Сара Шепард: Viskas tobula

– Taip, – atsakė Šonas.

Ezra žingtelėjo į priekį.

– Sveikas, tu Šonas, tiesa? Aš Ezra – turiu galvoje, ponas Fitsas, naujasis sustiprinto anglų kalbos kurso mokytojas.

Šonas paspaudė jam ranką.

– Aš lankau įprastines anglų kalbos pamokas. Aš Arijos vaikinas.

Kažkas – galbūt nusivylimas – šmėkštelėjo Ezros veidu.

– Jėga, – išlemeno jis. – Tu žaidi futbolą, tiesa? Sveikinu su praėjusios savaitės pergale.

– Na, taip, – kukliai atsakė Šonas. – Šiais metais surinkome gerą komandą.

– Jėga, – pakartojo Ezra. – Labai gerai.

Arija jautėsi taip, tarsi turėtų paaiškinti Ezrai, kodėl ji draugauja su Šonu. Žinoma, jis buvo Tipiškas Rouzvudo Vaikinas, bet iš tiesų jis kur kas dvasingesnis. Tačiau Arija susilaikė. Ji neturėtų aiškintis Ezrai. Jis viso labo jos mokytojas.

– Mums reikia eiti, – staiga pasakė ji, imdama Šoną už rankos. Ji norėjo nešdintis iš čia, kol kuris nors iš jų neprivertė jos pasijusti nejaukiai. O jeigu Šonas kalbėdamas padarys gramatinę klaidą? Arba Ezra leptelės ką nors apie tai, kad jiedu glamonėjosi. Niekas Rouzvude apie tai nežinojo. Žinoma, niekas, išskyrus E.

Arija įsmuko į švarų, kvepiantį pušų ekstraktu Šono automobilį ir įsitaisė ant keleivio sėdynės, jausdamasi gerokai sutrikusi. Jai reikėjo šiek tiek laiko susikaupti ir susidėlioti mintis, bet Šonas sudribo į vairuotojo sėdynę prie jos ir pakštelėjo jai į skruostą.

– Pasiilgau tavęs šiandien, – pasakė jisai.

– Aš taip pat, – automatiškai atsakė Arija, jausdama kartėlį gerklėje. Ji žvilgtelėjo pro šoninį langą ir pamatė Ezrą mokytojų automobilių stovėjimo aikštelėje lipantį į savo aplamdytą senamadį „VW“ vabalą. Ant buferio jis buvo priklijavęs naują lipduką – Tebūnie ekologija, – ir atrodė, kad savaitgalį nuplovė automobilį. Na, jai tai juk beveik nerūpi, tiesa?

Laukdamas, kol išvažiuos mokiniai prieš jį, Šonas patrynė švariai nuskustą smakrą ir pasitaisė aptemptų „Penguin“ marškinėlių apykaklę. Jeigu Šoną ir Ezrą reiktų apibūdinti poezijos žanrais, Šonas būtų haiku – tikslus, paprastas, gražus. Ezra primintų vieną iš Viljamo Barouzo netvarkingų karštligiškų vizijų.

– Ar norėtum vėliau kur nors nueiti? – paklausė Šonas. – Pavakarieniauti? Pasėdėt su Ela?

– Eime kur nors, – nusprendė Arija. Buvo labai smagu, kad Šonas kartais leidžia laiką su Ela ir Arija. Visi trys kartais net žiūrėdavo Elos turimus Triufo DVD kolekcijos įrašus – nors Šonas prisipažino nesuprantąs prancūzų kino.

– Artimiausiomis dienomis turėsi susitikti su mano šeima, – pasakė Šonas ir pagaliau paskui visureigį „Acura“ išvažiavo iš mokyklos stovėjimo aikštelės.

– Žinau, žinau, – atsakė Arija. Ji nervinosi prieš susitikdama su Šono šeima – girdėjo, kad jie žvėriškai turtingi ir neįtikėtinai tobuli. – Greitai.

– Na, treneris nori, kad futbolo komanda rytoj nueitų į tas svarbias plaukimo varžybas ir palaikytų mokyklos atstovus. Tu juk eisi pažiūrėti Emilijos, tiesa?

– Žinoma, – atsiliepė Arija.

– Ką gi, gal tada trečiadienį? Vakarienė?

– Galbūt.

Kai jie išsuko į medžiais apsodintą kelią, einantį lygiagrečiai su Rouzvudo mokykla, suskambėjo Arijos „Treo“. Ji nervingai išsitraukė telefoną – nevalingai liguistai reaguodavo kiekvieną sykį gavusi žinutę, tarsi tai galėtų būti E, nors atrodė, kad E jau pradingo. Žinutę atsiuntė nežinomas numeris 484. E pranešimai visados būdavo su nuoroda „nesamas“. Ji paspaudė mygtuką „Skaityti“.

Arija, mums reikia pasikalbėti. Ar galėtume rytoj 16.30 susitikti prie Holio menų koledžo? Aš ten lauksiu, kol Meriditė baigs savo paskaitą. Norėčiau su tavimi pasišnekučiuoti. – Tavo tėtis Baironas

Arija pasibjaurėjusi žiūrėjo į ekraną. Tai buvo nemalonu dėl kelių dalykų. Pirma, ar dabar jos tėtis jau turi telefoną? Tiek metų jisai jų vengė, tvirtindamas, kad jie gali sukelti smegenų vėžį. Antra, jisai rašė jai žinutę – ką gi, paskui jau galėtų parašyti ir per „MySpace“ tinklalapį.

O trečia... pats laiškelis. Ypač apibrėžimas pabaigoje Tavo tėtis . Ar jisai mano, kad ji pamiršo, kas jis toks?

– Viskas gerai? – Šonas trumpam atitraukė žvilgsnį nuo siauro, vingiuoto kelio.

Arija perskaitė Šonui Bairono žinutę.

– Ar gali patikėti? – paklausė ji. – Toks įspūdis, kad jam tiesiog reikia su kuo nors paplepėti, kol ta jo mergšė baigs skaityti paskaitą.

– Ką ketini daryti?

– Neiti. – Ariją net nukrėtė šiurpas prisiminus tuos kartus, kai jinai matė Meriditę ir tėvą kartu. Septintoje klasėje jiedvi su Ele nutvėrė juos bučiuojantis tėčio automobilyje, o vėliau, vos prieš keletą savaičių, jinai su jaunesniuoju broliu Maiku sutiko juos „Victory Brewery“ bare. Meriditė pasakė Arijai, kad jiedu su Baironu myli vienas kitą, bet kaip tai įmanoma?

– Meriditė yra namų griovėja. Ji blogesnė nei Estera Prin!

– Kas?

– Estera Prin. Tai pagrindinė veikėja „Purpurinėje raidėje“ – mes skaitome šią knygą per anglų literatūros pamokas. Tai moteris, neištikima savo vyrui, ir miestelis ją atstumia. Manau, Rouzvudas turėtų atstumti Meriditę. Rouzvudui reikia ešafoto – kad pažemintų ją.

– Gal tiktų gėdos stulpas prie atrakcionų aikštės? – pasiūlė Šonas, sumažindamas greitį ir aplenkdamas dviratininką. – Ar žinai tą keistą medinį įrenginį su skylėmis, į kurias gali įkišti rankas ir galvą? Tave užrakina ir tu negali pajudėti. Mes anksčiau dažnai ten fotografuodavomės.

– Tobula, – kone sušuko Arija. – Ir dar Meriditė nusipelnė, kad jai ant kaktos būtų išdeginta „vyro vagilė“. Vien tik prisiūti P raidę ant jos suknelės būtų per daug subtilu.

Šonas nusijuokė.

– Atrodo, kad tu rimtai įsijautusi į „Purpurinės raidės“ siužetą.

– Nežinau. Perskaičiau viso labo aštuonis puslapius. – Arija nutilo, nes jai į galvą šovė mintis. – Tiesą sakant, palauk. Išleisk mane prie Holio.

Šonas paskersakiavo į ją.

– Eisi susitikti su juo?

– Ne visai. – Ji nusišypsojo velniška šypsena.

– Geeerai... – Šonas pravažiavo keletą gatvių Holio rajone, kur buvo gausu plytinių ir akmeninių pastatų, senų bronzinių statulų koledžo įkūrėjams ir dviračiais važinėjančių elegantiškai apdriskusių studentų. Atrodė, kad Holyje nesibaigiantis ruduo – įvairiaspalvės lapų kaskados čia atrodė nuostabiai. Šonas sustojo aikštelėje prie universiteto ir sunerimęs pažvelgė į Ariją.

– Tu juk neketini daryti ko nors neteisėto, tiesa?

– Nea. – Arija greitosiomis pabučiavo jį. – Nelauk manęs. Iš čia galiu pareiti pėsčiomis.

Ištiesinusi pečius jinai nužingsniavo prie pagrindinio įėjimo į Menų fakultetą. Jos tėvo žinutė šmėkštelėjo jai prieš akis. „Prie universiteto lauksiu Meriditės, kol ji baigs savo paskaitą.“ Meriditė kadaise sakė Arijai, kad ji dėsto Holyje dailę. Mergina prasmuko pro apsauginį, nes šis, užuot tikrinęs asmens dokumentus, per savo nešiojamąjį televizorių žiūrėjo „Yankees“ varžybas. Jos gyslos trūkčiojo ir spragsėjo lyg būtų neįžeminti elektros laidai.

Pastate buvo tik trys ganėtinai didelės studijos, kuriose galėtų vykti dailės užsiėmimai, ir Arija žinojo, kur jos, nes keletą metų šeštadieniais Holyje lankė dailės pamokas. Šiandien užsiėmimai vyko tik vienoje iš jų, vadinasi, tai ir turėtų būti jos ieškomoji. Arija triukšmingai įžengė pro duris ir ją iškart užgriuvo terpentino ir neskalbtų drabužių kvapai. Dvylika dailės studentų, sėdinčių ratu prie molbertų, atsisuko ir sužiuro į ją. Vienintelis asmuo, kuris nesujudėjo, buvo senas, raukšlėtas, nuplikęs, visiškai nuogas piešimo modelis patalpos centre. Jis stovėjo atstatęs siaurą kreivą krūtinę, laikė rankas ant klubų ir nė nemirktelėjo. Už tokias pastangas Arija galėjo jį įvertinti aukščiausiu pažymiu.