Сара Шепард: Viskas tobula

– Turėtum kur kas labiau pasistengti, kad būtų geriau, – viliojamai ištarė Maja nuleidusi akis ir palinko prie Emilijos.

Jos nusprendė išbandyti tai: pasitaikius progai sėdėti kartu, glamonėtis, bučiuotis. Kad ir kiek Emilija bandė išbraukti Mają iš savo gyvenimo, jai nepavyko. Maja buvo nuostabi, nepalyginsi su paskutiniuoju jos vaikinu Benu – ir apskritai su jokiu kitu pažįstamu vaikinu, su kuriuo jai teko draugauti. O prie upelio buvo taip jauku sėdėti susiglaudus. Jos nebuvo vien tik kartu – jos taip pat buvo ir geriausios draugės. Taip ir turėtų jaustis du artimi žmonės.

Kai jiedvi atšlijo viena nuo kitos, Maja nusiavė sportbatį ir įmerkė pirštą į vandenį.

– Vakar mes grįžome į namus.

Emilija giliai įkvėpė. Kai darbininkai rado Elės palaikus naujųjų Majos namų užpakaliniame kieme, Senžermenams teko apsistoti viešbutyje, kad paspruktų nuo žiniasklaidos.

– Ar tai... keista?

– Ne, nieko. – Maja gūžtelėjo. – Ak, štai dar kas. Aplinkui šlaistosi sėlintojas.

– Kas?

– Taip, kaimynas pasakojo mamai šį rytą. Kažkas laksto žmonių kiemais ir žvilgčioja pro langus.

Emilijai pradėjo mausti skrandį. Tai ir vėl jai priminė Tobį: kai jos mokėsi šeštoje klasėje, Tobis kaip tik ir buvo toks baisus vaikas, dirsčiojantis į svetimus langus, o ypač į Elės.

– Vaikinas? Mergina?

Maja papurtė galvą.

– Nežinau. – Ji pūstelėjo savo garbanotus kirpčiukus aukštyn. – Prisiekiu Dievu, šis miestas... Keisčiausia vieta žemėje.

– Turbūt ilgiesi Kalifornijos, – ištarė švelniai Emilija, kurios dėmesį atitraukė nuo gretimo ąžuolo pakilęs pulkelis paukščių.

– Ne, tikrai ne. – Maja palietė Emilijos riešą. – Kalifornijoje nėra Emilijos.

Emilija palinko ir švelniai pabučiavo Mają į lūpas. Jos laikė suglaudusios lūpas net penkias sekundes. Ji pabučiavo Majos ausies lezgelį. Paskui Maja pabučiavo jos apatinę lūpą. Jiedvi atšlijo viena nuo kitos ir nusišypsojo, nuo popietės saulės jų skruostai mirgėjo linksmais ornamentais. Maja pabučiavo Emilijos nosį, paskui smilkinius, paskui kaklą. Emilija užsimerkė, ir Maja pabučiavo jos vokus. Ji giliai įkvėpė. Maja švelniais pirštais perbraukė per Emilijos žandikaulį; atrodė, kad milijonas drugelių plaka sparnais jos odą. Kad ir kiek mėgino įtikinti save, kad būti su Maja yra blogai, negalėjo paneigti, kad jodviem kartu gera.

Maja atsitiesė.

– Turiu tau pasiūlymą.

Emilija šyptelėjo.

– Pasiūlymą? Skamba rimtai.

Maja įtraukė rankas į rankoves.

– O jeigu mes truputį labiau atsivertume?

– Atsivertume? – pakartojo Emilija.

– Taip. – Maja perbraukė pirštu aukštyn ir žemyn per Emilijos ranką, šios oda pašiurpo. Emilija užuodė Majos bananų skonio kramtomą gumą, kvapas ją svaigino. – Tai yra, mes galėtume susitikti tavo namuose. Susitikti mokykloje. Mes... net nežinau. Suprantu, tu nepasiruošusi tam, bet sunku visą laiką tūnoti ant akmenų. Kas bus, kai atšals?

– Mes čia ateisime su žieminiais kombinezonais, – pašmaikštavo Emilija.

– Aš rimtai.

Emilija žiūrėjo, kaip stipraus vėjo gūsio sujudintos šakos bilsnoja viena į kitą. Oras staiga pakvipo degančiais lapais. Ji negalėjo pasikviesti Majos į namus, nes jos motina jau buvo aiškiai pasakiusi, jog ji nenorėtų, kad Emilija draugautų su Maja... dėl bjaurių, beveik akivaizdžiai rasistinių priežasčių. Tačiau Emilija neketino prasitarti apie tai Majai. Kita vertus, pasirodyti kartu viešumoje – ne. Ji užsimerkė ir pagalvojo apie nuotrauką, kurią dar ne taip seniai buvo atsiuntęs paslaptingasis E – tą, kurioje Emilija ir Maja bučiuojasi fotobūdelėje per Noelio Kano vakarėlį. Ji krūptelėjo. Ne, dar nebuvo pasiruošusi paskelbti apie tai žmonėms.

– Atleisk, aš labai lėta, – ištarė Emilija. – Bet dabar jaučiuosi labai jaukiai.

Maja atsiduso.

– Gerai, – atsakė ji asiliuko Nulėpausio balsu. – Teks su tuo susitaikyti.

Emilija žiūrėjo į vandenį. Dvi sidabraspalvės žuvys plaukė greta viena kitos. Kai viena pasisukdavo, kita iš karto darydavo tą patį. Jos buvo kaip tos vargšės porelės, kurios glamonėjasi koridoriuje ir beveik liaujasi alsavę, kai juos kas nors išskiria. Jai buvo šiek tiek liūdna, nes žinojo, kad jiedvi su Maja niekados netaps tokia pora.

– Taigi, – ištarė Maja, – ar nerviniesi dėl rytdienos varžybų?

– Nervinuosi? – suraukė antakius Emilija.

– Ten bus daugybė žmonių.

Emilija gūžtelėjo. Jai teko varžytis kur kas rimtesnėse varžybose nei šios – pernai buvo reporterių komanda net iš Nacionalinės televizijos.

– Aš nesijaudinu.

– Tu drąsesnė nei aš. – Maja apsiavė sportbatį.

Tačiau Emilija tuo abejojo. Maja atrodė visais atžvilgiais drąsesnė – ji nekreipė dėmesio į taisykles, kuriose sakoma, kad reikia vilkėti Rouzvudo mokyklos uniformą, ir kasdien ateidavo vilkėdama baltą medvilninį švarkelį. Ji rūkydavo žolę prasidariusi kambario langą, kol tėvai būdavo parduotuvėje. Ji sveikindavosi su jaunuoliais, kurių nepažinojo. Šiuo atžvilgiu ji buvo kaip Elė – visiškai bebaimė. Galbūt kaip tik dėl to jos abi Emilijai ir patiko.

Ir Maja turėjo drąsos būti savimi, nebijojo sakyti, ko ji nori ir su kuo nori būti. Jai nerūpėjo, kad žmonės tai sužinos. Maja norėjo būti su Emilija, ir niekas negalėjo jos sustabdyti. Galbūt kada nors Emilija taps tokia pat drąsi kaip Maja. Tačiau jeigu tai priklausytų nuo jos, tai būtų labai, labai negreitai.

5

Arija pasineria į literatūrines rekonstrukcijas

Arija sėdėjo ant galinio Šono „Audi“ buferio ir vartė savo mėgstamo rašytojo Žano Polio Sartro pjesę „Be išėjimo“. Buvo pirmadienio popietė, pamokos baigėsi, ir Šonas pasisiūlė pavėžėti ją namo, tik prieš tai kai ką pasiimsiąs iš futbolo trenerių kambario... tačiau jis užtruko be galo ilgai. Kai ji atsivertė antrą veiksmą, grupelė beveik vienodų šviesiaplaukių, ilgakojų Tipiškų Rouzvudo Merginų su vienodomis brangiomis rankinėmis įžengė į mokinių automobilių stovėjimo aikštelę ir įtariai nužvelgė Ariją nuo galvos ligi kojų. Aišku, kad Arijos batai su platforma ir pilkos megztos ausinės yra akivaizdžiai pakankamas motyvas laikyti ją verta paniekos.

Arija atsiduso. Ji iš visų jėgų stengėsi pritapti Rouzvude, bet tai nebuvo lengva. Ji vis dar jautėsi pankuojanti, laisvai mąstanti lėlė „Bratz“ netikros odos drabužiais Nuostabiųjų Princesių ir Tvarkingųjų Barbių šalyje.

– Neturėtum sėdėti štai taip ant buferio, – už nugaros pasigirdo balsas, privertęs ją krūptelėti. – Tai kenkia pakabai.

Arija atsisuko. Už kelių žingsnių stovėjo Ezra. Jo rudi plaukai styrojo kuokštais, o švarkas buvo dar labiau susiglamžęs nei ryte.

– Maniau, kad literatai visiškai nieko neišmano apie automobilius, – pajuokavo jinai.

– Aš pilnas netikėtumų. – Ezra gundančiai nusišypsojo jai. Jis kyštelėjo ranką į nunešiotą odinį portfelį. – Beje, turiu tau šį tą. Tai esė apie „Purpurinę raidę“, nagrinėjanti temą, ar svetimavimas kartais yra pateisinamas.

Arija paėmė iš jo atšviestus lapus.

– Nemanau, kad neištikimybė yra pateisinama arba atleidžiama, – pasakė ji švelniai. – Niekada.

– Niekada yra ilgas laiko tarpas, – sumurmėjo Ezra. Jis stovėjo labai arti, Arija net matė tamsiai melsvas dėmeles jo šviesiai mėlynose akyse.

– Arija? – Šalia jos išdygo Šonas.

– O, čia tu! – krūptelėjo Arija. Ji atšoko nuo Ezros, tarsi jis būtų įsielektrinęs. – Ar tu... viską sutvarkei?