Сара Шепард - Viskas tobula

SARA SHEPARD

Viskas tobula

Ciklo

„MIELOS MAŽOS MELAGĖS“

trečioji knyga

Iš anglų kalbos vertė

Sigitas Parulskis

Versta iš: Sara Shepard PERFECT

HarperTeen, New York

Pirma knyga „Mielos mažos melagės“

Antra knyga „Merginos be ydų“

ISBN 9786090105160

Copyright©2007 by Alloy Entertainment and Sara Shepard

Published by arrangement with Rights People, London

I viršelio lėlės autorė – Tina Amantula

Viršelio šriftas – Peter Horridge

Viršelio nuotraukos – Ali Smith

© Vertimas į lietuvių kalbą, Sigitas Parulskis, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelį adaptavo Galina Talaiko

Maketavo Jurga Morkūnienė

Ar tau teko turėti draugą, kuris būtų pasikeitęs? Visiškai transformavęsis iš kai ko, ką tu maneisi pažįstanti, į kai ką... kita? Kalbu ne apie tavo draugužį iš vaikų darželio, kuris užaugo nerangus ir spuoguotas, ar draugę iš stovyklos, kuriai neturi ko pasakyti, kai ji atvažiuoja tavęs aplankyti per Kalėdų atostogas. Ne. Kalbu apie tavo sielos draugę. Merginą, apie kurią tu viską žinai. Kuri viską žino apie tave. Vieną dieną ji pasikeičia ir tampa visiškai kitu asmeniu.

Ką gi, tai atsitiko. Tai atsitiko Rouzvude.

Skiriama ELEI

Pažvelk ir suprasi – jeigu neieškosi, tai ir nesurasi.

SOFOKLIS

Būk savo draugams artimesnė...

Ar tau teko turėti draugą, kuris būtų pasikeitęs? Visiškai transformavęsis iš kai ko, ką tu maneisi pažįstanti, į kai ką... kita? Kalbu ne apie tavo vaikiną iš vaikų darželio, kuris užaugo nerangus ir spuoguotas, ar draugę iš stovyklos, kuriai neturi ko pasakyti, kai ji atvažiuoja tavęs aplankyti per Kalėdų atostogas, ir net ne apie merginą iš tavo gaujos, kuri staiga atsiskiria nuo grupės ir virsta gote ar viena tų į užsienį studijuoti važiuojančių moksliukių. Ne. Kalbu apie tavo sielos draugę. Merginą, apie kurią tu viską žinai. Kuri viską žino apie tave. Vieną dieną ji pasikeičia ir tampa visiškai kitu asmeniu.

Ką gi, taip atsitinka. Tai atsitiko Rouzvude.

– Arija, pažiūrėk. Tavo veidas bus štai toks. – Spenserė Hastings išvyniojo oranžinį ledinuką ant pagaliuko ir įsikišo į burną. Ji pavaizdavo žvairą girto pirato veidą, į kurį neva buvo panaši jos geriausia draugė Arija Montgomeri, bandanti sureguliuoti „Sony“ kamerą.

– Kalbi kaip mano mama, Spense, – nusijuokė Emilija Filds, pasitaisydama sportinius marškinėlius, ant kurių buvo nupieštas viščiukas su plaukimo akiniais ir užrašyta: „Viščiukas pasirengęs plaukti! Trūksta tik vandens!“ Jos draugės uždraudė jai vilkėti kvailais plaukimo marškinėliais – „Kvailelis pasiruošęs plaukti! Trūksta tik nevykėlio!“ – pajuokavo Elison Dilaurentis, kai įėjo Emilija.

– Ir tavo mama tą patį sako? – paklausė Hana Marin, numesdama žalią ledinuko kotelį. Hana visuomet valgo greičiau už kitus. – „ Tavo veidas bus štai toks“ , – pamėgdžiojo jinai.

Elison nužvelgė Haną nuo galvos ligi kojų ir sukikeno.

– Mama turėtų tave perspėti, kad tavo subinė bus štai tokia.

Hanos veidas paniuro, ji trūktelėjo žemyn dryžuotus rožinius ir baltus marškinėlius, kuriuos pasiskolino iš Elės, bet jie vis tiek kėlėsi aukštyn, atidengdami baltą pilvo rėžį. Elison patapšnojo šlepete Hanai per blauzdą.

– Juokauju.

Vieną gegužės penktadienio vakarą prieš pat pasibaigiant mokslo metams septintokės ir geriausios draugės Elison, Hana, Spenserė, Arija ir Emilija susirinko Spenserės namų svetainėje, dekoruotoje pliušu. Jos turėjo dėžę ledinukų, didelį vyšnių ir vanilės skonio gėrimo „Diet Dr. Pepper“, o jų telefonai gulėjo išskleisti ant kavos stalelio. Prieš mėnesį Elė atėjo į mokyklą su naujutėlaičiu sulenkiamu „LG“ telefonu, ir visos draugės tą pačią dieną nulėkė įsigyti tokių pat. Jie visi buvo įdėti į rožinės odos dėklus, kad būtų visiškai tokie pat kaip Elės, visi, išskyrus Arijos, kurios dėklas buvo iš rožinio moherio. Jinai nusimezgė jį pati.

Arija pajudino kameros svirtelę pirmyn ir atgal, kad pakeistų vaizdo mastelį.

– Beje, mano veidas nebus toks. Aš susikaupusi, nes noriu sureguliuoti aparatą. Tai ateinančioms kartoms. Kai mes būsime garsios.

– Ką gi, visos žinome, kad aš tikrai būsiu garsi. – Elison atlošė atgal pečius ir pasuko galvą į šoną, kad paryškintų savo gulbės kaklą.

– O kodėl tu būsi garsi? – šūktelėjo Spenserė gal kiek priekabiau, nei ketino.

– Ketinu rengti TV laidą. Būsiu nuovokesnė, mielesnė Paris Hilton.

Spenserė prunkštelėjo. Tačiau Emilija pritariamai sučiaupė blyškias lūpas, o Hana visiškai įsitikinusi linktelėjo. Tai buvo Elė. Ji nepasiliks ilgai čia, Pensilvanijos valstijoje, Rouzvude. Žinoma, Rouzvudas daugeliu atžvilgių žavus – jo gyventojai atrodė kaip statistai žurnalo „Miestas ir kaimas“ nuotraukai, – bet jie visi žinojo, kad Elei lemta siekti daugiau.

Elė prieš pusantrų metų ištraukė jas iš užmaršties, leidusi tapti geriausiomis jos draugėmis. Su Ele jos virto tikromis privačios Rouzvudo mokyklos, kurią visos lankė, merginomis. Dabar jos įgavo galių – spręsdavo, kas yra kietas, kas ne, galėjo surengti šauniausius vakarėlius, išsirinkti geriausias vietas klasėje, kandidatuoti į moksleivių valdybą ir surinkti triuškinančią balsų daugumą. Na, pastarasis dalykas taikomas tiktai Spenserei. Išskyrus keletą smulkmenų ir netyčia apakintą Dženą Kavano, apie kurią jos kiek įmanydamos stengėsi negalvoti, jų gyvenimas iš pakenčiamo virto tobulu.

– O jeigu mes nufilmuotume pokalbių laidą? – pasiūlė Arija. Draugių rate ji save laikė filmų kūrėja – vienas iš daugelio dalykų, kurių ji norėjo suaugusi, buvo tapti antruoju Žanu Luku Godaru, sunkiai suprantamu prancūzų režisieriumi. – Ele, tu įžymybė. O tu, Spensere, ją klausinėji.

– Aš būsiu grimuotoja, – pasisiūlė Hana, rausdamasi savo kuprinėje ir ieškodama taškuoto vinilplastikinio makiažo krepšelio.

– Aš tvarkysiu plaukus. – Emilija nubraukė už ausų savo rausvai šviesius trumpai kirptus plaukus ir prišoko prie Elės. – Tavo plaukai nuostabūs, chérie , – pasakė ji Elei su dirbtiniu prancūzišku akcentu.

Elė išsitraukė iš burnos ledinuką.

– Argi chérie nereiškia „mylimoji“?

Merginos ėmė juoktis, o Emilija išblyško.

– Ne, tai būtų petite amie . – Pastaruoju metu Ema labai jautriai reaguodavo, kai Elė šaipydavosi iš jos. Ji niekad prie to nepriprato.

– Gerai, – pasakė Arija, patikrinusi, ar gerai nustatyta kamera. – Ar jūs pasiruošusios?

Spenserė šleptelėjo ant sofos ir užsidėjo ant galvos nuo Naujųjų metų vakarėlio likusią tiarą su netikrais briliantais. Ji dėvėjo karūną visą vakarą.

– Tu negali būti su ja, – šūktelėjo Elė.

– Kodėl ne? – pasitaisė karūną Spenserė.

– Todėl. Nes princesė esu aš.

– Kodėl princesė visą laiką būni tu? – tyliai sumurmėjo Spenserė. Kitų mergaičių veidais nuvilnijo nerimas. Spenserė ir Elė nesutarė, ir niekas nežinojo kodėl.

Elės mobilusis sumekeno. Ji paėmė jį, atlenkė ir pakreipė į šalį, kad niekas negalėtų pamatyti.

– Kaip miela. – Jos pirštai ėmė lakstyti po klaviatūrą.

– Kam tu rašai? – paklausė Emilija trapiu, plonu balsu.