Сара Шепард: Viskas tobula

– Nieko baisaus. – Ezra pastatė ant stalo arbatos puodelį. – O visa kita gerai?

Arija prikando lūpą svarstydama, ar pasakoti jam, kas vyksta. Bet kodėl turėtų? Kiek žinojo, jisai buvo toks pat nepatikimas kaip ir jos tėvas. Jeigu jis tikrai turėjo merginą Niujorke, vadinasi, apgaudinėjo ją glamonėdamasis su Arija.

– Viskas nuostabu, – atsakė ji.

– Gerai. Tau puikiai sekasi mokytis. – Jis šyptelėjo, parodydamas du žavingai vienas ant kito užeinančius apatinius dantis.

– Taip, man patinka, – pasakė ji, žengtelėjusi durų link. Tačiau statant koją labai aukštas jos bato kulnas staiga kryptelėjo ir ji pasviro į Ezros stalo pusę. Ezra sugriebė ją už liemens ir padėjo atgauti pusiausvyrą... ir trumpam prigludo prie jos. Jo kūnas buvo šiltas ir jaukus, jis skaniai kvepėjo malta aitriąja paprika, cigaretėmis ir senomis knygomis.

Arija greitai atšoko nuo jo.

– Viskas gerai? – paklausė Ezra.

– Taip. – Ji pradėjo delnais nervingai lyginti savo mokyklinį švarkelį. – Atsiprašau.

– Nieko, – atsakė Ezra, susikišdamas rankas į švarko kišenes. – Ką gi... pasimatysime.

– Taip. Iki.

Arija iš klasės išėjo greitai ir negiliai alsuodama. Galbūt ji kvaiša, bet Ezra tikrai laikė ją vos vos ilgiau, nei to reikėjo. Ir jai tai, be abejo, patiko.

3

Blogos spaudos nebūna

Pirmadienio popietę, per laisvą pamoką, Hana Marin ir jos geriausia draugė Mona Vanderval sėdėjo Rouzvudo mokyklos kavinės kampe ir darė tai, ką moka geriausiai: apkalbinėjo žmones, kurie nebuvo tokie nuostabūs kaip jos.

Mona bakstelėjo Haną sausainio su šokolado gabaliukais galu. Monai maistas buvo labiau butaforija nei valgis.

– Dženiferė Feldman kaip su trinkomis, ar ne?

– Vargšelė. – Hana paniekinamai susiraukė. „Trinkos“ sutrumpintame Monos žodyne reiškė kojas, panašias į medžio trinkas: vientisos beformės šlaunys ir nuo kelių iki kulkšnių nė kiek nesiaurėjančios blauzdos.

– O jos pėdos atrodo kaip minkšta dešra, įkišta į aukštakulnius! – kranktelėjo Mona.

Hana prunkštelėjo žiūrėdama į Dženifer, plaukimo komandos narę, kabinančią ant sienos plakatą, skelbiantį: „Rytoj plaukimo varžybos! Rouzvudo mokyklos „Kūjarykliai“ susitinka su Drurio mokyklos „Elektriniais unguriais“!“ Jos kulkšnys buvo šlykščiai storos.

– Štai kas atsitinka, kai merginos storomis kulkšnimis apsiauna „Louboutin“, – atsiduso Hana. Judviejų su Mona kulkšnys buvo plonos, ir akivaizdu, kad „Christian Louboutin“ bateliai skirti grakščioms moterims.

Mona sriubtelėjo didelį kavos gurkšnį ir išsitraukė „Gucci“ užrašų knygutę iš savo violetinio „Botkier“ krepšio. Hana pritariamai linktelėjo. Šiandien, be kandžių replikų kitų atžvilgiu, jos turi nuveikti ir kitokių darbų, pavyzdžiui, suplanuoti ne vieną, o du vakarėlius: vieną joms abiem, kitą Rouzvudo mokyklos elitui.

– Visų pirma. – Mona nuėmė rašiklio dangtelį. – Draugystės metinės. Ką turėtume šįvakar nuveikti? Eisime apsipirkti? Masažuosimės? Vakarieniausime?

– Viską, – atsakė Hana. – Ir būtinai turime užsukti į „Otter“. – „Otter“ buvo nauja aukštos klasės moteriškų drabužių parduotuvė prekybos ir pramogų centre.

– Aš dievinu „Otter“, – pritarė Mona.

– Kur eisime vakarieniauti? – pasiteiravo Hana.

– „Rive Gauche“, žinoma, – garsiai ištarė Mona, mėgindama perrėkti ūžiančią kavamalę.

– Tu teisi. Jie tikrai parduos mums vyno.

– Ar turėtume pasikviesti vaikinų? – blykstelėjo Monos akys. – Erikas Kanas nesiliauja man skambinęs. Gal Noelis tiktų tau į porą?

Hana susiraukė. Nors mielas, neįtikėtinai turtingas ir iš itin seksualaus Kanų klano, Noelis nebuvo jos tipo vaikinas.

– Nereikia vaikinų, – nusprendė ji. – Nors kad Erikas skambina – jėga.

– Tai bus nuostabios draugystės metinės. – Mona nusišypsojo taip plačiai, kad skruostuose net atsirado duobutės. – Ar gali patikėti – jau trečiosios?

Hana šyptelėjo. Jų draugystė švenčiama nuo tos dienos, kai Mona ir Hana telefonu prašnekėjo tris su puse valandos – tai buvo akivaizdus rodiklis, kad jos geriausios draugės. Nors pažįstamos nuo vaikų darželio, niekad rimčiau nesikalbėjo, kol nesusitiko komandos palaikymo šokėjų peržiūroje likus keletui savaičių iki naujų aštuntos klasės mokslo metų. Tuo metu Elė jau du mėnesiai buvo dingusi, senosios Hanos draugės nutolo viena nuo kitos, taigi ji nusprendė suteikti Monai galimybę. Ji nesuklydo – Mona buvo linksma, sarkastiška, o svarbiausia, nepaisant jos gyvūnėlių formos kuprinių ir „Razor“ paspirtukų, ji slapta vartydavo „Vogue“ ir „Teen Vogue“ lygiai taip pat godžiai, kaip ir Hana. Per keletą savaičių jos nusprendė būti geriausiomis draugėmis ir taip pasikeisti, kad taptų populiariausiomis mokyklos merginomis. Ir ką gi: jos pasiekė savo.

– Dabar didesni planai, – pasakė Mona ir atsivertė kitą užrašų knygelės lapą. – „Mieloji septyniolikmetė“, – sudainavo ji melodiją „Mano supermiela šešiolikmetė“ iš MTV.

– Sudrebinsim pasaulį, – susižavėjusi atsiduso Hana. Monos gimimo diena bus ateinantį šeštadienį, ir ji jau buvo suplanavusi beveik visas vakarėlio smulkmenas. Pokylis vyks Holio planetariume, kur teleskopai įrengti kiekviename kambaryje, netgi voniose. Ji nusamdė didžėjų, patarnautojus ir trapecijų mokyklą – svečiai galės sūpuotis virš šokių aikštelės – be abejo, ir operatorių su kamera, kuris filmuos ir tuo pat metu transliuos vakarėlį didžiuliame „Jumbotron“ ekrane. Mona mandagiai įspėjo svečius, kad jie vilkėtų oficialius drabužius kaip nurodyta pakvietimuose. Jeigu kas nors bus su džinsais ar treningais, apsauga be jokių ceremonijų tuos išprašys.

– Žinai, aš pagalvojau, – ištarė Mona, kišdama servetėlę į tuščią popierinį kavos indelį. – Truputį lyg ir per vėlu ką nors keisti, bet aš ketinu surinkti palydą.

– Palydą? – kilstelėjo Hana puikiai išpešiotus antakius.

– Tai būtų priežastis nusipirkti nuostabią „Zav Posen“ suknelę, dėl kurios tu seilę varvinai „Saks“ – rytoj reikia pasimatuoti. Užsidėsime tiaras ir priversime vaikinus mums lenktis.

Hana vos susilaikė nesukikenusi.

– Bet mes juk nešoksime pirmojo vakaro šokio, tiesa?

Jiedvi su Mona pernai buvo Džulijos Rubenstein palydoje, ir Džulija paskyrė joms šokti su trečiaeiliais vyrukais manekenais. Hanos šokių partneris dvokė česnaku ir tuojau pat paklausė, ar ji nenorėtų su juo pasimylėti drabužinėje. Likusią vakaro dalį ji praleido slapstydamasi nuo jo.

Mona šyptelėjo ir pradėjo laužyti sausainį.

– Argi aš padaryčiau tokią bjaurastį?

– Žinoma, ne. – Hana parėmė smakrą rankomis. – Vadinasi, palydoje aš vienintelė mergina, tiesa?

Mona pavartė akis.

– Tai žinoma.

Hana gūžtelėjo.

– Nežinau, ką dar galėtum pasirinkti.

– Mums reikia surasti tau porą. – Mona įsidėjo į burną mažiausią gabalėlį sausainio.

– Nenoriu nieko iš Rouzvudo mokyklos, – greitai atsakė Hana. – Galbūt paprašysiu ką nors iš Holio. Ir tai bus ne tik vienas pasimatymas. – Jos akys sužibo. – Galėčiau pakabinti visą krūvą vaikinų, kurie mane nešiotų ant rankų kiaurą naktį kaip Kleopatrą.

Mona pliaukštelėjo jai per į viršų iškeltą delną.

– Va čia tai kita kalba.

Hana sukando šiaudelio galą.

– Kažin, ar Šonas ateis?

– Nežinau. – Mona kilstelėjo antakį. – Juk su juo viskas baigta, tiesa?