Jessica Gilmore - Mūsų meilė tobula. Pirma knyga

Versta iš K Jessica Gilmore, In the Boss’s Castle, 2016

© Jessica Gilmore, 2016

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

© Gabrielė Virbickienė, vertimas iš anglų kalbos, 2018

© Ana Gorbatova, dizainas, 2019

© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2019

© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2019

ISBN 978-609-03-0469-3

„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

Labas, Vilte,

kai buvau paprašyta šešiems mėnesiams apsikeisti su tavimi darbais, jaučiausi nuoširdžiai priblokšta. Maniau, kad esu daug žemesnė mitybos grandinės dalis, – ypač po to, kai pakeičiau profesiją ir vėl atsidūriau ant apatinio laiptelio. Šiaip ar taip, niekada nebuvau išvykusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų, todėl daiktai sukrauti, turiu tikrą pasą ir skubu į Londoną, kol niekas nespėjo apsigalvoti!

Spėju, norėsi truputį daugiau sužinoti apie nepažįstamąją, atvykstančią perimti tavo gyvenimo? Jokių pikantiškų detalių ar skandalų neišgirsi, todėl nėra reikalo nei perspėti kaimynus, nei slėpti šeimos sidabrą. Esu vardu Medison, dirbu DL Media kiek daugiau nei trejus metus. Iš pradžių dirbau viešųjų ryšių skyriuje ir renginių planavimo komandoje, bet paskui Brenda, mano (o netrukus ir tavo) viršininkė, permetė mane į leidybą. Tam tikra prasme tai žingsnis žemyn – vėl nešiosiu kavą, kviesiu taksi ir daug mažiau tvarkysiu savo laiką, bet ji mane įtikino, kad bus verta. Smagu, kad manęs nori dėl mano smegenų, o ne kontaktų sąrašo – bent jau taip sau kartoju eidama paimti Brendos drabužių iš valyklos. Tarp taksi ir kavos ji mane daug ko išmokė – tau pasisekė, kad su ja dirbsi.

Brenda labai susikoncentravusi, darbas yra jos gyvenimas. Tuoj išgirsi apie stiklines lubas, visą potencialą ir taip toliau. Nepasakyčiau, kad viso to nenoriu, kad nesu ambicinga, bet siekiu daugiau. Noriu visko. Noriu sutikti tobulą vaikiną, noriu sukurti namus, noriu baltos tvorelės, didelio šuns ir vaikų. Tik nesakyk šito Brendai!

Maniau, kad tobulą vaikiną jau radau. Bartą. Dar žinomą kaip Bartolomėjus J. Van de Grirsonas Trečiasis, bet, pasirodo, jis ne man skirtas, o gal labiau aš ne jam skirta. Bent jau ne dabar. Jis nori padaryti pertrauką. Mano, kad turėtume patyrinėti kitas galimybes. Taigi, man ši galimybė pasitaikė pačiu laiku. Patyrinėsiu galimybes kitame Atlanto krante ir bent kartą į pirmą vietą iškelsiu karjerą. Galbūt darbas su Brenda man padarė didesnę įtaką, nei maniau!

Nors labai tikiuosi, kad jis manęs bent truputį pasiilgs…

Taigi – Niujorkas! Prisiekiu, tai puikiausias miestas žemėje. Koks mano svarbiausias patarimas? Neprisikrauk per daug! Geroji naujiena ta, kad gyvensi Aukštutiniame Istsaide, o jis nuostabus! Blogoji naujiena? Visi žino, kad Niujorko butuose nėra kur katei apsisukti, bet manajame… Manajame neapsisuktų nė pelė. Bet žinai, kaip sakoma, svarbiausia – vieta. Kai ryte su puodeliu kavos rankose sėdėsi ant gaisrininkų kopėčių ir žiūrėsi, kaip virš Manhatano kyla saulė, nenorėsi būti niekur kitur.

Sveika atvykusi į Niujorką. Į atradimų ir svajonių miestą…

Medison

Labas, Medison,

sveika atvykusi į Londoną ir nuostabiausią Londono rajoną. Surinkau tau Sveika atvykusi aplanką, kuriame rasi viską, ką reikia žinoti, abėcėlės tvarka – nuo to, kur yra vandens šildytuvas, gero santechniko numerio iki geriausios vietinės kavinės. Prie T, kur Transportas, rasi autobusų gidą ir Oyster kortelę (Stokyje nėra metro). Raidė D (Darbas) ypač plati, surašiau viską, kad greičiau apšiltum kojas.

Tikiuosi, kad čia jausiesi kaip namie. Stouk Niuingtonas pastaruoju metu labai geidžiamas, bet kai čia atsikraustė mano tėvai, tai buvo nušiurusi, bet bendruomeniška Ist Endo dalis. Net kai aplink pilna jogos studijų ir šaunių barų, ilgiuosi vietos, kurioje užaugau. Dabar, kai greičiau sutiksi valytoją ar auklę, o ne kaimyną, ir visi apsėsti plėtros ir dušo galvučių, iš kurių lyja kaip atogrąžų miške, to bendruomeniškumo daug mažiau, bet man tai vis tiek namai ir neįsivaizduoju savęs gyvenančios niekur kitur. Na, gal išskyrus Niujorką…

Su nekantrumu laukiu persikraustymo į Niujorką visam pusmečiui. Visada norėjau pakeliauti, bet vis nebuvo galimybių. Fetė, mano jaunėlė sesuo, po mokslų padarė metų pertrauką ir dabar žvalgosi po pasaulį, bet gyventi naujame mieste ir daryti karjerą? Nuostabi galimybė.

Aš DL Media irgi dirbu apie trejus metus. Anksčiau dirbau vietinėje teisininkų kontoroje, galėjau prisitaikyti prie Fetės pamokų laiko, bet kai tik ji paaugo ir atsirado galimybė važinėti į darbą, įsidarbinau DL. Iš pradžių buvau vyriausioji asmeninė asistentė, paskui pasitaikė proga dirbti su Kitu Bachananu leidybos asistente.

Panašu, kad Brenda kaip tik tokia viršininkė, kokios man reikia, – tikra mokytoja. Kitas, tavo būsimasis viršininkas… Na, jis genialus. Dėl šito sutinka visi. Tik man atrodo, kad niekada manęs nepastebi. Kartais jaučiausi kaip labai naudingas biuro baldas.

Tiesą sakant, jau seniai niekas nežiūrėjo į mane kaip į dėmesio vertą darbuotoją. Kalbant atvirai, kartais man truputį vieniša, ypač kai Fetė aiškiai parodė, kad suaugo ir jai nebereikia mano rūpesčio.

Galbūt ji teisi. Galbūt laikas pagaliau pasirūpinti savimi.

Taigi, laikas Niujorkui!

Pasimėgauk Londonu.

Su meile

Viltė

Medison Karter atidarė matinio stiklo duris ir atsirėmusi į staktą ištiesė tobulai išpuoselėtą rankelę, tarp pirštų spausdama popieriaus lapą.

– Žinutės, – pranešė ji.

Kitas Bachananas kėde atsistūmė nuo stalo ir sumirkčiojo. Paprastam stebėtojui jis galėjo pasirodyti mieguistas ir abejingas, bet po keturių savaičių darbo Medison nebebuvo paprasta stebėtoja.

– Galėtum jas man atsiųsti elektroniniu paštu, – pasiūlė jis ir žydros akys erzinamai sužibo. Šis pokalbis darėsi nuspėjamas kaip saulės patekėjimas rytą. Na ir kas, kad ji naudojosi popieriumi ir tušinuku ir verčiau sudarinėja sąrašus ant storo balto popieriaus, o ne elektroniniu formatu? Ji tai darė siekdama produktyvumo, o ne norėdama maištauti.

– Kad galėtum jų neskaityti? Nemanau.

Kitas atsiduso. Tylus na, ji ir vėl atodūsis kasdien pasigirsdavo beveik tuo pačiu laiku.