Сара Шепард: Viskas tobula

– Negaliu pasakyti. Atsiprašau. – Elė net nepakėlė akių.

– Tu negali pasakyti? – pasipiktino Spenserė. – Kaip su­prasti – negali pasakyti?

Elė žvilgtelėjo į ją.

– Atleisk, princese. Tu neprivalai žinoti visko. – Elė sulenkė telefoną ir padėjo jį ant odinės sofos. – Arija, dar nefilmuok. Einu į tualetą. – Ji išlėkė iš Spenserės svetainės į koridorių, o pakeliui dar įmetė į šiukšlių dėžę savo ledinuko lazdelę.

Kai jos išgirdo uždaromas tualeto duris, Spenserė prabilo pirmoji.

– Ar jums kartais nekyla noras ją užmušti?

Mergaitės krūptelėjo. Jos niekad nesakydavo apie Elę nieko blogo. Tai būtų tokia pat šventvagystė, kaip sudeginti Rouzvudo mokyklos vėliavą ar pripažinti, kad Džonis Depas nėra žavus – kad iš tiesų jis senas ir baisus.

Žinoma, viduje jos jautėsi kiek kitaip. Šį pavasarį Elė retai būdavo su jomis. Ji susidraugavo su vidurinės mokyklos mergaitėmis iš jaunių lauko riedulio komandos ir niekad nekviesdavo Arijos, Spenserės ar Hanos prisijungti prie jų per pietus ar kartu nueiti į „King James“ prekybos ir pramogų centrą.

Be to, Elė turėjo paslapčių. Slaptų žinučių, slaptų telefono skambučių, slaptų pakikenimų, apie kuriuos nieko joms nesakydavo. Kartais jos matydavo savo kompiuterių ekranuose, kad Elė yra prisijungusi, bet kai mėgindavo susisiekti vietiniu ryšiu, ji neatsakydavo. Jos apnuogindavo Elei savo sielas – sakydavo jai tai, apie ką niekad neprasitardavo kitiems, pasakodavo dalykus, apie kuriuos ničniekas daugiau neturėtų žinoti – ir jos tikėjosi to paties iš Elės. Argi prieš metus, po to baisaus atsitikimo su Džena, Elė nepažadėjo joms visoms, kad jos nebeturės tarpusavyje jokių paslapčių ligi pat gyvenimo galo?

Mergaitės negalėjo pakęsti minties, kad ir aštuntoje klasėje viskas klostysis kaip dabar. Tačiau tai nereiškė, kad jos nekentė Elės.

Arija apvyniojo sau aplink pirštą ilgą juodų plaukų sruogą ir nervingai nusijuokė.

– Nebent užmušti ją dėl to, kad ji per žavi. – Ji spustelėjo mygtuką ir įjungė kamerą.

– Ir dėl to, kad ji vilki nulinį dydį, – pridūrė Hana.

– Aš tai ir turėjau galvoje. – Spenserė žvilgtelėjo į Elės telefoną, įspraustą tarp dviejų sofos pagalvėlių. – Ar norit perskaityti jos žinutes?

– Aš noriu, – sušnabždėjo Hana.

Emilija pakilo nuo sofos atramos rankoms.

– Aš nežinau... – Ji pamažu ėmė slinkti tolyn nuo Elės telefono, tarsi net buvimas šalia jau būtų nusikalstamas.

Spenserė paėmė Elės telefoną. Ji smalsiai žvilgtelėjo į tuščią ekranėlį.

– Nagi. Nenorite sužinoti, kas jai rašo?

– Tai turbūt tik Keitė, – sušnabždėjo Emilija, turėdama omenyje vieną iš Elės komandos draugių. – Spensere, tu turėtum padėt jį atgal.

Arija nuėmė kamerą nuo trikojo ir nuėjo prie Spenserės.

– Nagi, paskaitykim.

Jos susispietė aplinkui. Spenserė atlenkė telefoną ir spustelėjo mygtuką.

– Užrakintas.

– Ar žinot slaptažodį? – paklausė Arija nesiliaudama filmuoti.

– Pamėginkim jos gimimo dieną, – sušnabždėjo Hana. Ji paėmė iš Spenserės telefoną ir pabaksnojo į skaičius. Ekranas liko koks buvęs. – Ką daryti dabar?

Merginos išgirdo Elės balsą jos dar nepamačiusios.

– Ei, ką jūs darote?

Spenserė numetė Elės telefoną atgal ant sofos. Hana taip staigiai atšoko, kad net trenkėsi blauzda į kavos stalelį.

Elė įžengė pro kambario duris suraukusi antakius.

– Ar jūs tikrinote mano telefoną?

– Žinoma, ne! – šūktelėjo Hana.

– Taip, tikrinome, – prisipažino Emilija sėdėdama ant sofos, tada staigiai atsistojo. Arija piktai į ją dėbtelėjo ir vėl pasislėpė už kameros objektyvo.

Tačiau Elė nebekreipė į jas dėmesio. Iš garažo į Hastingsų virtuvę įžengė vyresnioji Spenserės sesuo Melisa, vidurinės mokyklos abiturientė. Jai ant riešo kabojo maisto išsineštinai krepšys iš „Otto“ restorano netoliese. Ją lydėjo jos puikusis vaikinas Ijanas. Elė atsitiesė. Spenserė perbraukė delnais per savo pilkšvus šviesius plaukus ir pasitaisė tiarą.

Ijanas įėjo į bendrąjį kambarį.

– Sveikutės, merginos.

– Labas, – garsiai atsakė Spenserė. – Kaip laikaisi, Ijanai?

– Puikiai. – Ijanas nusišypsojo Spenserei. – Žavi karūna.

– Ačiū! – koketiškai sumirksėjo Spenserė.

Elė pavartė akis.

– Būk šiek tiek subtilesnė, – tyliai išdainavo ji.

Tačiau buvo sunku neįsimylėti Ijano. Šviesūs garbanoti plaukai, puikūs balti dantys ir kerinčios mėlynos akys, ir nė viena iš jų negalėjo užmiršti neseniai vykusių futbolo varžybų, kai jis persirengė marškinėlius ir bent penketą nuostabių sekundžių jos matė apnuogintą jo krūtinę. Buvo beveik visuotinai pripažįstama, kad Melisa neverta jo žavesio, nes ji siaubingai skrupulinga ir elgiasi labiau kaip Spenserės mama ponia Hastings.

Ijanas klestelėjo ant sofos krašto greta Elės.

– Na, merginos, ir ką jūs čia veikiate?

– Ak, nieko ypatingo, – atsakė Arija, reguliuodama kameros objektyvą. – Kuriame laidą.

– Laidą? – nušvito Ijanas. – Ar galėčiau ir aš dalyvauti?

– Žinoma, – paskubom atsakė Spenserė. Ji taip pat šleptelėjo ant sofos greta jo.

Ijanas išsišiepė į kamerą.

– Na, ir ką turiu daryti?

– Tai pokalbių laida, – paaiškino Spenserė. Ji žvilgtelėjo į Elę, tikrindama jos reakciją, bet Elė nieko nesakė. – Aš vedėja. Judu su Ele esate mano svečiai. Tave paklausiu pirmą.

Elė sarkastiškai sušnarpštė ir Spenserės skruostai tapo tokie pat rožiniai kaip ir jos „Ralph Lauren“ marškinėliai. Ijanas į tai nekreipė dėmesio.

– Gerai. Pradėkim pokalbį.

Spenserė atsisėdo ant sofos tiesi, sukryžiavusi raumeningas kojas, kaip tai daro pokalbių laidų vedėjos. Ji paėmė rožinį Hanos karaokės aparato mikrofoną ir laikė jį sau prie smakro.

– Sveiki atvykę į Spenserės Hastings laidą. Pirmas mano klausimas...

– Paklausk, kas iš Rouzvudo mokytojų jam labiausiai patinka! – šūktelėjo Arija.

Elė išdidžiai krestelėjo galvą. Jos mėlynos akys žybtelėjo.

– Geras klausimas, Arija. Turėtum paklausti, ar jis norėtų glamonėtis su kuria nors savo mokytoja. Tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Arija net išsižiojo. Hana ir Emilija, stovėjusios prie komodos, sutrikusios žvilgtelėjo viena į kitą.

– Visos mano mokytojos baidyklės, – lėtai ištarė Ijanas, nesuprasdamas, kas čia vyksta.

– Ijanai, prašau, ar gali man padėti? – Melisa virtuvėje kažką tarškino.

– Minutėlę, – atsakė Ijanas.

– Ijanai. – Melisos balsas skambėjo irzliai.

– Aš irgi noriu paklausti. – Spenserė nubraukė savo ilgus šviesius plaukus už ausų. Jai patiko, kad Ijanas joms skiria daugiau dėmesio nei Melisai. – Kokios dovanos norėtum mokyklos baigimo proga?

– Ijanai, – pašaukė Melisa sukandusi dantis, ir Spenserė žvilgtelėjo pro atviras dvivėres duris į virtuvėje esančią seserį. Šaldytuvo šviesa metė ant jos veido šešėlį. – Man. Reikia. Pagalbos.

– Lengvas klausimas, – atsakė Ijanas, nekreipdamas į ją dėmesio. – Norėčiau fiksuoto šuolio pamokos.

– Fiksuoto šuolio? – nustebo Arija. – Kas tai?

– Šuolis su parašiutu nuo pastato stogo, – paaiškino Ijanas.

Ijanui pasakojant istoriją apie Hanterį Kvinaną, su parašiutu nuo stogo šokusį draugą, merginos godžiai palinko prie jo. Arija nukreipė kameros objektyvą į apatinį Ijano žandikaulį, kuris atrodė lyg iškirstas iš akmens. Jos žvilgsnis kryptelėjo į Elę. Ji sėdėjo prie Ijano, spoksodama į vieną tašką. Ar Elė nuobodžiavo? Ko gero, ji turėjo įdomesnių užsiėmimų – ta žinutė turbūt buvo susijusi su jos nuostabiomis vyresnėmis draugėmis ir jų planais.