Сара Шепард - Viskas tobula

– Sveiki, mokiniai! Kalba Spenserė Hastings, vienuoliktos klasės viceprezidentė! – Spenserės balsas skambėjo aiškiai ir garsiai. Ji kalbėjo žvaliai ir užtikrintai, tarsi būtų lankiusi raiškiojo kalbėjimo kursus. – Noriu visiems priminti, kad Rouzvudo vidurinės mokyklos „Kūjarykliai“ rytoj plaukimo varžybose susirungs su Drurio mokyklos „Elektriniais unguriais“. Tai svarbiausias sezono susitikimas, taigi parodykim šiek tiek entuziazmo ir ateikim palaikyti mūsų komandos! – Balsas trumpam nutilo. – Valio!

Keli mokiniai prunkštelėjo. Ariją nukrėtė nemalonus drebulys. Nepaisydama visko, kas nutiko – Elison nužudymas, Tobio savižudybė, E, – Spenserė buvo visų įmanomų klubų prezidentė arba viceprezidentė. Tačiau Arijai Spenserės energingumas atrodė... netikras. Ji pažinojo visai kitokią Spenserę, apie kurią kiti nė nenumanė. Spenserė keletą metų žinojo, jog Elė šantažavo Tobį, kad šis tylėtų dėl Dženos nelaimės, ir Arija negalėjo jai atleisti už šios pavojingos paslapties slėpimą nuo savo draugių.

– Gerai, mokiniai, – pasakė Ezra Fitsas, Arijos anglų kalbos mokytojas. Ant lentos kampuotomis spausdintinėmis raidėmis jis užrašė pavadinimą „Purpurinė raidė“ ir kelis kartus jį pabraukė.

– Natanielio Hotorno šedevre Estera Prin apgaudinėja savo vyrą, ir miestelio gyventojai verčia ją ant krūtinės nešioti didelę raudoną gėdingą raidę P, kuri primintų, ką ji padarė. – Fitsas atsisuko nuo lentos ir stumtelėjo savo kvadratinius akinius nuožulnia nosimi arčiau akių. – Ar kas nors gali prisiminti kitas istorijas apie malonės praradimą? Apie žmones, kurie pajuokiami arba atstumiami dėl savo klaidų?

Noelis Kanas pakėlė ranką, ir jo laikrodis „Rolex“ nuslydo žemyn.

– O kaip ta šou „Realiame pasaulyje“ serija, kur kambariokai išbalsuoja trenktą merginą?

Mokiniai nusijuokė, ponas Fitsas atrodė suglumęs.

– Klausykit, čia turėtų būti sustiprintas anglų kalbos kursas. – Ponas Fitsas pasisuko į tą eilę, kur sėdėjo Arija. – Arija? Ką tu manai? Turi minčių?

Arija tylėjo. Jos gyvenimas buvo geras pavyzdys. Visai neseniai jų šeima darniai gyveno Islandijoje, Elison oficialiai nebuvo mirusi, ir E neegzistavo. Ir tada, prieš šešias savaites susiklosčius bjaurioms aplinkybėms, Arija grįžo į Rouzvudo mokyklą, po betono plokšte už Elison senojo namo buvo rastas jos kūnas, o E išplepėjo didžiausią Montgomerių šeimos paslaptį: kad Arijos tėvas Baironas su savo studente apgaudinėja jos motiną Elą. Ši žinia smarkiai sukrėtė Elą ir ji tuojau pat ištrenkė Baironą lauk. Ela taip pat neapsidžiaugė sužinojusi, kad Arija nuo jos trejus metus slėpė Bairono paslaptį. Nuo tada motinos ir dukros santykiai nebuvo labai šilti ir malonūs.

Žinoma, galėjo būti ir blogiau. Jau tris savaites Arija negauna jokių žinučių iš E. Nors Baironas dabar lyg ir gyvena su Meridite, bent jau motina pagaliau pradėjo kalbėtis su Arija. Ir ateiviai dar neapsilankė Rouzvude, nors po visų tų keistų dalykų, kurie atsitiko šiame mieste, Arija nenustebtų, jeigu jie netrukus atskristų.

– Arija? – paragino ponas Fitsas. – Gali ką nors pasiūlyt?

Meisonas Bajersas pasišovė pagelbėti Arijai.

– O kaip Adomas su Ieva ir ta gyvatė?

– Puiku, – išsiblaškęs burbtelėjo ponas Fitsas. Prieš nuslysdamas į šalį, jo žvilgsnis stabtelėjo ties Arija. Merginą persmelkė dilgsintis karštis. Ji glamonėjosi su ponu Fitsu – Ezra – koledžo bare „Snookers“, ir tik paskui paaiškėjo, kad jis bus naujasis jos anglų kalbos mokytojas. Santykius nutraukė jis, paskui Arija sužinojo, kad jis turi merginą Niujorke. Tačiau jinai nepavydėjo. Jai puikiai sekėsi su naujuoju vaikinu Šonu Ekardu, maloniu, švelniu ir, laimei, dar ir žaviu.

Be to, Ezra buvo geriausias anglų kalbos mokytojas, kokį Arijai teko turėti. Per mėnesį nuo mokslo metų pradžios jis uždavė perskaityti keturias puikias knygas ir pastatė skečą pagal Edvardo Olbio pjesę „Smėlio dėžė“. Dabar mokiniai ruošėsi kurti „Medėjos“, graikiškos pjesės, kurioje motina nužudo savo vaikus, interpretaciją „Nusivylusių namų šeimininkių“ stiliumi. Ezra norėjo, kad jie mąstytų nešabloniškai, o tai buvo Arijos pliusas. Dabar bendraklasis Noelis Kanas, užuot ją vadinęs Suomija, davė Arijai kitą pravardę – Pataikūnė. Ji džiaugėsi vėl pasinėrusi į mokslus ir kartais beveik užmiršdavo, kad buvo įsivėlusi į komplikuotus santykius su Ezra.

Žinoma, tik tol, kol Ezra jai kreivai šyptelėjo. Paskui nebegalėjo sutramdyti susijaudinimo. Tiesa, jaudinosi nesmarkiai.

Hana Marin, sėdėjusi tiesiai prieš Ariją, pakėlė ranką.

– O kaip ta knyga, kur dvi merginos yra geriausios draugės, bet paskui visai netikėtai viena geriausia draugė tampa labai bloga ir pavagia iš kitos vaikiną?

Ezra pasikasė galvą.

– Atsiprašau... Ko gero, neskaičiau šios knygos.

Arija sugniaužė kumščius. Ji žinojo, ką turi omenyje Hana.

– Paskutinį sykį kartoju, Hana, aš nevogiau iš tavęs Šono! Judu jau. Buvote. Išsiskyrę!

Per klasę nusirito juoko banga. Hanos pečiai sustingo.

– Kai kas per daug egocentriškas, – sumurmėjo jinai Arijai neatsisukdama. – Kas sakė, kad kalbu apie tave?

Bet Arija žinojo, kad ji kalbėjo apie ją. Grįžusi iš Islandijos Arija labai nustebo pamačiusi, kad Hana iš putlios, nerangios Elės patarnautojos virto liekna, gražia, garsių dizainerių drabužiais vilkinčia deive. Atrodė, kad Hana turi viską, ko nori: jinai ir jos geriausia draugė Mona Vanderval – taip pat buvusi nevėkšla – diktavo savo taisykles mokykloje, ir Hana netgi buvo nusigriebusi Šoną Ekardą, vaikiną, apie kurį Arija svajojo nuo šeštos klasės. Šioji pradėjo susitikinėti su Šonu tiktai tada, kai jau pasigirdo šnekų, kad Hana jį metė. Tačiau jinai greitai sužinojo, kad viskas kitaip.

Arija tikėjosi, kad ji ir jos senosios draugės galėtų vėl artimai bendrauti, ypač po to, kai visos pradėjo gauti žinutes iš E. Tačiau dabar jos net nesikalbėjo – viskas atrodė taip pat, kaip ir tomis sunkiomis, neramiomis savaitėmis pradingus Elei. Arija joms net nepasakė, ką E padarė jos šeimai. Vienintelė iš buvusių geriausių draugių, su kuria Arija dar bendravo, buvo Emilija Filds – bet joms kalbantis Emilija dažniausiai verkšlendavo dėl to, kokia ji jaučiasi kalta dėl Tobio mirties, kol Arija imdavo tvirtinti, kad tai ne jos kaltė.

– Na, ką gi, – ištarė Ezra, dėdamas „Purpurinės raidės“ knygas ant priekinių suolų, kad mokiniai jas siųstų toliau, – norėčiau, kad visi perskaitytumėte nuo pirmojo iki penktojo skyriaus ir parašytumėte trijų puslapių esė bet kokia tema iš knygos pradžios iki penktadienio, sutarėm?

Mokiniai sudejavo ir pradėjo kalbėtis. Arija įsikišo savo knygos egzempliorių į medžiaginį krepšį. Hana pasilenkė pasiimti savo rankinės nuo grindų. Arija palietė ploną, blyškią Hanos ranką.

– Klausyk, aš atsiprašau. Tikrai.

Hana atitraukė ranką, suspaudė lūpas ir netarusi nė žodžio įbruko „Purpurinę raidę“ į rankinę. Knyga nenorėjo lįsti, ir jinai nervingai suniurnėjo.

Per kolonėlę suskambo klasikinė muzika, paskelbdama, kad pamoka baigėsi. Hana pašoko nuo savo kėdės, tarsi ta būtų pradėjusi degti. Arija pakilo lėtai, įkišo į rankinę savo rašiklį ir bloknotą ir patraukė durų link.

– Arija.

Ji atsisuko. Ezra stovėjo atsirėmęs į ąžuolinį stalą, apiplyšusį karamelinės spalvos odinį portfelį laikė prispaudęs prie klubo.

– Viskas gerai? – paklausė jis.

– Atsiprašau dėl to, kas įvyko, – pasakė jinai. – Mudvi su Hana dėl kai ko nesutariame. Daugiau tai nepasikartos.