Сара Шепард: Viskas tobula

Arija dar sykį žvilgtelėjo į Elės mobilųjį telefoną ant sofos pagalvėlės prie jos rankos. Ką jinai slėpė nuo draugių? Ką ji sumanė?

„Ar jums kartais nekyla noras jos užmušti?“ – šmėstelėjo Arijos galvoje Spenserės klausimas vis dar tebepostringaujant Ijanui. Giliai širdyje ji žinojo, kad visos panašiai jautėsi. Būtų geriau, jeigu Elė tiesiog... dingtų ir joms nebereiktų sekioti jai iš paskos.

– Taigi Hanteris sakė, kad šokdamas nuo stogo jis patyrė didžiausią jausmų antplūdį, – baigė pasakojimą Ijanas. – Tai buvo geriau už bet ką. Net ir už seksą.

– Ijanai, – perspėjo Melisa.

– Skamba neįtikėtinai. – Spenserė žvilgtelėjo į Elę, sėdinčią kitapus Ijano. – Ar ne?

– Taip. – Elė atrodė apsnūdusi, tarsi apimta transo būsenos. – Neįtikėtinai.

Likusi savaitės dalis buvo chaotiška: baigiamieji egzaminai, vakarėlių planavimas, vakarojimai drauge ir vėl kylanti tarpusavio įtampa. O paskui, paskutinę septintos klasės mokslo metų dieną, Elė pradingo. Dingo, ir viskas. Vieną akimirką ji buvo čia, o kitą... išnyko.

Policininkai naršė Rouzvudą, ieškodami įkalčių. Jie atskirai apklausė keturias drauges, norėdami išsiaiškinti, ar Elė elgėsi keistai, o gal neseniai atsitiko kas nors neįprasto. Jos ilgai ir sunkiai suko galvas. Naktis, kai ji pradingo, buvo keista – jinai hipnotizavo jas ir išbėgo iš svirno, susipykusi su Spensere dėl žaliuzių, ir tiesiog... niekad nebegrįžo. Ar buvo dar kokių nors keistų vakarų? Jos svarstė apie tą vakarą, kai bandė perskaityti Elės žinutes, bet neilgai – po to, kai Ijanas ir Melisa išėjo, Elė atsipeikėjo iš transo būsenos. Jos surengė šokių konkursą ir žaidė su Hanos karaokės aparatu. Paslaptingos žinutės Elės telefone buvo užmirštos.

Taip pat policininkai klausinėjo, ar kas nors iš Elės pažįstamų norėjo ją įskaudinti. Hana, Arija ir Emilija galvojo apie tą patį: „Ar jums kartais nekyla noras jos užmušti?“ – tą vakarą leptelėjo Spenserė. Bet ne. Ji tiktai juokavo. Nejaugi ne?

– Niekas nenorėjo nuskriausti Elės, – pasakė Emilija, stengdamasi atsikratyti ją slegiančio nerimo.

– Tikrai ne, – atsakė ir apklausiama Arija, sukdama akis į šalį nuo apkūnaus policininko, sėdinčio šalia ant verandoje kabančių sūpynių.

– Nemanau, kad tai būtų tiesa, – pasakė ir Hana, sukinėdama ant riešo mėlyną iš virvelių nupintą apyrankę, kurią visoms joms padarė Elė po atsitikimo su Džena. – Elė artimai bendravo ne su daugeliu žmonių. Tiktai su mumis. Ir mes ją be galo mylėjome.

Žinoma, atrodė, kad Spenserė pykstasi su Ele. Bet argi iš tiesų giliai širdyje jos visos nepyko ant jos? Elė buvo tobula – graži, protinga, seksuali, žavi – ir nuolat jas mulkino. Galbūt jos nekentė Elės už tai. Tačiau tai nereiškė, kad kuri nors norėjo ją nužudyti.

Vis dėlto nuostabu, kad kartais ko nors nematai. Net jeigu tai tiesiai tau prieš nosį.

1

Sunkus Spenserės darbas duoda rezultatų

Pirmadienį, pusę septintos ryto, Spenserė Hastings turėjo dar miegoti. Tačiau ji jau sėdėjo mėlynai ir žaliai dažytame psichoterapeuto laukiamajame. Jautėsi taip, lyg būtų uždaryta į akvariumą. Jos vyresnioji sesuo Melisa sėdėjo priešais ant smaragdinio fotelio. Ji pakėlė akis nuo vadovėlio „Augančių rinkų pagrindai“ – Melisa studijavo verslo administravimą Pensilvanijos universitete – ir motiniškai nusišypsojo Spenserei.

– Man gerokai pašviesėjo, kai pradėjau lankytis pas daktarę Evans, – sumurkė Melisa. Ji turėjo eiti į kabinetą iš karto po Spenserės. – Tau ji patiks. Ji neįtikėtina.

„Žinoma, kad ji neįtikėtina“, – bjaurėdamasi pagalvojo Spenserė. Melisa visus, pasirengusius be pertraukos klausytis jos ištisą valandą, pripažintų esant nuostabius.

– Tačiau ji gali tau pasirodyti griežtoka, – perspėjo Melisa, užversdama knygą. – Ji tau pasakys tokių dalykų apie tave, kurių nenorėtum girdėti.

Spenserė pasimuistė ant kėdės.

– Man ne šešeri. Galiu priimti kritiką.

Melisa nežymiai kilstelėjo antakį, akivaizdžiai parodydama, kad ji dėl to nėra tikra. Spenserė prisidengė žurnalu „Filadel­fija“ ir vėl ėmė svarstyti, kodėl ji čia. Spenserės motina Veronika užsakė jai susitikimą su psichoterapeutu – Melisos psichoterapeutu – po to, kai buvo surasti nužudytos senos Spenserės draugės Elės Dilaurentis palaikai ir kai nusižudė Tobis Kavano. Spenserė įtarė, jog susitikimas buvo užsakytas ir dėl to, kad ji buvo užmezgusi santykius su Melisos vaikinu Vrenu. Vis dėlto Spenserei sekėsi puikiai. Tikrai. Argi apsilankymas pas pikčiausią jos priešą psichoterapeutą nepanašus į apsilankymą pas bjaurų merginų plastikos chirurgą? Spenserė būgštavo, kad po pirmojo vizito pas psichoterapeutą jos psichinės sveikatos ekvivalentas greičiausiai atitiks šlykščiai neproporcingus dirbtinius papus.

Tada atsivėrė kabineto durys ir pro jas iškišo galvą nedidukė šviesiaplaukė moteris vėžlio kiauto akiniais, juoda tunika ir juodomis kelnėmis.

– Spenserė? – paklausė moteris. – Aš daktarė Evans. Užeik.

Spenserė įėjo į daktarės Evans kabinetą, kuklų, šviesų ir, laimei, visai nepanašų į laukiamąjį. Ten buvo juoda odinė sofa ir pilkas zomšinis fotelis. Ant didelio rašomojo stalo stovėjo telefonas, gulėjo šūsnis kartoninių aplankų, chromo lempa išlenktu kotu ir vienas iš tų svyruojančių „geriančio paukščio“ žaisliukų, kuriuos mėgo gamtos mokslų mokytojas ponas Kraftas.

Daktarė Evans įsitaisė zomšiniame fotelyje ir ranka pakvietė Spenserę sėstis ant sofos.

– Taigi, – ištarė daktarė Evans, kai jiedvi įsikūrė patogiai, – daug girdėjau apie tave.

Spenserė suraukė nosį ir žvilgtelėjo laukiamojo pusėn.

– Spėju, kad iš Melisos?

– Iš tavo mamos. – Dr. Evans atsivertė pirmą raudono bloknoto puslapį. – Ji sako, kad tavo gyvenime nemažai sumaišties, ypač pastaruoju metu.

Spenserė spoksojo į stalo galą prie sofos. Ant jo buvo saldainių lėkštė, dėžutė „Kleenex“ servetėlių – o kaipgi kitaip – ir intelekto testas, žaidimas, kai tu kilnoji gaireles vieną per kitą, kol lieka tiktai viena laisva gairelė. Toks būdavo ir Dilaurenčių poilsio kambaryje; jiedvi su Ele abi išsprendė galvosūkį, nes abi buvo genialios.

– Manau, susidorosiu, – sumurmėjo jinai. – Na, aš nesu linkusi į savižudybę.

– Mirė artima draugė. Taip pat ir kaimynas. Turėtų būti sunku.

Spenserė atsirėmė galva į sofos atlošą ir pažvelgė aukštyn. Atrodė, tarsi nelygiai tinkuotos lubos būtų su spuogais. Ko gero, jai reikia su kuo nors pasišnekėti – neatrodė, kad galėtų su šeimos nariais pasikalbėti apie Elę, Tobį ar gąsdinančias žinutes, kurias ji gauna iš pikto sėlintojo, žinomo tiesiog kaip E. O jos senosios draugės vengė Spenserės nuo to laiko, kai ji prisipažino, kad Tobis jau seniai žino, jog tai jos apakino jo įseserę Dženą – šią paslaptį ji slėpė nuo jų ištisus trejus metus.

Tačiau po Tobio savižudybės jau praėjo trys savaitės ir beveik mėnuo prabėgo nuo to laiko, kai darbininkai atkasė Elės kūną. Ypač Spenserei padėjo su visu tuo susitvarkyti E išnykimas. Ji negavo žinučių nuo pat „Foxy“, didžiausio Rouzvudo labdaros vakarėlio. Iš pradžių E tyla Spenserę erzino – galbūt tai tik tyla prieš audrą, – tačiau laikui bėgant ji atsipalaidavo. Jos išpuoselėti nagai jau nebebuvo įsikirtę į delnus. Ji vėl pradėjo miegoti išjungusi stalinę lempą. Iš paskutinio matematikos testo ji gavo puikų įvertinimą, o referatas apie Platono „Respubliką“ buvo įvertintas labai gerai. Jos išsiskyrimas su Vrenu – šis metė ją dėl Melisos, ir toji savo ruožtu metė jį – jau nebelabai skaudino, ir šeimos gyvenimas grįžo į kasdienės rutinos vėžes. Netgi Melisos buvimas – ji gyveno tėvų namuose, kol nedidelė armija remontavo jos namą Filadelfijos centre – buvo daugiau ar mažiau pakenčiamas.