šeima.

Reičelė atsisėdo prie fortepijono grakščiai timptelėdama ant kojų suknelę ir ėmė skambinti. Rečitalį pradėjo Mocarto sonata. Žavus, dailus kūrinys, melodija tokia pažįstama, kad žinojau, kokia bus tolesnė nata, kur bus fortissimo ir kur crescendo. Žiūrėjau, kaip visad, užburta jos grojimo, tačiau ne tik jo – ir permainos, kurią scenoje patirdavo jos asmenybė. Scenoje išgaruodavo visas Reičelės drovumas ir nerangumas. Scenoje ji būdavo didinga ir įtaigi, skambindavo taip įsijautusi, jog pamiršdavo save. Kai grodavo, negalėdavai įsivaizduoti, kad ji gali būti nedrąsi ir neryžtinga, kad tėra mergaičiukė.

Per visą rečitalį, kuris truko daugiau kaip valandą, mama gerte gėrė Reičelę akimis. Klausydamasi jos, mama tarsi panirdavo į transą, nebejusdavo nei laiko, nei vietos, nematydavo, kas sėdi šalia.

Aš irgi skambinau pianinu. Mano technika buvo visai padori, prieš metus išlaikiau septintos klasės egzaminą, dažnai laimėdavau mokyklos ir Naujojo Velso muzikos konkursus. Tačiau tikru talentu buvo apdovanota tik Reičelė, jai pasiūlytos net trys užsienio stipendijos. Jau kelios savaitės namie kalbėdavom daugiausia apie tai, kur jai įgyvendinti savo svajonę ir tapti koncertuojančia pianiste – Berlyne, Londone ar Bostone. Man tai tebuvo laisvalaikio užsiėmimas. Patikdavo groti, netgi labai, bet netroškau skambinti kiaurą dieną, ir dar kasdien. Bet Reičelei fortepijonas buvo jos didžioji meilė, jos aistra, ji dirbdavo nepailsdama.

Reičelė buvo pusantrų metų jaunesnė už mane, bet, nepaisant visuotinai paplitusio įsitikinimo, kad vyresnysis vaikas pasiekia daugiau, mūsų šeimoje susiklostė priešingai. Na, mes abi buvom pirmūnės: abi gaudavom puikius pažymius, abi stropiai tiek muzikuodavome, tiek sportuodavome ar mokydavomės, bet Reičelė į viską kibdavo su nepaprastu įkarščiu. Ne taip kaip Reičelei, man rūpėjo berniukai, vakarėliai ir draugų kompanijos, šitos pramogos trukdė iki galo panaudoti gabumus. Bet aš nesukau sau galvos, niekad nepavydėjau Reičelei laimėjimų, man patiko turėti daugybę draugių ir draugų, lakstyti po vakarėlius. Šitos gyvenimo pusės neketinau aukoti dėl aukštų mokslo ar muzikos rezultatų. Visada maniau, kad mano gyvenimas kur kas smagesnis už Reičelės.

Mama su tėčiu gyveno dėl Reičelės. Juodu be galo ir be krašto šnekėdavo apie jos laukiančią koncertuojančios pianistės ateitį – su manimi, vienas su kitu, kai likdavo vieni, su bičiuliais ir su pačia Reičele. Buvo beatodairiškai atsidavę jos karjerai. Lygiai kaip Reičelė buvo apsėsta muzikos, jie buvo apsėsti Reičelės.

Žinau, žmones stebino tai, ką jie laikė mamos ir tėčio šališkumu, – Reičelės dievinimą ir tariamą abejingumą man. Jie manęs gailėdavo manydami, jog esu apleista. Nieko panašaus – aš pritariau tam, kad mama su tėčiu Reičelę garbina, kaip ir jie jausdama, kad jai gimus mūsų šeimą aplankė palaima. Mylėjau Reičelę tyra ir nesavanaudiška meile. Troškau jai geriausio ir nekantravau greičiau išvysti jos spindinčią karjerą. Galiu nuoširdžiai pasakyti, jog mudvi nebuvom varžovės, tiesiog norėjom skirtingų dalykų, o aš buvau laiminga, kad Reičelė genijus. Žinojau, kiek ji dirbo, kad taptų vunderkinde, ir nėmaž nepavydėjau. Man pakako garbės būti jos seserimi.

Nesvarbu, ką skelbė laikraščiai po jos nužudymo, – visas tas skausmingas prielaidas ir klaidingas spėliones apie mudviejų santykius: bulvarinė spauda reiškė vadinamųjų psichologijos ekspertų nuomonę, esą aš turėjau seseriai pavydėti, esą tai neišvengiama šeimoje, kur vienas vaikas talentingas, o kitas paprastas, – bet aš niekad neabejojau savo tikraisiais jausmais Reičelei.

Reičelę dievinau, ir gyvą, ir mirusią. Buvau ir visada būsiu jos didžiausia gerbėja.

4 skyrius

Po Alisos gimtadienio visi man kur kas draugiškesni. Koridoriuose šypsosi ir linksi nepažįstami mokiniai, kai kas net pasisveikina: „Labas, Katrina!“ Ir iš kur žino vardą? Alisa kasdien mane susiranda per pietus. Atsisėdusi šalia juokina pasakojimais apie kitus mokinius, paskalomis apie žmones, kurių beveik nepažįstu ir kurie man nerūpi. Smagu, džiaugiuosi kompanija, nebekiurksau viena. Pietų pertrauka, kuri visad atrodydavo be reikalo tokia ilga, su Alisa pralekia kaip viena akimirka.

Ir aš savęs neklausiu, kodėl ji nori būti su manimi. Vis dėlto savo mokykloje buvau populiari, pripratau būti mėgstama. Alisa nori draugauti, jai reikia mano pritarimo, patinka būti kartu. Ji įdėmiai klausosi visko, ką pasakoju. Taigi nors mudvi mažai ką turime bendro ir suprantu, jog seniau gal ir nebūčiau su ja susidraugavusi, dabar trokštu jos draugystės. Esu dėkinga, patenkinta ir nustebusi. Ir pirmą kartą per tuos metus jaučiu kažką panašaus į laimę.

Ketvirtadienį po vakarėlio skambinu Alisai, pakviečiu šeštadienį į svečius. Gyvenu pas tetą Vivjeną, tėvo seserį; man čia labai patinka: Vivjena nuoširdi ir gero būdo, visad sako, kaip džiaugiasi, kad gyvenu su ja, o aš esu dėkinga, kad nebereikia gyventi Melburne ir galiu vidurinę baigti ten, kur niekas nėra girdėjęs apie Reičelę ar seseris Boidel. Dažnai savaitgaliais lieku viena, nes Vivjena kur nors išvažiuoja su draugėmis, todėl pripratau būti viena, smagu savo nuožiūra rinktis, ką valgyti, ką žiūrėti ir kokios muzikos klausytis. Tik atsikėlusi Vivjena mane kviesdavo važiuoti kartu, – bijojo, kad man nebūtų liūdna ar baugu, – ir sykį išvažiavau, bet visos jos draugės jau bebaigiančios ketvirtą dešimtį, todėl jaučiausi juokingai išsiskirianti. Daug geriau likti namie.

Šį savaitgalį Vivjena ir vėl išvažiuoja. Neabejoju, apsidžiaugs išgirdusi, jog mane aplankys draugė. Ji visad man liepia pasikviesti draugų ir tikriausiai laiko keistuole, nes niekad neturiu svečių.

– Aš paruošiu vakarienę, – sakau.

– Nuostabu, – taria Alisa. – Tikiuosi, esi gera virėja.

– Esu, – nusijuokiu aš. – Vienas mano slaptų talentų.

– Slaptų, ką? – Valandėlę Alisa tyli. – Turbūt turi daug paslapčių.

Aš tik nusijuokiu, tarsi tokia mintis būtų absurdiška.

Šeštadienį lakstau po parduotuves pirkdama maistą. Iki Reičelės nužudymo aš daug gamindavau – visiems keturiems, nes dar buvome šeima, taigi ir dabar žinau, ką darau, ko man reikės. Tam, kad pataisyčiau savo mėgstamo aštraus troškinio, prisiperku vištienos šlaunelių, kardamono, kmyninio kumino, maltos kalendros, „Basmati“ ryžių. Galėsiu pagamint valgį kiek anksčiau, o kai Alisa ateis, pastatysiu jį šusti ant mažytės ugnies, kol mudvi kvatosimės, plepėsime stengdamosi geriau pažinti viena kitą.

Grįžusi namo pataisau troškinį. Nusimaudau po dušu ir apsirengiu. Iki Alisos atėjimo dar valanda, tad paskambinu tėvams. Su tėvais išsikėlėm iš Melburno praėjus metams po Reičelės mirties. Melburne per daug pažįstamų, per daug žmonių žinojo, kas atsitiko Reičelei. Buvo neįmanoma pakęsti užjaučiamų ar smalsių žvilgsnių, neslepiamo kuždėjimosi, lydinčio mus kiekviename žingsnyje. Aš atsikrausčiau pas Vivjeną, nes norėjau baigti Dramondo vidurinę, vieną didžiausių valstijos mokyklų, tokią didelę, kad galėjau joje atsiskirti nuo visų, likti nepastebėta. Tėvai nusipirko namą už poros valandų kelio į šiaurę, Niukaslyje, netoli vandenyno. Žinoma, kalbino ir mane važiuoti kartu, įtikinėjo, kad esu per jauna palikti tėvus. Tačiau mane jų liūdesys jau ėmė slėgti, šalia jų man trūkdavo oro, ir aš jiems vis dėlto įrodžiau, jog Dramondo vidurinė nuostabi, nuo jos priklauso visa mano ateitis, ir jie pagaliau nusileido.