Jessica Gilmore - Tu – mano svajonė. Antra knyga

Versta iš Jessica Gilmore, Unveiling the Bridesmaid, 2016

© Jessica Gilmore, 2016

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

© Indrė Kairytė, vertimas iš anglų kalbos, 2018

© Ana Gorbatova, dizainas, 2019

© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2019

© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2019

ISBN 978-609-03-0470-9

„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

Bzz, bzz, bzzzzz.

Viltė Makenzė sumurmėjo ir apsivertė ant kito šono. Nesugebėjo pramerkti akių, tik ištiesė ranką prie žadintuvo, kad užčiuoptų išjungimo, pauzės ar prašau, dabar pat nustok triukšmavęs mygtuką. Tačiau… Palūkėkit sekundėlę… Čia, Niujorke, ji nenaudojo žadintuvo. Tomis retomis dienomis, kai nepažadindavo kylančios saulės spinduliai, ūžiančių automobilių triukšmas ar drėgnas oras, suskambėdavo telefonas. Tad kas zvimbia? Ir kodėl niekaip nenustoja?

Bzzzzzzz.

Kad ir kas tai buvo, triukšmas netilo. Priešingai – kas sekundę vis garsėjo. Viltė atsisėdo ir nuleido kojas nuo siauros metalinės lovos krašto. Kiekviena apsnūdusio kūno ląstelė įnirtingai priešinosi, bet Viltė vis tiek svyruodama atsistojo ir dirstelėjo į laikrodį ant riešo. Pusė šešių ryto. Viltė sumirksėjo. Nedidelis kambariukas susvyravo ir stojo į vietą. Vis dar tvyrojo priešaušrio ramybė. Nakties tamsumą blaškė tik gatvės žibinto visu aukštu žemiau nei vienintelis Viltės buto langas atspindžiai.

Bzzzzzzz .

Tai ne gaisro ar dūmų daviklis. Namo laiptais nebilda kaimynų žingsniai, lauke nekaukia sirenos. Įkyrus pypsėjimas sklinda nuo nedidelio apskrito stalelio lango nišoje. Ne, jis sklinda iš jos nešiojamojo kompiuterio ant nedidelio apskrito stalelio lango nišoje.

– Kas per?.. – Viltė nusvirduliavo kelis žingsnius iki staliuko ir atsuko kompiuterį į save. Ekranas atgijo, ryškios spalvos apakino vos pramerktas akis. Ekrane šviečiančios raidės mirgėjo. Viltė dar kartą sumirksėjo ir ranka tingiai pasitrynė akis. Pagaliau žodžiai stojo į vietas.

Skambina Fetė. Atsiliepti?

Fetė? Tokiu metu? Gal ji papuolė į bėdą? Susižeidė? Pala, kur ji dabar? Ar jau išvyko iš Europos? Gal ją apkaltino narkotikų kontrabanda? Gal ją apiplėšė ir ji neteko visų pinigų? Kodėl Viltė leido jai keliauti vienai? Kodėl nutarė šešis mėnesius šlaistytis Niujorke ir apleido jaunesniąją sesutę? Paliko ją vieną, pažeidžiamą… Drebančia ranka Viltė paspaudė vidurinį klaviatūros klavišą ir priėmė skambutį. Nubraukė nuo akių plaukus, neramiai tyrinėjo ekraną ir pabandė kiek prisidengti senų, kadaise baltų marškinėlių su petnešėlėmis, kuriuos dėvėjo miegodama, iškirptę.

– Fete? – Viltė giliai atsiduso. Kelias sekundes trukusią aklą paniką pakeitė palengvėjimas pamačius ekrane nudegusį ir laimingą sesers veidą. – Ar viskas gerai?

– Viskas puiku! Ak, ar tave pažadinau? Pala, ar supainiojau laiką? Maniau, kad Niujorke dabar vakaras.

– Ne, dabar rytas. Nustatant Niujorko laiką laikrodį reikia sukti atgal, o ne į priekį. Bet nekvaršink galvos, – pridūrė pamačiusi, kaip sesuo susikrimto. – Labai smagu tave girdėti ir matyti . Kur esi? – mintyse skubiai skaičiuodama laiką pamanė, kad sesuo kur nors Europoje. Nors Fetė ir žadėjo dažnai skambinti ir rašyti, nuo to laiko, kai įlipo į „Eurostar“ traukinį – kiek seniau nei prieš tris mėnesius – ir pradėjo didžiąją kelionę, Viltė retai sulaukdavo iš jos žinių. Fetė vasarą ketino praleisti keliaudama traukiniais Europoje, o paskui skristi į Australiją, kur prasidės tarptautiniai nuotykiai. Tačiau, priešingai ne vyresnioji sesuo, Fetė mėgo plaukti pasroviui, o ne kruopščiai planuoti. Vadinasi, ji gali būti bet kur.

Viltė nusišypsojo seseriai jau pamiršusi, kaip anksti. Nieko tokio, kad ilgokai nesulaukė iš Fetės žinių. Sesutė panirusi į linksmybes ir pasaulio tyrinėjimą. Viltė nenorėjo būti įkyri vyresnioji sesuo, nuolat primenanti apie biudžeto planavimą ir sveiką mitybą.

– Esu Prahoje, – Fetė kiek atsitraukė nuo ekrano, parodydama jaukų kambarį ir miesto vaizdus už lango. Ji sėdėjo lofte, priešais didžiulius langus iki žemės ir duris į senovinį balkoną. Viltė regėjo kampelį nuostabaus vaizdo – besirangančios upės ir už jos kylančios pilies. Oho, jaunimo nakvynės namai tikrai gerokai prabangesni, nei ji manė.

– Maniau, kad į Prahą atvykai jau prieš šešias savaites? – Fetė neketino vienoje vietoje praleisti ilgiau nei kelias dienas, o Viltė buvo įsitikinusi, kad sesers žinutę iš Prahos gavo dar liepos pradžioje.

– Taip ir buvo. Aš iš čia neiškeliavau. Ak, Vilte, čia tarsi pasaka. Tau labai patiktų.

– Neabejoju, kad patiktų, – Viltė niekada nesilankė Prahoje. Nei Paryžiuje, nei Barselonoje, Kopenhagoje ar Romoje. Jokiame Europos mieste, nors nuo Londono jie atrodė ranka pasiekiami. Jų tėvai mėgo atostogauti Anglijos pajūryje. Nors ten daug lietaus ir vėjo. O jiems mirus nebuvo pinigų jokioms atostogoms. – Tačiau kodėl nutarei pasilikti Prahoje? Maniau, kad nori pamatyti viską, nuvykti visur!

– Taip ir buvo, bet… Ak, Vilte, su kai kuo susipažinau. Nuostabiu žmogumi, ir… – mikčiojo sesuo. Viltė netikėdama spoksojo į kompiuterio ekraną. Ar Fetė nuraudo? Sesers žvilgsnis buvo jausmingas, oda spindėjo. Tai neturėjo nieko bendro su kompiuterio ekrano raiška. – Noriu, kad pasidžiaugtum dėl manęs, gerai? Nes aš tikrai džiaugiuosi. Be galo. Vilte, aš išteku!

– Išteki? – Viltė nepatikėjo savo ausimis. Mažajai sesutei dar tik devyniolika. Ji dar neįstojo į universitetą, nepakeliavo. Juk ji ką tik pradėjo keliauti! Fetė nesugebėjo laiku apmokėti sąskaitų, pakeisti perdegusio saugiklio ar pasigaminti patiekalo, sudėtingesnio nei makaronai su pesto padažu. Net ir šį valgį du kartus iš trijų prisvilindavo. Kaip toks vaikas gali tuoktis? Viltė teišspaudė vieną klausimą: – Už ko?

Sesuo neatsakė. Viltė išgirdo, kaip trinktelėjo sesers kambario durys, ir pamatė, kaip ji pasuko galvą.

– Hanteri! Supainiojau laiką. Niujorke dar ankstus rytas.

– Žinau, brangioji. Dar nė neišaušę. Ar pažadinai seserį?

– Na, ji nepyksta. Ateik, pasisveikink. Vilte, čia mano sužadėtinis Hanteris, – pristatė Fetė. Viltei net kvapą užėmė išgirdus pasididžiavimą Fetės balse ir pamačius šiltas kibirkštėles akyse, kurias sesuo pakėlė į aukštą šalia atsistojusią figūrą. Sesuo labai anksti neteko tikros šeimos. Nekeista, kad sumanė leistis į nuotykius ir susirasti naują šeimą. Viltė stengėsi kaip išgalėdama, bet žinojo, kad buvo prastas tėvų pakaitalas. Kai teko perimti vadeles, ji buvo dar jaunesnė nei Fetė dabar. Gal šiam vyrukui pavyks suteikti sesers gyvenimui stabilumo? Gal jis padės jai įgyvendinti jos tikslus?