Сара Шепард: Viskas tobula

Galbūt košmaras baigėsi.

Spenserė pajudino kojų pirštus savo tamsiai geltonuose ožiuko odos aukštaauliuose. Net jeigu ji galėtų pasikalbėti su daktare Evans apie E, kilo keblus klausimas. Kam kalbėti apie E, jeigu E pradingo?

– Sunku, bet Elison buvo dingusi keletą metų. Aš pasikeičiau, – pagaliau ištarė Spenserė. Galbūt daktarė Evans supras, kad Spenserė neketina kalbėti, ir jų pokalbis pasibaigs anksčiau.

Daktarė Evans kažką užsirašė bloknote. Spenserė spėliojo ką.

– Taip pat girdėjau, kad judvi su seserimi nesutarėte dėl vaikino.

Spenserė pyktelėjo. Ji įsivaizdavo visiškai iškreiptą Melisos versiją apie išsiskyrimą su Vrenu – ten greičiausiai buvo Spenserė, lovoje laižanti plaktą grietinėlę nuo nuogo Vreno pilvo, ir Melisa, tuo metu bejėgiškai žiūrinti pro langą.

– Tikrai nieko rimto, – sumurmėjo jinai.

Dr. Evans nuleido pečius ir pažvelgė į ją taip, tarsi klaustų „tu juk neapgaudinėji manęs“, kaip tai darydavo motina.

– Iš pradžių jis buvo tavo sesers vaikinas, tiesa? O tu slapta susitikinėjai su juo?

Spenserė sukando dantis.

– Klausykit, aš žinau, tai buvo negerai, tiesa? Nereikia vėl pamokslauti.

Dr. Evans žiūrėjo į ją.

– Aš ir neketinu pamokslauti. Galbūt... – Ji įrėmė pirštą į skruostą. – Galbūt tu turėjai tam priežastį.

Spenserė išpūtė akis. Ar ji teisingai išgirdo – nejaugi daktarė Evans rimtai mano, kad Spenserė nebuvo šimtu procentų kalta? Gal vis dėlto šimtas septyniasdešimt penki doleriai per valandą ir nėra šventvagiška kaina už terapiją?

– Ar dabar tu būni su seserimi? – po pauzės paklausė daktarė Evans.

Spenserė ištiesė ranką ir iš saldainių lėkštelės paėmė „Hershey’s Kiss“. Ji susuko sidabrinį popierėlį ilga spirale, suspaudė foliją delne ir įsikišo saldainį į burną.

– Niekada. Nebent mes būname kartu su tėvais, bet tai nereiškia, kad Melisa šnekasi su manimi. Viskas, ką ji daro, tai giriasi tėvams savo laimėjimais ir beprotiškai nuobodžiu namo remontu. – Spenserė pažvelgė daktarei Evans į akis. – Manau, žinote, jog tėvai nupirko jai senamiestyje namą vien už tai, kad ji baigė koledžą.

– Žinau. – Daktarė Evans pakėlė rankas aukštyn ir dvi sidabrinės apyrankės nuslydo prie alkūnės. – Žavus dalykėlis.

Ir tada mirktelėjo.

Spenserė pajuto, kad jos širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Akivaizdu, kad daktarei Evans nerūpėjo sizalio privalumai džiuto atžvilgiu. Taip .

Jos šnekėjo ir šnekėjo, o Spenserei vis labiau ir labiau tai patiko, ir tada daktarė Evans linktelėjo į virš jos stalo kabantį Salvadoro Dali tirpstančių laikrodžių stiliaus laikrodį, duodama suprasti, kad jų laikas baigėsi. Spenserė atsisveikino ir atidarė kabineto duris trindamasi galvą, tarsi psichoterapeutė būtų ją pravėrusi ir krapštinėjusi smegenis. Tiesą sakant, tai nebuvo tokia kančia, kaip ji tikėjosi.

Uždariusi kabineto duris ji atsisuko. Jos nuostabai, prie Melisos žalsvame fotelyje su aukšta atkalte sėdėjo mama ir skaitė žurnalą apie stilių „Pagrindinė linija“.

– Mama, – suraukė antakius Spenserė. – Ką tu čia veiki?

Veronika Hastings atrodė atvykusi tiesiai iš šeimos žirgyno arklidžių. Ji vilkėjo baltus „Petit Bateu“ marškinėlius trumpomis rankovėmis, aptemptus džinsus ir aukštaaulius jojimo batus. Jos plaukuose net matėsi šieno.

– Turiu naujienų, – ištarė jinai.

Ponios Hastings ir Melisos veidai buvo labai rimti. Spenserę apėmė bloga nuojauta. Kažkas mirė. Elės žudikas vėl ką nors nužudė. Arba E sugrįžo. „Prašau, tik ne tai“, – pagalvojo ji.

– Man skambino ponas Makadamas, – pasakė atsistodama ponia Hastings. Ponas Makadamas buvo Spenserės ekonomikos mokytojas. – Jis norėtų pasišnekėti apie keletą esė, kurias parašei prieš porą savaičių. – Ji žengtelėjo arčiau, jos kvepalai „Chanel Nr. 5“ sukuteno Spenserei nosį. – Spense, jis norėtų vieną iš jų nominuoti „Auksinei orchidėjai“.

Spenserė žengtelėjo atatupsta.

– „Auksinei orchidėjai“?

„Auksinė orchidėja“ buvo prestižiškiausias šalyje esė konkursas, vidurinių mokyklų „Oskaro“ atitikmuo. Jeigu ji nugalėtų, žurnalai „People“ ir „Time“ išspausdintų didelius straipsnius apie ją. Jeilio, Harvardo ir Stanfordo universitetai maldautų mokytis juose. Spenserė domėjosi „Auksinės orchidėjos“ laimėtojų sėkme, kaip kiti domėdavosi įžymybėmis. 1998-ųjų „Auksinės orchidėjos“ laimėtojas dabar dirbo vyriausiuoju labai žymaus madų žurnalo redaktoriumi. 1994-ųjų nugalėtojas kongresmenu tapo būdamas tik dvidešimt aštuonerių.

– Taip, – apsvaigusi išsišiepė motina.

– O Dieve, – Spenserei pasidarė silpna. Tačiau ne iš susijaudinimo, o iš baimės. Tos esė buvo ne jos – jos buvo Melisos. Spenserė vėlavo užbaigti užduotį ir E pasiūlė jai „pasiskolinti“ seną Melisos rašinį. Per pastarąsias keletą savaičių tiek daug visko įvyko, jai visai iš galvos išgaravo.

Spenserė susiraukė. Ponui Makadamui – arba Kalmarui, kaip visi jį vadino, – labai patiko Melisa, kai buvo jo mokinė. Kaip jis galėjo neprisiminti Melisos esė, ypač jeigu jos buvo tokios geros?

Motina sugriebė Spenserės ranką, ši krūptelėjo – motinos rankos visą laiką būdavo šaltos kaip lavono.

– Spensere, mes tavimi labai didžiuojamės!

Spenserė negalėjo suvaldyti veido raumenų. Reikėjo tuojau pat prisipažinti, kad neįklimptų dar giliau.

– Mama, aš negaliu...

Tačiau ponia Hastings nesiklausė.

– Aš jau paskambinau Džordanai iš „Filadelfijos sergėtojo“. Prisimeni Džordaną? Ji mūsų žirgyne mokėsi jodinėti. Šiaip ar taip, ji labai susidomėjo. Dar niekas iš šių vietų nebuvo nominuotas. Ji nori parašyti apie tave straipsnį!

Spenserė sumirkčiojo. Visi skaito laikraštį „Filadelfijos sergėtojas“.

– Dėl pokalbio ir fotosesijos jau sutarta, – tarškėjo ponia Hastings, pakėlusi savo didžiulę gelsvą „Tod“ rankinę ir žvangindama automobilio raktais. – Trečiadienį prieš pamokas. Jie atsiųs stilistą. Neabejoju, kad Eri padarys tau puikią šukuoseną.

Spenserė bijojo pažvelgti mamai į akis, todėl spoksojo į laukiamojo skaitalų asortimentą – čia buvo „New Yorkers“ ir „Economists“, ir didelė pasakų knyga, padėta ant „Dubble Bubble“ kibirėlio su lego kaladėlėmis. Ji negalėjo dabar pasakyti mamai apie pavogtą rašinį – tik ne dabar. Be to, tai dar nereiškė, kad jinai laimės „Auksinę orchidėją“. Nominuoti šimtai žmonių iš geriausių visos šalies mokyklų. Ko gero, ji neįveiktų nė pirmojo etapo.

– Puiku, – burbtelėjo jinai.

Mama išdidžiai išėjo pro duris. Spenserė vis dar negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo vilko, nupiešto ant pasakų knygos. Būdama maža turėjo tokią pat. Vilkas dėvėjo moterišką chalatą ir kyką ir šnairavo į naivią šviesiaplaukę Raudonkepuraitę. Tas vaizdas jai sapnuodavosi košmaruose.

Melisa krenkštelėjo. Kai Spenserė pakėlė akis, Melisa spoksojo į ją.

– Sveikinu, Spense, – ramiai ištarė Melisa. – „Auksinė orchidėja“. Čia tai bent.

– Ačiū, – tarstelėjo Spenserė. Melisos veide šmėstelėjo klaikiai pažįstama išraiška. Ir tada Spenserė suprato: Melisa atrodo lygiai kaip didelis piktas vilkas.

2

Dar viena seksualumo persmelkta anglų kalbos pamoka

Kai pirmadienio rytą Arija Montgomer atsisėdo anglų kalbos kabinete, pro atvirą langą oras dvelktelėjo lietumi. Vietinio radijo garsiakalbis sutraškėjo ir visa klasė sužiuro į nedidelę garso kolonėlę palubėje.