Сара Шепард: Viskas tobula

– Žinoma. – Hana permetė savo kaštonų spalvos plaukus per petį. Viduje vis dar nusmelkdavo kartėlis, kai ji pagalvodavo, kad Šonas ją metė dėl kažkokios aukštos subinlaižės, anglų kalbos mokytojo numylėtinės, kuri manosi esanti patraukli, nes gyveno Europoje, dėl Arijos Montgomeri, bet tiek jau to. Tai Šono netektis. Dabar, kai vaikinai žino, kad ji laisva, Hanos „BlackBerry“ kas keletą minučių pypsėjo apie pranešimus, gautus iš potencialių vaikinų.

– Gerai, – ištarė Mona. – Nes jis, Han, visai tavęs nevertas.

– Žinau, – žaismingai atsakė Hana ir jos dar sykį švelniai sumušė delnais. Hana atsirėmė į atkaltę, jausdama šiltą, raminamą geros savijautos antplūdį. Sunku patikėti, kad prieš mėnesį jos ir Monos santykiai buvo smarkiai pablogėję. Tik įsivaizduok, Mona manė, kad Hana norėtų iškeisti ją į Ariją, Emiliją ir Spenserę!

Na taip, Hana kai ką slėpė nuo Monos, nors daugelį dalykų ji prisipažino: apie tai, kad ji retkarčiais išsivalo žarnyną, apie problemas su tėčiu, apie jos du suėmimus, apie faktą, kad ji nusirengė prieš Šoną Noelio Kano vakarėlyje ir kad jis atstūmė ją. Ji stengėsi visa tai kuo labiau sumenkinti, baimindamasi, kad Mona neatsižadėtų jos dėl tokių bjaurių paslapčių, bet Mona į visa tai žvelgė labai ramiai. Ji pasakė, kad kiekviena primadona retkarčiais pakliūva į bėdą, ir Hana nusprendė, kad ji į viską pernelyg jautriai reaguoja. Na ir kas, kad ji nebedraugauja su Šonu? Na ir kas, kad ji nesikalbėjo su tėvu nuo „Foxy“ vakarėlio? Na ir kas, kad ji vis dar savanoriškai dirba pono Ekardo nudegimų klinikoje už tai, kad sudaužė jo automobilį? Na ir kas, kad dvi jos didžiausios priešės Naomė Ceigler ir Rilei Volf žino, kad ji turi bėdų dėl persivalgymo, ir skleidžia apkalbas apie ją mokykloje? Jiedvi su Mona vis dar artimiausios draugės, ir E liovėsi ją persekioti.

Mokiniai pradėjo eiti iš kavinukės, o tai reiškė, kad ilgoji pertrauka baigiasi. Kai Hana ir Mona išdidžiai žengė pro duris, Hana pastebėjo Naomę ir Rilei, besislepiančias už didžiulio „Fappuccino“ aparato. Hana sukando dantis ir stengėsi laikyti galvą iškeltą.

– Veeeemsiu, – sušnypštė Naomi į praeinančios Hanos ausį.

– Chaaaaaa, – pasityčiojo jai už nugaros Rilei.

– Neklausyk jų, Han, – garsiai ištarė Mona. – Jos išsidirbinėja, nes tu gali apsimauti tuos „Rich&Skinny“ džinsus iš „Otter“, o jos ne.

– Jėga, ar ne, – linksmai atsakė Hana, kilstelėdama aukštyn nosį. – Būtent tai, ir dar mano speneliai nesusiploję.

Naomės burna susitraukė ir įsitempė.

– Tai dėl liemenėlės, kurią dėvėjau, – iškošė ji pro sukąstus dantis. Hana matė Naomės susiplojusius spenelius, kai prieš savaitę jos persirenginėjo kūno kultūros pamokai. Galbūt taip atsitiko tik dėl keistos liemenėlės, kurią ji dėvėjo, bet ką gi – kare dėl populiarumo tinka visos priemonės.

Hana grįžtelėjo per petį ir nužvelgė Naomę ir Rilei išdidžiu, globėjišku žvilgsniu. Ji jautėsi kaip karalienė, atsikirtusi dviem riestanosėms kaimietėms. Ir Hanai buvo labai malonu, kad Mona jas nužvelgė lygiai taip pat. Štai ką reiškia tikra draugė.

4

Nenuostabu, kad Emilijos mama tokia griežta

Emilija Filds niekad nesitreniruodavo paskutinę dieną prieš varžybas, taigi po pamokų ji grįžo namo ir ant kalkakmenio stalo virtuvėje pastebėjo tris naujus daiktus. Ten buvo du nauji mėlyni „Sammy“ rankšluosčiai Emilijai ir jos seseriai Karolinai, kaip tik laiku prieš svarbiąsias varžybas rytoj su Drurio mokykla... ir ten dar gulėjo knyga plonais viršeliais „Tai neteisinga: Ką daryti, kai prarandi vaikiną“. Ir ant viršelio priklijuotas lapukas su užrašu: „Emilija, pamaniau, kad tau tai galėtų praversti. Grįšiu šeštą. – Mama“.

Emilija išsiblaškiusi pavartė knygą. Kai tik buvo surasti Elison palaikai, Emilijos mama pradėjo ją stebinti, stengdamasi įvairiais būdais pralinksminti, pavyzdžiui, padovanojo knygą „1001 būdas sukelti šypseną“, didelį rinkinį „Prismacolor“ spalvotų pieštukų ir žaislinį jūrų vėplį, nes būdama mažesnė Emilija dėl vėplių kraustėsi iš proto. O po Tobio savižudybės motina Emilijai nupirko krūvą knygų apie pagalbą sau. Poniai Filds atrodė, kad Tobio mirtį Emilijai sunkiau pakelti nei Elison – galbūt dėl to, jog jinai manė, kad Tobis buvo Emilijos vaikinas.

Emilija atsisėdo į baltą virtuvės kėdę ir užsimerkė. Vaikinas ar ne, tačiau Tobio mirtis jai nedavė ramybės. Kiekvieną vakarą priešais veidrodį valantis dantis jai pasivaidendavo, kad mato už nugaros stovintį Tobį. Ji nesiliovė galvojusi apie tą lemtingą vakarą, kai jis nusivežė ją į „Foxy“. Emilija pasakė Tobiui, kad buvo įsimylėjusi Elison, o Tobis prisipažino esąs patenkintas, kad Elison mirusi. Emilija iš karto nusprendė, kad Tobis ir yra Elės žudikas, ir ėmė grasinti paskambinsianti policijai. O kai suprato, kad klydo, buvo jau per vėlu.

Emilija sėdėjo ir klausėsi jaukios tuščio namo tylos. Paskui atsistojo, pakėlė bevielio telefono ragelį ir surinko numerį. Maja atsiliepė po vieno signalo.

– Karolina pas Toferį, – tyliai ištarė Emilija. – Mama Tėvų ir mokytojų asociacijos susirinkime. Mes turime visą valandą.

– Prie upelio? – sušnibždėjo Maja.

– Taip.

– Šešios minutės, – pasakė Maja. – Pradėk skaičiuoti.

Per porą minučių Emilija išsmuko pro galines duris, pralėkė per plačią, slidžią pievelę ir įnėrė į giraitę, supančią upelį. Pakrantėje buvo lygus, plokščias akmuo, kaip tik atsisėsti dviem merginoms. Jiedvi su Maja surado šią slaptą vietą prie upelio prieš dvi savaites ir slėpdavosi čia, kai tik galėdavo.

Po penkių minučių ir keturiasdešimt penkių sekundžių pro medžius sušmėžavo Maja. Ji kaip visada atrodė žaviai su savo paprastais baltais marškinėliais trumpomis rankovėmis, šviesiai rausvu sijonėliu ir raudonais zomšiniais „Puma“ sportbačiais. Nors jau spalis, buvo apie dvidešimt penki laipsniai šilumos. Majos plaukai buvo surišti ant pakaušio, matėsi nepriekaištingai lygi karamelės spalvos oda.

– Sveika, – šūktelėjo šiek tiek uždususi Maja. – Ar išsitekau šešiose minutėse?

– Vos vos, – paerzino Emilija.

Jiedvi klestelėjo ant akmenų. Iš pradžių abi tylėjo. Čia, giraitėje, buvo kur kas tyliau nei gatvėje. Emilija stengėsi negalvoti, kaip ji vos prieš keletą savaičių bėgo nuo Tobio kaip tik per šią giraitę. Ji susikaupusi stebėjo, kaip tekėdamas per akmenis blykčioja vanduo, o paskui žvilgsnį nukreipė į oranžine spalva nusidažiusias medžių viršūnes. Su dideliu medžiu, augančiu užpakalinio kiemo pakraštyje, buvo susijęs vienas jos prietarų: jeigu lapai rudenį pagelsta, tais metais mokykloje jai seksis. Jeigu paraudonuoja, nesiseks. Tačiau šiemet lapai buvo oranžiniai – ar tai reiškė, kad bus visko po truputį? Emilija turėjo daugybę prietarų. Jos nuomone, pasaulis pilnas įvairiausių ženklų. Ir nieko nebūna šiaip sau.

– Pasiilgau tavęs, – sušnabždėjo Maja Emilijai į ausį. – Nemačiau tavęs šiandien mokykloje.

Šiurpuliukai perėjo Emilijai per kūną, kai Majos lūpos prisilietė jos ausies lezgelio. Ji kilstelėjo užpakalį ir pasislinko arčiau Majos.

– Žinau. Aš irgi tavęs ieškojau.

– Ar padarei biologijos laboratorinį darbą? – paklausė Maja, mažuoju piršteliu užkabindama Emilijos pirštą.

– Aha. – Emilijos pirštai slystelėjo per Majos ranką. – O kaip tavo istorijos testas?

Maja suraukė nosį ir papurtė galvą.

– Ar dabar geriau? – Emilija greitosiomis pakštelėjo Mają į lūpas.