Сара Шепард - Viskas tobula

Ijanas sušvilpė ir nutraukė Spenserės prisiminimus. Ji nurisnojo prie kitų komandos draugių, o Ijanas nusekė paskui.

– Gerai, merginos, – suplojo Ijanas delnais. Komanda apsupo jį ir ilgesingai sužiuro į žavų Ijano veidą.

– Prašau, nepradėkit manęs nekęsti, bet mes šiandien atliksime indėniško spurto pratimus, puolamuosius judesius pasilenkus ir bėgsime į kalvą. Tai trenerės nurodymai.

Visos, tarp jų ir Spenserė, suaimanavo.

– Aš juk sakiau, nepradėkit manęs nekęsti! – šūktelėjo Ijanas.

– Ar negalėtume daryti ko nors kito? – suinkštė Kirsten.

– Tik pagalvokit, kiek subinių jums teks išspardyti žaidžiant prieš Pritčardo mokyklą, – pasakė Ijanas. – Ir dar vienas dalykas. Jeigu atliksite visus pratimus, rytoj po treniruotės nusivesiu jus visas „Merlin“ ledų.

Riedulio komanda džiaugsmingai suūkė. „Merlin“ garsėjo nekaloringais šokoladiniais ledais, kurie buvo skanesni nei riebus šlamštas.

Kai Spenserė palinko prie suolelio užsisegti – dar sykį – savo antblauzdžių, ji pajuto, kad šalia stovi Ijanas. Žvilgtelėjusi į jį pamatė, kad jis šypsosi.

– Specialiai tau, – ištarė jisai žemu balsu, nusisukęs nuo kitų komandos narių, – tu centre žaidi geriau negu tavo sesuo. Nėra jokių abejonių.

– Ačiū, – nusišypsojo Spenserė. Jai nosį sukuteno nupjautos žolės ir Ijano naudojamo „Neutrogena“ kremo nuo saulės kvapas. Širdis sutuksėjo. – Man tai daug reiškia.

– Ir visa kita, ką minėjau, taip pat. – Kairysis Ijano lūpų kamputis trūktelėjo, tarsi jis šypsotųsi.

Spenserė pajuto silpną jaudulio keliamą virpulį. Ar jis turėjo omenyje „protingesnė“ ir „gražesnė“? Ji žvilgtelėjo į kitą aikštės pusę, kur stovėjo Melisa. Jos sesuo buvo įsikniaubusi į savo „BlackBerry“ ir nekreipė į ją nė menkiausio dėmesio.

Gerai.

7

Nieko panašaus į senovišką apklausą

Pirmadienio pavakarę Hana sustabdė savo „Prius“ prie namų ir iššoko lauk. Jai tereikėjo persirengti ir lėkti susitikti su Mona, kad kartu pavakarieniautų. Jeigu ji pasirodytų su mokykliniu švarkeliu ir klostuotu sijonu, tai jau būtų draugystės metinių minėjimo išniekinimas. Jai reikėjo išsinerti iš šių ilgų rankovių – ji visą dieną prakaitavo. Važiuodama namo ji daugybę sykių iš butelio apsipurškė „Evian“ mineraliniu vandeniu, bet vis dar jautėsi perkaitusi. Kai pasuko už namo kampo, pamatė prie garažo stovintį gelsvą motinos „Lexus“ ir trumpam stabtelėjo. Ką jos mama veikia namie? Ponia Marin dažniausiai dirba viršvalandžius „McManus & Tate“ reklamos agentūroje. Ji retai kada parsiranda anksčiau nei dešimtą vakaro.

Paskui Hana pastebėjo kitas keturias mašinas, sustatytas viena paskui kitą priešais garažą: sidabrinis dvivietis „Mercedes“ neabejotinai buvo Spenserės, su baltu „Volvo“ atvažiavo Emilija, o apšiuręs žalias „Subaru“ priklausė Arijai. Paskutinis automobilis buvo baltas „Ford“ su užrašu „Rouzvudo policijos departamentas“ ant šono.

Kas per velniava?

– Hana!

Šoninėje verandoje stovėjo motina. Ji tebevilkėjo elegantišką juodą kostiumą ir avėjo gyvatės odos aukštakulnius.

– Kas čia vyksta? – irzliai pasiteiravo Hana. – Kodėl mano senosios draugės čia?

– Bandžiau tau prisiskambinti. Tu neatsiliepei, – pasakė motina. – Pareigūnas Vaildenas norėtų jus visas paklausinėti apie Elison. Jie kitoj pusėj.

Hana iš kišenės išsitraukė savo „BlackBerry“. Na, aišku, trys praleisti skambučiai, visi mamos.

Motina apsisuko. Hana nusekė paskui ją į namą ir perėjo virtuvę. Ji stabtelėjo prie telefono stalelio granitiniu paviršiumi.

– Man niekas neskambino?

– Skambino. – Hanos širdis suspurdėjo, bet motina iš karto pridūrė: – Ponas Ekardas. Nudegimų klinikoje vyksta kažkokios pertvarkos, ir jiems nebereikia tavo pagalbos.

Hana sumirksėjo. Tai buvo miela staigmena.

– O daugiau... niekas?

Ponios Marin akių krašteliai supratingai nusviro žemyn.

– Ne. – Ji švelniai palietė Hanai ranką. – Man labai gaila, Han. Jis neskambino.

Nors kitais atžvilgiais Hana jautėsi grįžusi į tobulą gyvenimo ritmą, tėvo tyla ją skaudino. Kaip jis galėjo taip lengvai išmesti Haną iš savo gyvenimo? Nejaugi jis nesuprato, kad ji turėjo labai svarią priežastį mesti vakarienę ir važiuoti į „Foxy“? Argi jis nežinojo, kad neturėjo kviesti savo sužadėtinės Izabelės ir jos tobulosios dukters Keitės praleisti kartu tik jiems abiem skirto savaitgalio? Kita vertus, jos tėvas greitai ves paprastą, apsukrią Izabelę – ir Keitė oficialiai bus jo podukra. Galbūt jis nepaskambino Hanai, nes jam dabar užtenka ir vienos dukters.

Tiek to, pagalvojo Hana, nusivilko švarkelį ir pasitaisė rausvą permatomą „Rebeca Taylor“ liemenę. Keitė buvo manieringa kalė – jeigu jos tėvas pasirinko Keitę vietoj jos, jiedu verti vienas kito.

Kai ji pro dvivėres duris žvilgtelėjo į galinę verandą, pamatė Spenserę, Ariją ir Emiliją, sėdinčias vidiniame kieme aplink didžiulį tikmedžio stalą, per spalvotą stiklą krintanti šviesa mirguliavo ant jų veidų. Prie „Weber“ kepsninės stovėjo pareigūnas Vaidenas, naujas Rouzvudo policijos darbuotojas ir naujasis ponios Marin vaikinas.

Buvo keistoka matyti čia visas tris buvusias geriausias savo drauges. Paskutinį sykį jos visos Hanos užpakalinio kiemo verandoje buvo susirinkusios baigdamos septintą klasę – ir Hana buvo labiausiai nevykusi ir bjauriausia iš visų. Tačiau dabar Emilijos pečiai išplatėjo, o plaukai įgavo nežymų žalsvą atspalvį. Spenserė atrodė nervinga ir užkietėjusiais viduriais. O Arija su juodais plaukais ir balkšva oda priminė zombį. Hana buvo panaši į madingą „Proenza Schouler“ drabužį, o Arija priminė prastą medvilninę „Target“ suknelę baltais žirneliais.

Hana giliai įkvėpė ir žengė pro dvivėres duris. Vaildenas atsisuko. Jo veido išraiška buvo visiškai rimta. Iš po policininko uniformos apykaklės kyštelėjo juodos tatuiruotės kraštelis. Hana iki šiol negalėjo atsistebėti, kad Vaildenas, buvęs Rouzvudo mokyklos kietuolis, nuėjo dirbti į teisėtvarkos sistemą.

– Sėskis, Hana.

Hana atitraukė kėdę nuo stalo ir klestelėjo prie Spenserės.

– Ar tai ilgai užtruks? – Ji žvilgtelėjo į savo rožinį, deimantais inkrustuotą „Dior“ laikroduką ant rankos. – Aš kai kur vėluoju.

– Ne, jeigu tuojau pat pradėsime, – Vaildenas nužvelgė jas visas. Spenserė apžiūrinėjo savo nagus, Arija užsimerkusi kaip keistuolė čiaumojo kramtomąją gumą, o Emilija sėdėjo įbedusi akis į citrinžolių kvapo žvakę vidury stalo, tarsi ketintų tuoj pravirkti.

– Pirmas dalykas, – pratarė Vaildenas. – Kažkas žurnalistams nutekino jūsų, merginos, namuose filmuotą įrašą. – Jis žvilgtelėjo į Ariją. – Tai vienas iš tų įrašų, kuriuos tu prieš keletą metų atidavei Rouzvudo policijai. Dabar jūs galite jį išvysti per televiziją – visi žinių kanalai turi. Ieškome, kas tai padarė, ir tie asmenys bus nubausti. Norėjau, kad jūs tai sužinotumėte pirmos.

– O koks tai įrašas? – pasiteiravo Arija.

– Lyg ir apie žinutes, – atsakė Vaildenas.

Hana atsirėmė į atkaltę, mėgindama prisiminti, koks tai galėjo būti įrašas – jų buvo daugybė. Arija kaip apsėsta filmuodavo jas. Hana visuomet labai stengdavosi išsisukti nuo kiekvieno filmavimo, nes, jos nuomone, kamera prideda ne dešimt, o dvidešimt svarų.

Vaildenas trekštelėjo pirštų sąnariais, pakėlė nuo vidurio stalo falo formos pipirų malūnėlį ir ėmė vartalioti jį rankose. Keletas pipiro grūdelių išbyrėjo ant staltiesės ir ore tuojau pat pasklido aitrus kvapas.