Ребекка Джеймс: Tobula klasta

– O Dieve, – šnibžda ji, dairydamasi po butą, – nepakartojama. Matyt, tavo tėvai dideli dizaino madų žinovai.

– Ne, – papurtau galvą. – Ne. Čia ne tėvų butas. Aš gyvenu pas tetą Vivjeną. Šį savaitgalį ji išvažiavusi. Į šiaurę.

– Taigi mes vienos?

Linkteliu, džiaugsmingai klykdama Alisa strykteli.

– Valio! Dieve, Katrina, kaip puiku! Maniau čia rasti tavo tėtį ir mamą. Maniau, reikės iškilmingai su jais susipažinti. Tarsi būsimajai marčiai. Bet mes vienos! Jokių tėvų. Ačiū Dievui.

Ji nusispiria batelius ir pasileidžia aplink kambarį žiūrinėdama daiktus, žvalgydamasi.

Jau lyg ir ketinu Alisai paaiškinti, kodėl gyvenu su teta, ne su tėvais, pasakyti, kad Dramondo vidurinė daug geresnė už Niukaslio mokyklas, – tai lyg ir tiesa. Bet ją labiau domina pats butas, o ne kaip ir kodėl jame gyvenu.

– Turbūt smagu turėti tokių turtingų giminių, – sako ji, eidama į prieškambarį. Kaišioja galvą pro visas duris koridoriuje. Jos balsas skardžiai aidi. – Ar esi čia turėjusi svečių? Tikriausiai ne, ką? Klausyk, surenkim vakarėlį. Dieviška vieta. Pažįstu būrį žmonių, kuriuos galime pakviesti. Oi, tik pažiūrėk! – staiga sušunka ji. Nuo lentynos nukelia įmantrų butelį. – Airiškas viskis. Mmm... Dievinu. Paragaukim.

– Jis ne mano, – sakau. – Vivjenos.

– Na ir kas. Atpirksim. Tavo teta nė nepastebės. – Ji atneša butelį į virtuvę, susiranda stiklines ir negailėdama pripila. – Kokakolos turi?

– Deja, ne, – purtau galvą.

– Bus gerai ir vanduo.

Ji žengia prie kriauklės, prileidžia vandens ir vieną stiklinę paduoda man. Siurbteliu. Viskio kvapas bjaurus, skonis dar baisesnis – kartus, sausas ir baisiai stiprus, suprantu jo neįveiksianti.

Šitam vakarui alkoholio neplanavau, net negalvojau. Bet Alisos nekantravimas man atveria akis: jai aštuoniolika, ji gali gerti nenusikalsdama. Nieko keisto, kad nori išgerti, nieko nepaprasto. Ne visi taip baidosi pasaulio kaip aš – ne visi nusvilę pirštus.

Mes pasiimam stiklines ir išeinam į balkoną, žiopsom į miesto panoramą. Daugiausia kalba Alisa, aš patenkinta klausausi gerdama jos energiją, jos gyvenimo džiaugsmą. Prisimenu, kaip smagu leisti laiką su bendraamže, iš naujo susipažįstu su kitokia savimi – jaunesne, laimingesne, mergaite, kuri neabejojo, kad gyvenimas gali būti toks, turi būti toks. Laisvas, lengvas ir džiaugsmingas. Ir pirmą kartą per tuos metus esu tikrai laiminga, kad sėdžiu čia, klausausi Alisos, kvatoju iš jos pasakojimo.

Alisa kaip tik tokia draugė, kokios man reikia, kad galėčiau užsimiršti. Ji protinga, paprasta ir labiausiai nori, kad būtų smagu. Gyvena dabartimi ir, mano laimei, kažkodėl nė trupučio nesidomi praeitimi.

Ištuštinusi kelias atskiesto viskio stiklines, – kol aš po truputį laižau savo pirmąją, – Alisa pareiškia išalkusi, ir mes grįžtame vidun. Ji įsipila dar viskio, siūlo ir man, bet aš, kratydama galvą, rodau pilną stiklinę. Alisa susiraukia.

– Nepatinka? – klausia.

– Gal ir nieko, – šypteliu ir siurbteliu stengdamasi nesiraukyti. Galėčiau paaiškinti, kodėl taip bijau alkoholio, pasakyti, koks jis gali būti pavojingas, bet atrodytų, kad vaidinu pamokslaujantį tėvą ar motiną, kokį nors nenormalų puritoną. O aš Alisą jau neblogai pažįstu, žinau, ji manęs nekamantinės, jeigu negersiu. Ir per daug nesuks sau dėl to galvos. Ne jos būdui.

Alisa žiūri į mane lyg stengdamasi kažką suvokti, bet paskui gūžtelėdama pastato butelį.

– Man daugiau liks, – suniurna.

Prisikrovusios pilnas lėkštes troškinio susėdame virtuvėje. Malonu, kad Alisa net išsijuosusi giria valgį.

– Dieviška! Tu stebukladarė. Galėtum atidaryti indišką restoraną.

Juokiuosi kukliai purtydama galvą, bet pačiai gera. Nuotaika labai pasitaisė. Liūdnumas, užėjęs pasikalbėjus su mama, dingo. Alisos smagumas ir energija užkrečiami.

– Gerai, o ką veiksime toliau? – klausia Alisa, šakute kaukšėdama į lėkštę.

– Galime ką nors pažaisti. Turiu žodžių loto. Ir viktoriną.

Alisa papurto galvą.

– Per daug nuobodu. Žaisdama žodžių loto negaliu susikaupti ilgiau kaip minutę. Per daug panašu į pamokas. O gal pabandom spėti žodžius iš piešinių ar šaradas? Ką nors įdomesnio.

– Bet abiem žaidimams reikia daugiau žmonių.

Alisa valandėlę tyli, galvoja, tada pakelia galvą ir nusišypso.

– Žinau vieną, kuris gali ateiti. Mus truputį palinksminti.

– Tikrai? – Aš prisiverčiu šyptelėti, bet pajuntu nusivylimą. Tikėjausi ramaus vakaro tik dviese. Maniau, kalbėsime iki paryčių, gal pasileisime muziką ir pašoksime. Pasidžiaugsime jaukia mergaičių naktimi, kokios, atrodo, neturėjau gal kelerius metus. Be to, man labai smagu, nemanau, kad kas nors trečias dar turėtų mus linksminti. Išgirdus, jog Alisa nori kažką pakviesti, mane apima apatija. – Taip vėlai?

– Dar tik devynios, ir šeštadienio vakaras! Naktiniai klubai nė neatsidarę.

Aš gūžteliu.

– Kas tasai žmogus?

– Robis.

– Ir?

– Kas „ir“?

– Kas jis toks?

– Draugas, ir gana. Dirba padavėju tikrai šauniame restorane. Lygis, pamatysi. Jis tau patiks.

Alisa išsiima mobiliuką ir ima rinkti numerį man nespėjus dar ko nors paklausti. Girdžiu, kaip ji kviečia jį ateiti, – tvirtu, sodriu ir koketišku balsu. Vargu ar ji kada nors jaučia drovumą, abejonę. Sunku įsivaizduoti.

– Tuoj atvažiuos. – Ji atsistoja, pasirąžo, patenkinta pasikaso pilvą. – Puikiai sugalvota, Keite. Dieviškas valgis, gera kompanija, o prieš akis dar visokių smagybių.

– Katrina, – pataisau ją. – Aš ne Keitė. Katrina.

Alisa pakreipia galvą, mąsliai žiūri į mane.

– Bet atrodai kaip Keitė. Tikrai. Juk tu ne visada vadinaisi Katrina, ką? Kai buvai jaunesnė? Mažai mergytei per daug solidus, brandus vardas. O Keitė – žavus. Smagus. Jis tau tinka.

– Ne, – sakau. – Aš – Katrina. Katrina, ir tiek.

Stengiuosi kalbėti nerūpestingai, draugiškai, bet mano žodžiai nuskamba šiurkščiai, perdėtai. Niekad nekreipdavau dėmesio, kaip žmonės mane šaukia, – Keite, Keit, Keiti, – man visi tie vardai patiko, bet ilgiau negaliu pakęsti jokių savo vardo trumpinių. Anos lengvabūdės sutrumpintos Keitės nebėra. Dabar aš Katrina Peterson iki kaulų smegenų.

Suraukusi antakius, Alisa žiūri į mane beveik šaltai, bet staiga jos veidas nusigiedrija, gūžtelėjusi ji nusišypso ir ramiai linkteli.

– Žinoma. Katrina tikrai skamba iškilmingiau. Kaip Katrina Hepbern. Be to, ilgas vardas geriau tinka prie tavo paslaptingumo.

– Paslaptingumo? – prunkšteliu džiaugdamasi dingstimi juokais nuleisti nesmagų pokalbį. – Na jau...

– Oi, tikrai. – Alisa palinksta artyn. – Mokykloje visi spėlioja, kas tu esi. Tokia daili ir protinga. Tokia tyli, užsidariusi ir atsitvėrusi nuo kitų, bet ne todėl, kad būtum drovi, nedrąsi ar panašiai. Toks įspūdis, tarsi būtum nutarusi niekur nedalyvauti. Tarsi... oi, nežinau... turėtum kokią didelę, baisią paslaptį ir nenorėtum su niekuo draugauti, kad kiti jos nesužinotų. Tu visus domini, net gąsdini. Kai kas tave laiko snobe.

– Snobe? Nejaugi? Na, jie klysta. Nesu snobė.

Atsistojusi pradedu nuruošti stalą nežiūrėdama Alisai į akis. Pokalbis pradeda mane nervinti – per daug priartėja prie tiesos. Juk aš tikrai turiu paslaptį. Didelę, baisią paslaptį, kaip sako Alisa. Ir nors nesu snobė, išties nenoriu niekur dalyvauti, vengiu draugysčių, – vis dėl tos pačios priežasties. Matyt, mokiniai pradeda spėliot apie mane, apkalbėti. Nesu tokia nepastebima, kaip tikėjausi. Bet Alisa juokiasi.